Aktorius Šarūnas Gedvilas jau trečią sykį vyksta į Japoniją tobulinti teatro guru Tadashi Suzuki metodikos. Po kelių savaičių Vilniuje vyksiančiame festivalyje „nowJapan“ ji bus pristatyta ir lietuviams. Su trupės „Degam“ aktoriumi kalbamės apie kūnu kalbantį teatrą ir T. Suzuki filosofiją, kuriai prireikia ne tik valios, bet ir lazdos.
– Japonų kultūros festivalyje „nowJapan“ trupė „Degam“ pristatys T. Suzuki aktorių mokymo metodą. Tuo metu pats būsite išvykęs į Japoniją, T. Suzuki festivalį, kuriame vaidinsite. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šio metodo esmę?
– Susidomėjimas šiuo metodu atėjo iš mūsų kurso dėstytojos Vestos Grabštaitės, kuri yra viena iš šešių T. Suzuki mokinių pasaulyje, galinčių dėstyti ir kitiems. Mokydama šio metodo ji vėliau pasiūlė mums patiems nuvažiuoti į Japoniją, dalyvauti T. Suzuki kūrybinėse dirbtuvėse, pamatyti jo spektaklius. Viskas vyksta mažame kaimelyje kalnuose, Togoje, kuriame žmonės visiškai atsiduoda teatrui ir tik jis vienintelis ten terūpi.
T. Suzuki metodo tikslas – savyje pažadinti energiją. Šiuo metu yra sudaryti šeši pratimai. Tikriausiai pats sudėtingiausias yra tas, kurio metu reikia atsitūpus ir kilnojant kelius tris minutes smarkiai kaukšėti į grindis. Fiziškai tai tikrai sunku, o vos baigus pratimą reikia jau ir vaidinti, sakyti tekstą, tad turi stengtis valdyti savo kvėpavimą ir neuždusti. Aktoriams, kurie jau kokius dvidešimt metų dirba su T. Suzuki, tai jau yra tapę savotišku ritualu, meditacija. Jie ateina iš ryto, atlieka pratimus ir tik tada vyksta repeticijos.
Tie pratimai iš tiesų sukelia tiek energijos, kurios tu net nepagalvotum, kad turi. Kūnas yra naudojamas tam, kad būtų ištraukiamos emocijos. T. Suzuki nemėgsta jokių perteklinių judesių, viskas tikslu, tik tiek, kiek reikia, kūnas jokiu būdu negali paslėpti minties ir atvirkščiai. Santykis tarp kūno ir verbalinės kalbos labai glaudus, svarbu tiek viena, tiek kita. Stebint T. Suzuki spektaklius iš aktorių smogia toks energijos pliūpsnis, kad, rodos, tave priremia prie kėdės. Įdomiausia, kad aktorius scenoje gali ir visai nejudėti, bet jis tiek savyje verda, kad stovi išpiltas prakaito. Didžiausias pagyrimas po spektaklio yra išgirsti, kad tavo skleidžiama energija buvo gera.
– Kiek Jums teko susidurti su pačiu T. Suzuki, kokį įspūdį jis jums paliko?
– T. Suzuki yra net daugiau nei autoritetas, jo visur pilna, visas teatras ir aktoriai ten sukasi apie jį. Jo gali net nebūti repeticijose, bet tu žinai, kad jis yra (juokiasi). T. Suzuki turi kelis savo „šnipus“, kurie viską stebi ir jam papasakoja, mat jam svarbu žinoti, kaip mums sekasi. Įdomiausia, kai tik jis įžengia į repeticiją, viskas pasikeičia kardinaliai, aktoriai ima dar labiau stengtis. Bet ne iš baimės, o iš pagarbos. T. Suzuki, stebėdamas repeticiją, gali pradėti repetuoti tik su vienu aktoriumi, o tuomet kiti, rodos, stovi sustingę. Iš tiesų jie mintyse repetuoja vaidmenį.
Be to, labai svarbus tinkamas susikaupimas. Jei nors sekundei tavo koncentracija prapuola, gali ir iš lazdos, kad ir iš paties T. Suzuki, gauti (juokiasi). Gal iš šono tai atrodo kaip aktorių kankinimas, bet iš tiesų taip nėra. Tiesiog toks darbo būdas. T. Suzuki yra didis mokytojas ir niekam net nekyla mintis nesutikti su jo nuomone.
– Esate vienintelis trupės „Degam“ aktorius, pakviestas vaidinti japonų rengiamame spektaklyje „Turandot“. Ar žinote motyvus, kodėl atrinko būtent jus? Ko išmokė darbas su japonais?
– Aš taip ir nepaklausiau, kodėl pasirinko būtent mane, nors man pačiam tai buvo didelė staigmena. Darbas su japonais išmokė visiško atsidavimo, susikaupimo ir suvokimo, kiek vis dėlto daug gali padaryti, jei išmoksi save valdyti. Didelį įspūdį man paliko japonų santykiai su savo mokytojais ir tiesiog vyresniais žmonėmis. Su jais nė nemėginama ginčytis. Apie pagalvojimą, kad „senis nusišneka“, net kalbos būti negali.
– Kaip, jūsų nuomone, lietuviai priims jūsų trupės demonstruojamą T. Suzuki metodą festivalyje „nowJapan“?
– Manau, kad gali reaguoti įvairiai. Reikia bent šiek tiek į šią teatrinę filosofiją pasigilinti ir suprasti,dėl ko yra atliekami tie sudėtingi judesiai. Bet mes stengiamės paaiškinti, ką jie treniruoja ir į ką veda. Beje, šiuo metodu gali naudotis ne tik aktoriai, bet ir operos solistai, nes jis labai išlavina kvėpavimą.
Lietuvoje vis bandoma nustebinti, šokiruoti. Dažnai net šokiruoti dėl šokiravimo. T. Suzuki nešokiruoja, bet vis tiek sugeba priblokšti. Tai būtent dėl tos energijos, kuri tiesiog įtraukia.
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) jūsų kurso specializacija buvo pantomima. Šiuo metu pantomima Lietuvoje neišgyvena pačių geriausių laikų, turime vienintelį teatrą Kaune. Kokią pantomimos situaciją matote iš vidaus?
– Lietuvoje populiarus stereotipas, jog pantomima yra tiesiog baltos pirštinės ir baltai dažytas veidas. Mažai kas gilinasi. Mes iki šiol pantomimą atrandame iš naujo. Iš pradžių mūsų kursas buvo rinktas Kauno pantomimos teatrui, buvo planuojama jį atgaivinti. Tačiau taip išėjo, kad mums visiems ten nebuvo vietos, tad likome sau, o pantomimos teatras sau. Su dėstytoja Egle Mikulionyte kūrėme visiškai savitą pantomimą. Kartais pagalvoji, kad kokią nors labai emocingą sceną gali išreikšti ir rėkdamas, bet tai gali padaryti ir be garso, o tik kūno judesiu. Ir tai man atrodo bus stipriau. Akademijoje turėjome daugiau judesio pamokų, mokėmės mintis išreikšti savo kūnu. Tai labai praverčia, kai pritrūksti žodžių.
Kai gastroliavome po mažesnius Lietuvos miestus, net vengėme žodžio „pantomima“, nes jį išgirdę žmonės tikrai nebūtų atėję. Pamenu Kalėdų laikotarpio vaidinimus vaikams, kai jų mokytojos jau po pusės spektaklio bėgdavo skųstis administratorei, kad ką jie čia triko apsitempę, be kojinių į batus įsispyrę vaidina… O vaikai net pasišokinėdami žiūrėjo spektaklį, tikras kaifas. Mokytojos tuo tarpu už galvų susiėmusios bandė vaikams įteigti, kad čia negražu ir negerai.
– „Degam“ aktorė Virginija Kuklytė viename interviu sakė: „Tiesą sakant, žiūrovų privilegija žavėtis ir kurti legendas apie aktorius, o mūsų užduotis – juos uždegti.“ Ar taip ir jūs suvokiate savo užduotį, siejate ją su trupės pavadinimu?
– Pavadinimą sugalvojo mūsų kurso vadovo Juozo Javaičio duktė. J. Javaitis mums parašė apie šį variantą ir jis kažkaip gana greitai prilipo. Pradėjome galvoti, ką jis gali reikšti mums. Priėjome prie dviejų paaiškinimų, kuriuos dažniau sakome juokais: tai ir Antonino Artaud’o pasakyta frazė, kad aktorius turi vaidinti tarsi degtų ant laužo ir kartu mes kaip „sudegusio teatro artistai“. Iš tiesų tai mes tiesiog jauni aktoriai ir tas užsidegimas, noras skleisti pantomimą mus ir veda pirmyn. Nors, aišku, būna, kad kas nors ir vandens šliūkšteli. Bet niekas nesakė, kad bus lengva.
