Ant Juozo Miltinio dramos teatro aktoriaus Evaldo Stokės
kelių – dar neužgijusios žaizdos. Muko vaidmuo spektaklyje „Mažasis Mukas“
Evaldui jo darbo praktikoje – pats skaudžiausias: suaugęs vyras vaiko vaidmenį
atliko po sceną vaikščiodamas keliais. Tačiau stovėdamas prieš žiūrovą aktorius
geliančio skausmo nebejaučia – jį tiesiog pamiršta. E.Stokė pabrėžia: teatras –
jo hobis, ir svarbiausia suvaidinti taip, kad niekas nė nepagalvotų, kiek
pastangų iš aktoriaus pareikalauja vaidmuo.
Skaudžiausias, bet artimiausias
Nors E.Stokės keliai po spektaklio „Mažasis Mukas“ dar neužgiję, tačiau fizinio skausmo jis tikina nejaučiąs. Ypač – per spektaklį. Pasak Evaldo, per repeticijas pilant prakaitui begales kartų klūpomis kartojant tą pačią spektaklio vietą prie to taip priprantama, kad scenoje prieš žiūrovą pavirtus Muku valandą šliaužiojant keliais apie skausmą tiesiog nebegalvojama. „Visi pabrėžia: auka – aktorius kruvinais keliais. Taip nėra. Mano tikslas buvo, kad gailėtų ne manęs, kaip artisto, o nelaimėlio Muko“, – tikina Evaldas. Vis dėlto trejų metukų aktoriaus sūnus visą spektaklį braukė ašaras ne dėl vaikų pašaipų objektu tapusio keistos išvaizdos Muko, o atpažinęs scenoje neįprastai trumpomis kojomis tėtį. Žaizdų Evaldui nepavyko išvengti netgi užsidėjus apsaugas, tačiau geriau nei jos nuo skausmo saugojo aistringas įsijautimas į darbą.
Prieš penkerius metus po studijų Muzikos akademijoje pradėjęs dirbti J.Miltinio dramos teatre E.Stokė Muką laiko didžiausiu ir artimiausiu savo sukurtu vaidmeniu. Ir vienu sunkiausių. Ir tikrai ne dėl pareikalautų fizinių pastangų. „Vaidinti absoliučiai teigiamą, tokį švarų herojų yra šimtą kartų sunkiau nei neigiamą. Tą supratau dar studijų metais, kai antrame kurse teko vaidinti Aitvarą Teisėją. Blogam gali daugiau spalvų pridėti, o kaip atskleisti absoliučią teigiamybę?“ – pripažino E.Stokė.
Scenoje – gyvenimas
Su herojumi susitapatinusiam aktoriui po spektaklio sugrįžti į realų gyvenimą padeda tas pats vaidmuo: Evaldas teigia kaskart įsitikina, kad tai, ką sako režisierius, yra tiesa – scenoje tik atkartojama, kas vyksta realybėje. Ir tokių mukų pas mus yra daug. „Ir jie nebūtinai vaikai, jaunimas ar neįgalieji. Mukas gali būti psichologinė būsena. Tai sunkiai pritampančio, jautraus žmogaus, nedrįstančio iš kitų ko nors pareikalauti, prototipas. O juk šiais laikais nereikalauti nebeįmanoma“, – mano E.Stokė. Šių dienų mukams materialinės vertybės nesvarbios – jie siekia, kad žmonės gyventų santarvėje. O galbūt, Evaldo nuomone, apėmus silpnumo akimirkai mukais tampame visi.
Teatras E.Stokei – pomėgis, už kurį dar gauna ir atlyginimą. O kažkada jis buvo giliai įsitikinęs, kad tokia profesija pasiekiama tik išrinktiesiems, bet – ne jam. Į šias roges Evaldas įlipo visai netyčia. Dar besimokydamas Panevėžio konservatorijoje per vasarą sumanė padirbėti. Eidamas pro J.Miltinio dramos teatrą 18-metis vaikinukas užsuko pasiprašyti darbo ir buvo priimtas garso operatoriumi. Dvejus metus taip dirbo, sugerdamas aktorių ir režisierių kūrybines kančias. Nuo tada pradėjo neduoti ramybės noras pačiam lipti į sceną. Ir nors daugelis gąsdino, kad į Muzikos akademiją iš karto įstoti pavyksta retam, E.Stokei nusišypsojo laimė – buvo priimtas į akademijos Aktorinio meistriškumo katedrą.
„Teatras tada mano gyvenime buvo svarbiausia“, – prisimena pašnekovas. Dabar jis teigia nebesvarstantis, kam suteikti prioritetą: ir scena, ir šeima jam vienodai svarbūs. „Neskubu su vertinimais. Ir pirmą kartą matomo žmogaus nekritikuoju. Apskritai – vengiu konfliktų ir nesu kalbus. Nors kalbėdamas žmogus ima pažinti save. Kartais tik bandydamas išreikšti mintį garsiai pats nustembu, kad iš pasąmonės ateina teisybės supratimas“, – svarstė aktorius.
Stebisi žmona
E.Stokė prisipažįsta nuoširdžiai besistebintis savo žmona, pakenčiančia tokį vyrą kaip jis. Moteriai, menininko nuomone, ypač sunku turėtų būti dabar, prasidėjus gastrolių sezonui. „Šeima man netrukdo, bet gal aš jai su savo gyvenimu trukdau. Didžiulė šventė namuose, kai abu su žmona turime laisvą dieną“, – neslėpė pašnekovas. Ir nors Evaldas tikino, kad pradėjus studijuoti teatras jam buvo svarbiausia, tačiau jau antrame kurse ryžosi po ketverių metų draugystės kurti šeimą. Menininkas nemano, kad šeima jo gyvenime atsirado per anksti – su savo išrinktąja susipažino dar būdamas 17-os ir nuo to laiko juodu kartu.
Baigę studijas jaunuoliai iš sostinės sugrįžo į gimtąjį Panevėžį ir jo neketina palikti. „Aš į teatrą atėjau vaidinti, o ne karjeros daryti. Ir man nesvarbu kur – Panevėžyje ar Vilniuje“, – pabrėžė pašnekovas.
Pas gydytoją – leidimo žvejybai
Teatru beveik prieš dešimtmetį susirgęs Evaldas įžvelgia vienintelį aktoriaus profesijos trūkumą – yra priverstas gyventi mieste. „Labai norėčiau įsikurti gamtoje, pabėgti į vienkiemį. Tačiau be miesto ši profesija neegzistuoja“, – kalbėjo menininkas. Gamta ir joje atrandama ramybė – dar viena Evaldo silpnybė. Netgi žiemą su draugais ištrūkęs iš miesto jis atsipalaidavimo ieško gamtoje prie laužo. Anot E.Stokės, gamta yra stebuklinga energija, be jos žmogus neištvertų. „Girdėjau, kad, atrodo, Skandinavijoje, gydytojai išduoda nedarbingumo pažymėjimą žvejybai. Tai yra vaistas psichologinei būklei“, – užsienio šalių patirtimi žavėjosi menininkas.
Šėlsmą naktiniuose klubuose aktorius laiko kraštutiniu atveju. „Tačiau neneigiu ir šiuolaikinio jaunimo gyvenimo supratimo. Mes galbūt kitaip išgyvenome tą ankstyvąją jaunystę, jie – kitaip. Stengiuosi iš jų pasiimti tai, ko neturėjau“, – kalbėjo E.Stokė.
Vyresnės kartos atstovams galbūt ir keistas gali atrodyti aktoriaus dažnai keičiamas įvaizdis: vieną kartą jis ilgaplaukis, kitą – jau išsiskutęs skiauterę, pasidažęs plaukus. Tačiau tokios išvaizdos permainos nėra specialiai kuriamas menininko įvaizdis. Anot Evaldo, jas diktuoja vidinė būsena. Artimieji prie to jau įprato. „Žino, kad man to reikia“, – įsitikinęs pašnekovas.
Melomanas stilių nesirenka
Tačiau skiauterėtą šukuoseną padiktavo dar vienas E.Stokės pomėgis – muzika. Su tatuiruočių meistru Tomu Tattoo, „Meno“ teatro aktoriumi Andriumi Povilausku Evaldas groja džiambiais – afrikietiškais būgnais. „Gal iš to grojimo įvaizdis ir išlenda?“ – svarsto menininkas.
Evaldas prisipažįsta: esu melomanas. Jo klausomų stilių spektras labai platus: klasika, liaudies, šiuolaikinė muzika. Svarbiausia Evaldui, kad atlikėjas pats tikėtų tuo, ką dainuoja. Anot jo, pagrindinis bet kokio darbo įvertinimas – jei tuo, ką darai: deklamuoji, dainuoji, rašai ar panašiai patiki kiti. Aktoriaus nuomone, to pasiekti neįmanoma, jei savo darbe nebūsi nuoširdus.
Vis dėlto E.Stokė prisipažįsta pirmenybę teikiantis etnografinei indiškai muzikai ir Rusijos grupei „Akvarium“. Jos lyderio Boriso Grebenščikovo poezija aktoriui yra kelrodis. „Tai dar paauglystėje mano buvo atrasta. Kiekvienas mes surandame tą klišę, pagal kurią matuojame pasaulį. Man B.Grebenščikovas yra poetas iš didžiosios raidės“, – tvirtino E.Stokė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. Evaldas įžvelgia vienintelį aktoriaus profesijos trūkumą – nėra galimybių gyventi kaime.
