Jauna ir perspektyvi aktorė Virginija Kuklytė – teatro trupės „DEGAM“, jungiančios žodinę ir judesio vaidybą, narė. Kokiose scenose ji pasitikrina, ar nemeluoja ir kokia publika jai idealiausia – aktorė pasakojo IQ.
– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo teatras? Ar nesigailite, kad pasirinkote būtent aktorės profesiją?
– Matyt, gamtoje taip sutverta, kad aktorystė prasideda nuo vaikystės, nuo pirmųjų anekdotų, kuriuos vaikas pats sukuria, ir nuo pirmų sumelavimų. O ar nesigailiu, dažnai pasvarstau. Matyt, kiekvienoje srityje yra sudėtingų dienų, susitikimų, žmonių, su kuriais nesinori būti ir bendrauti. Taip pat ir teatre. Kai viskas muša iš vėžių, nesupranti, kam tau to reikia, bet tada pagalvoji, ar kitur būtų geriau.
Profesine prasme nesigailiu, nes kol kas viskas sekasi, dėl to negaliu gailėtis ir skųstis. Stažavausi Japonijoje, režisieriaus Tadashi Suzuki teatre. Bendradarbiaujame su žymiu režisieriumi iš Gruzijos Gela Kandelaki – iš to randasi ir kūryba, ir graži dviejų trupių draugystė. Gastrolės Sibire su Oskaro Koršunovo teatru. Operos „Turandot“ kūrimas Norvegijoje kartu su dalyviais iš skirtingų šalių.
Garbingu keliu pripažinimo link einame ir su bendraminčiais, t. y. aktorių ansambliu „DEGAM“. Per šiuos metus gavau tris svarbius apdovanojimus. Tapau Nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ nugalėtoja su spektakliu „Namisėda“, Vytauto Kernagio stipendijos laureatė ir dar šviežutėlė I vieta Aktorių duetų konkurse Teatro sąjungoje. Atrodo, kad turėčiau tik džiaugtis ir džiaugtis, bet kaip ir visur būna visko.
– Ar tie apdovanojimai padėjo sparčiau kopti karjeros laiptais, ar buvo kokių nors pokyčių po jų?
– Geri dalykai nekeičia mūsų gyvenimo. Pasidžiaugi už juos, pats sau patinki tuo metu ir tiek. Štai jei atimtų iš manęs dabar tą stipendiją, tai tada visi ir kalbėtų, ir žinotų. O dabar tai tiesiog ženklas iš dangaus, kad manimi rūpinasi. Karjeros laiptais kopi savo darbais, už juos gauni įvertinimus, o ne atvirkščiai – gauni vaidmenis už tai, kad gavai stipendiją.
– Koks jūsų sudėtingiausias vaidmuo?
– Kol kas sunkiausias mano vaidmuo, nors labiausiai vykęs, buvo spektaklyje „Tetos“ – autobiografinių improvizacijų spektaklyje – kuriame mes pasakojome istorijas iš savo gyvenimo ir vienoje spektaklio dalyje aš vaidinau savo mamą. Kol kūriau, buvo labai smagu, bet kai atėjo žiūrovai ir mama… Buvo truputį sudėtinga, bijojau neperžengti tos ribos, už kurios jau nebe teatras. Ir kiti vaidmenys savotiškai sudėtingi, tačiau kartu ir žavūs.
– Kaip galėtumėte apibūdinti atmosferą teatre? Kiek jame jaučiate konkurenciją, o kiek ją nugali draugystė tarp aktorių?
– Aktorių ansamblyje „DEGAM“ yra palyginti nedaug: buvo penkiolika, dabar – septyni žmonės. Kai esi tarp savų, visus pažįsti, ta konkurencija nėra tokia didelė – vyrauja draugiška atmosfera. Vienas kitam norime padėti. Kuriant tarp savų, sustiprėja pojūtis, kad teatras veža. Bet kai patenki į kitą trupę, kur tavęs nelabai kas laukia, arba į teatrą, kur dar daugiau žmonių, tada supranti, kad yra visokių aktorių. Aktorius toks pats žmogus kaip ir visi. Kartais jauti, kad tavęs nemėgsta ir nekenčia. Net ne todėl, pavyzdžiui, jog pavydi, kad esi geresnis aktorius, o tiesiog šiaip sau – kad esi. Kartais aktoriai nenoriai priima naujus veidus, nori, kad aktorių būtų kuo mažiau, bet tai trukdo teatrui. Teatrui reikia daug žmonių, bendruomenės.
Labiausiai man norisi būti su savo trupe ir pasiekti kokybišką, pripažįstamą lygį. Mane traukia trupių, kurios pačios susiformavo ir atrado savo kelią bei stengiasi tai išlaikyti ir neišsibarstyti, pavyzdžiai.
– Jūsų trupė išsiskiria tuo, jog su žiūrovais bendrauja ne tik žodžiais, bet ir pantomima, kūno kalba. Ar jaučiate pranašumą, kad galite derinti dramą ir pantomimą, esate universalūs?
– Taip, tikrai taip. Iš pradžių mus klaidingai vadino tiktai mimais. Sakė, kuo dėtas tekstas, kuo dėta drama, ką jūs vaidinsite? Per laiką pagaliau išsikristalizavo mūsų profesinis išskirtinumas, jog mes esame ne tik mimai, bet ir aktoriai, kaip ir visi. Pantomima gelbėja kuriant vaidmenis ir spektaklius – mūsų diapazonas platesnis. Manau, tai yra naudinga. Kaip sakė Juozas Miltinis, aktorius turi būti kaip akrobatas – viską mokėti.
Man labai artima japonų režisieriaus T. Suzuki mokykla. Jis yra sukūręs savo metodą – visa trupė kaip bendruomenė. Jo trupė išvyko iš Tokijo, gyvena mažame kaimelyje kalnuose, ten pastatė šešis–septynis teatro pastatus, kai kurie jų yra po atviru dangumi.
– Kaip iki jūsų atėjo padūkusios keturiolikmetės vaidmuo spektaklyje „Namisėda“?
– Pasakysiu kiek negražiai, bet ne pati tai sugalvojau. Kartą apie mane pasakė: „Tu tik pažiūrėk į ją – pedofilo svajonė…“ Esu žema, maža, vaikiško veido, putlių žandų ir ilgų plaukų aktorė – ką daugiau vaidinti, jei ne keturiolikmetes. Ironizuoju. Trumpai kalbant, šis vaidmuo atsirado po pjesės skaitymo festivalyje „Versmė“. Jame laimėjome ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras suteikė galimybę sukurti spektaklį, kurį sėkmingai iki šiol statome.
Kai sukūriau šį vaidmenį ir viskas pradėjo eitis, supratau, kad to man ir reikėjo – grįžau prie tikrumo, kurio paaugliai turi labai daug, jie, aišku, už to slepiasi, prisigalvoja visokių manierų, bet tas jų minties tikrumas labai žavi. Vyresnieji jau yra prisiskaitę kažko, išsimokslinę, jie savo mintis rutulioja taip, kad gali pasirodyti protingesni negu iš tikrųjų yra.
– Spektaklis vyksta labai jaukioje atmosferoje, mažytėje Nacionalinio dramos teatro studijoje, kur žiūrovas sėdi visai šalia aktoriaus. Ar tai padeda aktoriui geriau pajausti žiūrovą, ar kaip tik trukdo, nes aktorius nuolat girdi komentarus, šnabždesius?
– Iš dalies jaukumas scenoje trukdo, nes, kai kartais išgirsti kokį nors netikėtą komentarą, gali išsimušti iš savo vaidmens. Bet tai atsitinka tik todėl, kad per daug galvojame apie save.
Viename „Namisėdos“ spektaklyje buvo vaikų iš sutrikusios raidos centro. Jie komentuoja kiek neadekvačiai, garsiai. Vienoje vietoje, kur mane išmeta iš baro, o kuprinė lieka scenoje, jie šaukia: „Kuprinę pamiršo su 20 tūkstančių! Pinigai!“
Tačiau kuo žiūrovai arčiau, tuo labiau gali bendrauti akis į akį, neturi šaukti per didžiulį atstumą, kur net nematai paskutinio žiūrovo. O tas jaukumas ir atvirumas leidžia sau pasitikrinti, ar nemeluoji.
– Kokia publika jums pati mieliausia: vaikai, jaunimas ar suaugę žmonės?
– Man labai patinka, kai būna vaikų. Jie pasako visai paprastų ir infantilių pastabų, bet taip taikliai, kad net teatro kritikas nesugebėtų. Patinka vaidinti vaikų spektakliuose, kai susirenka vien vaikai, ypač kai jie ateina be tėvelių ir jaučiasi laisvai, drąsiai. Man artima ta auditorija, nes ji nemeluoja: mato ir iš karto komentuoja.
Man atrodo, kuo platesnė publika, kurioje tu gali pasirodyti, tuo tampi stipresnis kaip aktorius, atrandi įvairesnių savo spalvų ir pradedi nesislėpti tiktai už personažo. Tas bendravimas su plačia auditorija naudingas ne tik teatre, bet ir gyvenime: taip daug daugiau gali gauti.
