Studijas Londone baigęs M. Levickis nuo rudens žiniomis dalinsis Lietuvoje, akordeono atlikimo meno mokykloje.
Kol vieni suka galvą, kaip pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų, Martynui Levickiui kurį laiką labiau rūpėjo įkurti akordeono orkestrą, mokyklą ir šių instrumentų gamyklą. Apie mokytojo vaidmenį, ištikimybę tango muzikai ir ironišką likimą jaunasis akordeonistas pasakojo IQ.
– Neseniai baigei bakalauro studijas Londono karališkojoje muzikos akademijoje. Ar mokslai ir gyvenimas Anglijos sostinėje pateisino lūkesčius, ar būta nusivylimų?
– Sunku vertinti mokslus, nes nestudijavau Lietuvoje, bet, be abejo, studijos Londone davė labai daug visomis prasmėmis, tiek kaip asmenybei, tiek kaip muzikantui. Esu vienintelis mamytės sūnelis, tad kažin, jei ne mokslai užsienyje, ar būtų mane kas virtuvėje ar apskritai buitį tvarkantis išvydę (šypsosi). Mano gyvenimo sąlygos ten buvo pačios įvairiausios: gyvenimas su lietuviais statybininkais, studentais ar ramus būstas pamiškėje. Pats kaitaliojau vietas, kur apsistoti, nes niekaip nepritapdavau prie tam tikros aplinkos, kita vertus, ir dalytis būstą su muzikantu ne visi gali.
O pačios studijos irgi davė daug, tiesa, pastebėjau, kad daugiausia dirbdavau ir stengiausi pirmaisiais metais, antraisiais mažiau, o paskutiniais daugiausia jau tik grodavau ir koncertuodavau. Bet įdomu tai, kad įdedant mažiau pastangų mano rezultatai tik gerėdavo.
– Lietuvoje nuo rugsėjo pradės veikti akordeono atlikimo meno mokykla „accoAkademija“, kurioje dėstysi ir dalysiesi akordeono grojimo subtilybėmis. Kaip manai, kaip mokiniai reaguos į tokį jauną dėstytoją?
– Dar būdamas penkiolikos metų svajojau apie savo akordeonistų orkestrą, mokyklą ir akordeonų gamyklą. Orkestro nebenoriu, nes pasikeitė požiūris. Manau, kad orkestras gali būti tik simfoninis arba kamerinis. Gamyklos nesiruošiu įsteigti, nes vis dėlto noriu būti menininku, o ne verslininku. Taip ir liko tik mokykla. Su keliais bendraminčiais įkūrėme viešąją įstaigą, kuri rūpinasi akordeono muzikos propagavimu Lietuvoje.
O dėl jauno mokytojo tai aš jau įgavau labai geros patirties Londone – dėsčiau privačiai. Turėjau labai įvairų mokinių spektrą – mokiau lietuvį, brazilą, vokietį, anglą… O šeštadieniais dėsčiau muziką šeštadieninėje lietuvių mokykloje. Būtent toje lietuvių mokykloje vaikų amžiaus skalė svyravo nuo keturių iki septyniolikos metų, tad su vyresniaisiais ir stengiausi bendrauti tiesiog kaip su draugais, juk negaliu iš savęs išlaužti seno profesoriaus.
Mano, kaip mokytojo, sampratoje susiklostė vakarietiški metodai – draugiškas ir paprastas bendravimas su mokiniais.
Londone teko mokytis ir pedagoginių pagrindų, tad ir mano, kaip mokytojo, sampratoje susiklostė vakarietiški metodai – draugiškas ir paprastas bendravimas su mokiniais. Nors pats perėjau griežtesnę mokyklą, kai mokinys yra labiau spaudžiamas, ant manęs niekada nebuvo rėkiama, kumščio į stalą irgi nedaužė. Manau, kad geriausia yra rasti vidurio kelią tarp tų abiejų metodų – draugiškumo ir spaudimo.
– Esi 22 metų, o tavo biografijoje jau daugybė pasiekimų ir laimėjimų. Kuris iš jų tau reikšmingiausias?
– Sunku išskirti, bet tikriausiai, kad „Pasaulio taurės“ akordeonistų konkurse užimta I vieta. Kartais žmonės paklausia, ar ten tik negavau kokių pusės milijono eurų, nors gavau viso labo penkis šimtus. Moraliai tos premijos vertė daug didesnė. Laimėti „Lietuvos talentų“ konkursą buvo svarbu iš žinomumo, kuris menininkui yra labai svarbus, pusės.
– Ar dar neapsvaigo galva nuo tokių įvertinimų, negresia susirgti „žvaigždžių liga“?
– Nežinau, o kaip atrodo (juokiasi)?
– Be mokyklos, dar tavęs laukia Akordeono muzikos savaitė Kristupo vasaros festivalyje. Kaip gavai pasiūlymą ją surengti, kaip vyksta jos organizavimas?
– Praėjusiais metais Kristupo vasaros festivalyje pristačiau savo solinę programą, koncertai sulaukė tikrai daug klausytojų, kas man, kaip jaunam atlikėjui, iš tiesų buvo nuostabu. Suprantu, jog daug žmonių mane pamatė per televiziją ir todėl atėjo pasiklausyti. Nors to, ką jie išgirdo per „Lietuvos talentus“, per koncertus nebuvo. Festivalyje aš grojau rimtą klasikinę akordeono muziką, kurios mane ir mokė. Iš pradžių žmonės reaguodavo gana šaltai, tačiau paskui pavykdavo pralaužti ledus.
Po praėjusių metų sėkmingų pasirodymų šiemet organizatoriai mane pakvietė surengti akordeono savaitę ir davė visišką laisvę sudarant programą ir atrenkant jos atlikėjus. Iš tiesų juos atrinkau labai paprastai: iš renginių užsienyje turiu sukaupęs nemažai kontaktų, todėl tik reikėjo visiems perskambinti ir paklausti, ar sutiks atvažiuoti. Šiemet programa bus kiek žaismingesnė nei praėjusiais metais. Tuomet net nekalbėjau su publika, tai buvo rimtas, akademinis prisistatymas, šiais metais šiek tiek linksmiau viską pateiksiu.
– Ar vis dar palaikai gerus santykius su tango muzika?
– Taip, kitaip būtų neįmanoma grojant tokiu instrumentu. Tango muzika tampa labai artima natūraliai. Nors iš tiesų tango inovatorius Astoras Piazzolla yra pasakęs, kad akordeonas yra džiaugsmo instrumentas, o bandonija – liūdesio. O būtent tango turi būti apie liūdesį, o ne apie džiaugsmą. Aišku, tuo metu, kai jis sakė šiuos žodžius, ir akordeonas buvo kitoks, daug paprastesnis, juo dažnai grieždavo tiesiog šokiams ar dainoms. Gal todėl ir kompozitoriaus A. Piazzollos požiūris į akordeoną buvo toks. Šiems laikams jis, sakyčiau, jau nebetinka. Nesijaučiu blogai grodamas tango akordeonu. Dabar šis instrumentas yra techniškai įgalus groti bet kokio žanro ar stiliaus muziką.
– Kaip manai, kiek jauno muzikanto gyvenime, jo karjeros pasiekimuose lemia talentas, sugebėjimas juo įtikinti kitus ir sėkmės faktorius?
– Manau, kad mano gyvenimo istorijoje pagrindinis faktorius ir yra sėkmė. Niekada nemaniau, kad turiu išskirtinių talentų. Taip, aš gabus, bet mes visi esame gabūs vienam ar kitam dalykui. Lietuvoje, kalbant apie akordeonistus, yra lygiai tokių pačių talentų, o jei apskritai apie muzikantus – dar daugiau. Tiesiog man pasiseka atsidurti tinkamoje vietoje, tinkamu laiku. Negaliu sakyti, kad sėkme pasitikiu aklai – ir mano paties sprendimai dažnai labai gražiai sukrinta į reikiamas vietas. Didelę dalį mano sėkmės ir lėmė… sėkmė (juokiasi).
– Kaip save matai po kokių dešimties metų? Kokia tavo ateities vizija?
– Ar būtų labai blogai, jei pasakyčiau, kad jos neturiu (šypsosi)? Tikrai neturiu. Žinau, kuo noriu būti ir ko siekti, kad noriu keliauti po pasaulį su muzika, gyventi Lietuvoje, būti reikalingas čia, turėti savo namus. Tačiau konkrečius planus dažniausiai vienaip ar kitaip pasuka netikėti pasiūlymai, įvykiai ir kiti dalykai. Likimas yra toks ironiškas.
