T. Venclova.
Mano paskaita turėjo vadintis „Sizifo darbai, arba iš lietuvio, besistengiančio pagerinti lenkų ir lietuvių santykius, patirties“. Buvau paprašytas pakeisti pavadinimą, nes buvo per ilgas. Bet žvelgdamas į dabartinius Lenkijos ir Lietuvos nesutarimus tikrai jaučiuosi kaip Sizifas, kuris ritino akmenį į kalno viršūnę daugybę metų, kol akmuo jam išsprūdo. Guli dabar slėnyje, ir viską reikia pradėti nuo nulio arba beveik nuo nulio.
Žinoma, šį darbą dirbau ne vienas: Sizifai buvo bent keli ir kur kas stipresni už mane. Ką gi, tuo blogiau. Atrodo, kad mūsų Europos dalyje tautų santykius slegia kažkoks prakeiksmas. Jo paveiktos yra ne tik Lenkija ir Lietuva, bet ir Lenkija bei Ukraina, Lenkija ir Rusija, ir kur kas labiau. Šį prakeiksmą galima pavadinti istorine inercija.
Visi žinome, kad lenkų ir lietuvių santykiai iki pat 1863 m. sukilimo ir sukilimo metu apskritai buvo geri, netgi labai geri. Paskui reikalai ėmė komplikuotis ir prastėti. Dvidešimt tarpukario metų ir nacių okupacijos laikais jie jau buvo labai blogi, netgi baisūs, nes iškilo Vilniaus, kurį abi pusės laikė savu, klausimas. Iškart po karo įvyko šioks toks lūžis, kurio – kaip daugelio teigiamų lūžių Vidurio Europos politikoje – pradžia susijusi su Paryžiuje leistu žurnalu „Kultūra“. Šį lūžį rengė Jerzis Giedroycas (Jurgis Giedraitis), Juliuszas Mieroszewskis, taip pat Czesławas Miłoszas, kurio vaidmuo paskutiniais XX a. dešimtmečiais buvo tiesiog milžiniškas. Reikėjo išsiveržti iš užburto rato, liautis skaičiuoti skriaudas ir trokšti amžino keršto, po kurio nuolat kas nors lieka nuskriaustas. Taip pat turėjome liautis vieni kitus įžeidinėję, prasivardžiavę okupantais, imperialistais, taip pat nykštukais ir haidamakais. Tai reiškė, jog Lenkija turi susitaikyti su savo rytinių sienų pakeitimu, net jei šios buvo pakeistos be jos sutikimo ir neatsiklausus šių žemių gyventojų. Lietuva, Baltarusija ir Ukraina turi teises į Vilnių, Gardiną ir Lvovą, taigi tautinėms ir demokratinėms šalims, kurios kada nors atsiras – nes turi atsirasti – tarp Lenkijos ir Rusijos, šie miestai priklausys, žinoma, jei jose bus užtikrintos lenkų tautybės gyventojų teisės.
Nė viena tauta nėra blogesnė už kitą, nepriklausomai nuo jos dydžio: lietuviai turi daug istorinių pasiekimų, kurie juos iškelia į vieną lygmenį su lenkais ar bet kuo kitu.
Ši mintis nebuvo pernelyg nutolusi nuo ankstesnių idėjų, susijusių su Lietuva ir puoselėtų, pavyzdžiui, Vilniaus krajovcų, taip pat ir Mykolo Romerio. Vis dėlto ji buvo labai rizikinga. Tačiau nesukėlė didelio lenkų pasipriešinimo, kaip buvo tikėtasi. Giedroycas man kadaise pasakojo, kad buvo perspėtas: „Juk tavo „Kultūra“ bankrutuos, nes dauguma jos skaitytojų yra kilę būtent iš Vilniaus ir Lvovo.“ Bet prenumeratos atsisakė tik keliolika žmonių.
Naujos lenkų politikų kartos, didžiąja dalimi išugdytos „Kultūros“, požiūris sutapo su Giedroyco, Mieroszewskio ir Miłoszo. Šiam požiūriui pritarė ir Jonas Paulius II. Pasak Adamo Michniko, geležinė Lenkijos politikos nuostata nuo 1989 m. buvo susitaikyti ir palaikyti gerus santykius su visais kaimynais ir tautinėmis mažumomis. Lenkai buvo Lietuvos sąjungininkai kelyje į nepriklausomybę, rėmė jos siekius tapti NATO ir Europos Sąjungos nare. Turbūt svarbiausia – buvo patvirtinta galutinė Lenkijos ir Lietuvos siena.
Tai turėjo itin teigiamų pasekmių. Mūsų kraštuose nepasikartojo Balkanų įvykiai. O juk mūsų sienos nustatytos taip pat keistai, kaip buvusioje Jugoslavijoje (tinkamas pavyzdys – Lietuvos ir Baltarusijos siena, iš dalies – Lietuvos ir Lenkijos Seinų apylinkėse; tai priklausė pirmiausia nuo draugo Stalino nuotaikos ir užgaidų). Visose Vidurio Europos šalyse – ne tik Lietuvoje – liko mažumos, dažnai labai gausios, pavyzdžiui, rusų mažuma Ukrainoje, Latvijoje ir Estijoje, bet apskritai dėl to nekilo labai sunkių problemų. Kai žlugo Tarybų Sąjunga, buvau beveik įsitikinęs, kad pasikartos 1918–1920 m., kai šiame regione visi kovojo su visais, tik kad sumaištis bus dar didesnė. Taip neatsitiko, dėkui Dievui – taip pat dėkui „Kultūrai“, Giedroycui ir Miłoszui.
Dabar Vilnius nėra lenkiškas miestas ir jau nebebus, jeigu nebus naujo didžiulio ir skausmingo gyventojų kraustymosi, kuris šiandienėje Europoje nėra tikėtinas. Taip pat Gdanskas ir Vroclavas nėra vokiški miestai ir jau nebebus. Reikia pripažinti, kad lietuvių laimėjimas Vilniuje prilygsta lenkų laimėjimui Vakarų žemėse.
Stefanas Chwinas provokuojamai rašė, kad Gdansko, Vilniaus ir Lvovo pavyzdys įrodo, jog blogis nesuprantamu būdu gali tapti gėrio įrankiu. Nes jei ne priverstinis sienų perkėlimas ir pasikeitusi demografija po Antrojo pasaulinio karo, dabar ant sprando turėtume daug didesnių problemų nei šiuo metu turime. Galima su tuo sutikti arba nesutikti. Vis dėlto dešimt ar net daugiau metų rodės, kad sugebėsime pamažu pamiršti senus nesutarimus ir sutelksime dėmesį ties gražiais mūsų bendros praeities puslapiais, kurių turime daug. Lietuviai ir lenkai kartu kovojo dėl nepriklausomybės ir tai darė gerus du šimtmečius, taigi gali sieti pagarbą praeičiai su laisvės meile, o tai Europoje, ypač Rytų Europoje, yra greičiau išimtis nei taisyklė.
Deja, ši padėtis pasikeitė pastaraisiais metais, mirus dviem didiesiems – ir, kaip atrodė, pergalingiems – Sizifams: Giedroycui ir Miłoszui.
Miłoszas buvo kilęs iš Lietuvos, iš tikrosios Lietuvos, bet buvo lenkas: vienas iš nedaugelio lenkų, gerai suprantančių lietuvių poziciją ir lietuvių siekius. Jis tapo abiejų šalių nacionaliniu turtu, tiltu tarp dviejų kultūrų. Kadaise rašiau: „Tokie tiltai šiandieninėms Lietuvai ir Lenkijai yra būtini, ir tai, kad šis vaidmuo teko didžiausiam lenkų poetui, yra neįkainojamas dalykas.“ Deja, Miłoszo jau nėra tarp mūsų. Kaip kartą pasakė Clemenceau, kapinės pilnos itin reikalingų žmonių, vis dėlto kažkaip egzistuojame beveik nepastebėdami, kad jų nėra. Bet kartais tarp didžiųjų mirusiųjų atsiranda tokių, be kurių apsieiti, rodos, neįmanoma.
Buvo ir tebėra gajos nelabai konstruktyvios psichologinės nuostatos – tarkime, lenkiškas viršenybės pojūtis ir lietuviškas nepasitikėjimas.
Abiejose pusėse, lenkų ir lietuvių, buvo ir yra šovinistų, kurie savo gyvenimą įprasmina prisimindami skriaudas ir kurstydami konfliktus. Buvo ir tebėra gajos nelabai konstruktyvios psichologinės nuostatos – tarkime, lenkiškas viršenybės pojūtis ir lietuviškas nepasitikėjimas. Tačiau ligi šiol nugalėdavo sveikas protas ir pragmatizmas, padedamas kantrybės. Tai pasibaigė. Vėl pacituosiu Adamą Michniką: „Ignoravimas ir įtarumas yra sprogstamasis mišinys. Deja, taip šiandien plėtojasi Lenkijos ir Lietuvos santykiai. Grįžta priešiškumo, užgauliojimų, šantažo kalba.“ Tai visiškai prieštarauja tiek Lenkijos, tiek Lietuvos valstybės interesams.
Daug žmonių, turbūt pirmiausia Lietuvoje, čia įžvelgia „Maskvos ranką“ ir kaltina lenkų valdžią dėl draugystės su Putinu (tragiškos prezidento Lecho Kaczyńskio mirties viena pasekmių neva esanti didžiulė grėsmė Lietuvai). Antra vertus, sakoma, kad Valdo Adamkaus kadencijos pabaiga irgi priartino Lietuvą prie Rusijos. Žinoma, Lenkijos ir Lietuvos nesantaika džiugina (taip pat kaip džiugindavo kadaise) dabartinę Rusiją: apie tai atvirai kalba, pavyzdžiui, žinomas rusų šovinistų ideologas Aleksandras Duginas. Bet nenorėčiau pritarti pastaruoju metu madingoms sąmokslo teorijoms. Pakankamai daug kvailysčių darome – ir visada darėme – patys, niekieno nepakurstyti. Atkreipčiau dėmesį į kitą aplinkybę, mano manymu, svarbesnę. Krizė Europos Sąjungoje sudaro sąlygas atgimti prieškario, kitaip tariant, nacionalistinėms, taip pat izoliacionistinėms, net fašistinėms – sakyčiau, fašistoidinėms – nuostatoms ir fobijoms. Geru pavyzdžiu galima laikyti Vengriją (iš Europos šalių ji pirmiausia atrado sąjungininkų Lenkijoje ir Lietuvoje, kas yra, deja, simptomiška). Europos Sąjungos griūtis, kurios dažnas Vidurio Europos, taip pat ir Lietuvos politikas ar publicistas tiesiog nekantraudamas laukia, kad būtų šimtaprocentinė katastrofa Lietuvai (taip pat Lenkijai), nes tada tuoj pat atgimtų kraštutinės nuostatos ir teritoriniai ginčai, kurie sprendžiami ginklu. Jau nebūtų stabdžio, kuriuo dabar yra daugelio nekenčiamas Briuselis.
Mano manymu, abi pusės turi nusileisti. Nusileidusi pirmoji ne praras garbę, o pasirodys protingesnė.
Prieš dvidešimt metų kalbėjau Liubline, Lenkijos ir Lietuvos unijos mieste, kad išnyko didžiulis kalėjimas – komunistinė imperija, bet mums gresia perspektyva kalėti keliolikoje mažų kalėjimų, į kuriuos mus gali įstumti mūsų pačių nacionalizmai ir ksenofobijos. Vienintelis dalykas, kuris tuomet mus gelbėtų, – tai atviras priešinimasis esamai padėčiai, tas pats, kuris gelbėjo komunistų laikais. Pasakiau: kad tik nepasigestume jo artėjančiais sunkiais laikais.
Ką gi, sunkūs laikai atėjo.
Kokia yra ginčo dėl Vilniaus krašto esmė? Pabandysiu paaiškinti nuosekliai, nors gal ir nuobodžiai, nes šio ginčo šaknys nelabai suprantamos – tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje. Tiesą sakant, lenkų nežinojimas ir lietuvių nežinojimas siejami su skirtingais istoriniais faktais arba skirtingomis to paties reiškinio pusėmis.
Taip susiklostė, kad didelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, turbūt pradedant nuo XVI a., bet iš esmės po Liublino unijos, buvo polonizuota. Šio fakto lietuviškoji interpretacija susiformavo per XIX a. „filologinę revoliuciją“ (vadinamą tautiniu atgimimu – beje, vengčiau šio termino, nes tuomet vyko ne tiek tautos atgimimas, kiek jos gimimas). Anot lietuviškos tradicijos, lenkėjimas buvo priešiško sąmokslo pasekmė.
Imperialistinė lenkų valstybė ir Bažnyčia, kaip tvirtinama, visada siekė (ir visada sieks) kolonizuoti ir likviduoti Lietuvą, ją paversti provincija, iš esmės nesiskiriančia nuo Didžiosios Lenkijos, Mažosios Lenkijos ar Mazovijos. Šį požiūrį laikau klaidingu arba bent jau gerokai perdėtu. Polonizacija bent jau iki XIX a. pabaigos vyko daugmaž savanoriškai, bet kas iš to – juk jos pasekmės lietuvių tapatybei vis vien turėjo neigiamo poveikio. Lenkakalbė kultūra lietuviškose žemėse greitai plito, nepaisant caro represijų, tuo tarpu lietuviakalbė kultūra buvo nustumta į paribius, o ir pati kalba išliko daugiausia tarp baudžiauninkų kaip socialinio antrarūšiškumo ženklas. Kodėl taip turėjo nutikti? Juk nė viena kalba nėra blogesnė už bet kurią kitą, o lietuvių kalba yra netgi turtinga ir nepaprastai įdomi.
Tam įtakos turėjo, iš dalies net ir turi, klasikinis momentas. Pacituosiu Miłoszą: „Konfliktas tarp ponų ir valstiečių virto tautiniu konfliktu, kuriame „ponai“, jų pačių manymu, galėjo būti net vargšai ir analfabetai – vien dėl to, kad kalbėjo lenkiškai.“ Imti kalbėti lenkiškai reiškė pakilti vienu laipteliu aukščiau socialinėje hierarchijoje; nors dažnai tai buvo tik iliuzija, bet prisidėjo prie polonizacijos, taip pat didino abipusę pagiežą.
Šita grėsmingo lenkų sąmokslo teorija, į lietuvių sąmonę skiepyta daugelio rašytojų dar XIX a., vėliau lietuviškų mokyklų ir spaudos, o labiausiai tarpukario metais, deja, virto neatskiriama (sakykim, beveik neatskiriama) lietuviško mentaliteto dalimi, ar kalbėtume apie politikus, ar apie liaudies mases. Pagaliau ji buvo tyliai palaikoma net ir tarybų valdžios – dėl viso pikto. Šią teoriją žymiai sustiprino tai, kad daugumos lenkų požiūris į lietuvių kalbos ir kultūros gaivinimo bei puoselėjimo bandymus buvo atvirai niekinamas, o neretai ir priešiškas. Jie laikyti nepriimtinu jėgų švaistymu kovojant su carizmu. O kadangi lenkai yra taip pat linkę visur įžvelgti sąmokslus, kaip ir lietuviai, atsirado teorija, kad visas lietuvių tautinis sąjūdis yra grėsmę keliančių antilenkiškų sąmokslų (iš pradžių carizmo, paskui – vokiečių) pasekmė.
XIX a. gale ir XX a. pradžioje Lietuvos teritorijoje susirėmė dvi grupės, kurias dabar istorikų šviesuomenė vadina senalietuviais ir jaunalietuviais.
Senalietuviai, daugiausia priklausę bajorijai ir net aristokratijai, rėmėsi lenkybe ir vieningos Žečpospolitos tradicija. Laikė save lietuviais, bet ir labai tikrais lenkais, geresniais ir patriotiškesniais už tikrosios Lenkijos gyventojus. Jiems kalbos klausimas buvo antraeilis. Senalietuviai buvo Kościuška, Mickevičius ir Piłsudskis, taip pat lietuvių literatūros klasikai Sirvydas ir Baranauskas, jau nekalbant apie galybę rusėnų ar baltarusių, tarp kurių – Vilniaus universiteto įkūrėjas vyskupas Protasevičius ir kancleris Leonas Sapiega.
Būtent šie senalietuviai Lietuvai padarė labai daug ir, tam tikra prasme, sukūrė pačią jos sąvoką. Jų dėka Lietuva pateko į Europos ir pasaulio kultūrų žemėlapį. Iš Mickevičiaus daryti lietuvį, dabartine prasme, arba tvirtinti, kad senasis Vilniaus universitetas buvo lietuviškas, taip pat šiuolaikine prasme, – darbai, pasmerkti žlugti. Bet dabar, ačiū Dievui, to daugmaž atsisakyta.
Jaunalietuviai, kurie iš esmės ėmė reikštis po 1863 m. sukilimo (jų įkvėpėjas buvo Simonas Daukantas, Mickevičiaus bendramokslis universitete – dabar Daukanto vardu Vilniuje pavadinta aikštė priešais prezidentūrą), buvo kilę daugiausia – nors ne visi – iš valstiečių ir lietuvių kalbą laikė beveik vieninteliu bruožu, reiškiančiu priklausomybę lietuvių tautai. Jie mokėjo lenkų kalbą, kartais ją vartojo šeimoje, bet viešai skleidė ne tą slavų kalbą, o seną ir keistą baltų tarmę. Galų gale jiems šią tarmę pavyko paversti puikiu, lygiu lenkiškajam instrumentu, kuriuo dabar egzistuoja Prousto, Joyce’o, Gombrowicziaus ir Miłoszo vertimai (taip pat įdomi originalioji literatūra) ir kuris sėkmingai naudojamas ne tik mokyklose, bet ir universitetuose, žiniasklaidoje ir labai geruose, galbūt geriausiuose Europoje teatruose. Taip pat jie sukūrė mažą, bet ambicingą etninę valstybę, kurioje vieningos Žečpospolitos sąvoka buvo laikoma, geriausiu atveju, anachronizmu.
Negalima neigti, kad iš pradžių tam įtakos darė Rusijos ir Vokietijos politika – ir vienai, ir kitai lietuviai buvo parankesni, nes jų buvo mažiau, taigi juos lengviau kontroliuoti negu lenkus. Bet tai neturėjo didesnės reikšmės. Pirma, kontrolės lengvumas pasirodė esąs iliuzinis. Antra, lietuvių tautinė emancipacija vis vien būtų vykusi, tiktai kitu tempu (gali būti, kad ir greičiau). Prabėgus daugybei metų, šios senosios realijos nėra aktualios – sakykim, beveik nėra aktualios, nes Rusija liko toje pačioje vietoje. Bet su ta Rusija nereikia persūdyti. Putinas nėra caras Nikolajus, taip pat nėra Stalinas, nors būtų maloniau, jei skirtumas tarp jų būtų didesnis.
XX a. pradžioje senalietuviai ir jaunalietuviai nesutarė beveik dėl visko. Svarbiausiu nesantaikos obuoliu tapo Vilnius: bent jau nuo XVII a. čia viešpatavo lenkų kalba (taip pat ir jidiš), bet jaunalietuviai miestą laikė neginčijama savo būsimos valstybės sostine, taigi norėjo jį bet kokia kaina sulietuvinti. Lenkai pabrėžia, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių (kitaip sakant, žmonių, kalbančių lietuviškai) Vilniuje buvo ne daugiau kaip du procentai. Tai tiesa, bet tai nieko arba beveik nieko nereiškia. Žydų Jeruzalėje daug šimtmečių buvo dar mažiau arba iš viso nebuvo, vis dėlto Jeruzalė visada jiems buvo svarbiausias miestas Žemės rutulyje, ir to visiškai užteko, kad ji taptų atgimusio Izraelio sostine. Lenkams Vilnius yra labai svarbus jų kultūros ir istorijos centras, bet jie turi ir kelis kitus centrus, dar svarbesnius – Varšuvą, Krokuvą… Lietuviams jis yra niekam neprilygstantis miestas, be Vilniaus Lietuva iš esmės neegzistuoja, kaip Izraelis be Jeruzalės. Beje, ir dėl to palaikau lietuviškąjį požiūrį.
Lenkų demonstracijos Vilniuje kelia pavojų, nes gali virsti susirėmimais, kuriems, ko gero, yra palankūs abiejų pusių šovinistai.
Taigi kilo nesantaika, kuri virto priešiškumu, kai Lenkija ir Lietuva Pirmojo pasaulinio karo gale ėmė siekti nepriklausomybės. Dauguma senalietuvių neįsivaizdavo Vilniaus ir Vilniaus krašto už Lenkijos ribų, geriausiu atveju būtų sutikusi su federacija; jaunalietuviai, žinoma, įsivaizdavo nelenkišką Vilnių, ir dauguma jų jokių sąsajų su Lenkija nenorėjo. Tiesa, buvo keletas senalietuvių, kurie rinkosi jaunąją Lietuvą, ir net galima sakyti, kad tai buvo rinktinė draugija: Mykolas Romeris, Gabrielius Narutavičius, Oskaras Milašius, Juozapas Albinas Herbačiauskas. Bet Józefui Piłsudskiui ir Lucjanui Żeligowskiui, irgi senalietuviams, toks variantas nė nebūtų šovęs į galvą. Konfliktas dėl Vilniaus 1918–1920 m., nors ir nebuvo pilietinis karas, turėjo tam tikrų pilietinio karo bruožų. Tiesa, abi puses veikė endekų stiliaus ideologija, traktuojanti tautų santykius kaip darvinišką kovą už būvį. Pradėta kalbėti apie kraujo bendrumą (na, kraujo bendrumas arba, kaip dabar sako nacionalistai, „genofondas“, yra kritikai atsispirti neįstengianti sąvoka, ypač tokioje šalyje kaip Lietuva, kurioje viskas nuolat maišėsi ir per kurią ritosi daugiatūkstantinės kariuomenės).
Czesławas Miłoszas nuolat tvirtino, kad Lenkijos ir Lietuvos santykius galima prilyginti santykiams tarp Suomijos ir Švedijos. Su tuo sutinka šviesesni Lietuvos istorikai, tokie kaip Alfredas Bumblauskas ir Alvydas Nikžentaitis. Švedai Suomijoje atliko panašų vaidmenį, kaip lenkai Lietuvoje: buvo aristokratai tarp valstiečių, dominavo miestuose, Suomijoje vyravo švediška kultūra (nors kalbos ryškiai skyrėsi). Bet buvo atrasta visiškai kitokia išeitis nei pas mus. Pirmas (beje, nepaprastai geras) nepriklausomos Suomijos vadovas maršalas Mannerheimas buvo švedas, net nemokėjęs suomių kalbos. Panašiai būtų buvę, jei Piłsudskis (ar Żeligowskis) būtų tapęs nepriklausomos ir nesusietos su Lenkija lietuviškos respublikos vadovu: neįsivaizduojamas dalykas. Kai su Alfredu Bumblausku pasiūlėme šitokį alternatyvų istorijos scenarijų lietuvių auditorijai, kažkas šūktelėjo: „Betgi švedai neatplėšė Helsinkio nuo Suomijos!“ Taip, bet suomiai buvo daug pragmatiškesni ir savimi pasitikintys už lietuvius – tam pasitarnavo ilgametė autonomija carinės Rusijos sudėtyje. Jie buvo vyraujanti tauta Helsinkyje jau nuo XIX a. Be to, iš švedų neatėmė kai kurių teisių į Helsinkį, pavyzdžiui, nedraudė jo vadinti Helsingforsu.
Giedroycas ir Miłoszas turbūt buvo paskutiniai senalietuviai – ir dar tokie, kurie lengvai rasdavo bendrą kalbą su jaunalietuviais. Kartais kiek ilgiuosi senalietuvio tapatybės, bet pagal gimimą, kalbą ir auklėjimą esu jaunalietuvis. Vienintelis dalykas, ką galiu – siekti, kad būtų suprasta ši žmonių grupė, stengtis, kad ji atrastų savo vietą Lietuvos istorijoje ir kad kai kurių naudingų jos bruožų įgautų nauja lietuvių tapatybė.
Deja, ir Lenkijoje, ir Lietuvoje visi šie keblumai ir niuansai menkai suprantami. Tai abiejose šalyse meta nemalonų šešėlį ant vadinamosios istorijos politikos. Beveik kiekvienas lietuvis laiko aksioma, kad 1920–1939 m. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo okupuoti lenkų. Šis terminas vartojamas mokyklų vadovėliuose, laikraščiuose, spausdintuose atsiminimuose ir visur kitur. Kalbama apie lenkų klastą, kuri pasireiškė sulaužant Suvalkų sutartį ir vykdant nusikalstamus veiksmus prieš teisėtus Lietuvos sostinės šeimininkus. Taip pat beveik kiekvienas lenkas laiko aksioma, kad 1939–1940 m. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo okupuotas lietuvių. Turbūt nepadarysiu didesnės klaidos, jei pasakysiu, kad, daugelio lenkų ir net kai kurių lenkų politikų požiūriu, jis vis dar yra okupuotas. Kalbama apie įvairius lietuvių nusižengimus, apie lenkų persekiojimus, kurie nacizmo metais, kaip tvirtinama, įgavo tiesiog nusikalstamus matmenis.
Manau, kad abiem atvejais terminas „okupacija“ nėra visai tinkamas – reikėtų atrasti kokį nors kitą, mažiau konfrontacinį, bet nežinau kokį. Tačiau diskutuoti apie tai abiejose šalyje neįmanoma, nes negalima: tai sritis, susijusi su tautos garbe.
Visada laikiausi nuostatos, kad esant panašioms situacijoms dera kritikuoti tik savuosius, nes jeigu bari oponentą (tam visada atsiras norinčiųjų), tai gali tik pasunkinti ginčą, tuo tarpu priešingu atveju turime šiokią tokią, nors ir nedidelę galimybę jį sušvelninti. Neseniai vienas lenkas man pasakė, kad tai jau darosi kontrproduktyvu. Taigi leisiu sau kritinių pastabų pareikšti abiem pusėms.
Kaip savo metu aiškino Juliuszas Mieroszewskis, jeigu kalbame, ir ne be priežasties, apie rusišką imperializmą, turime suprasti, kad lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių supratimu vadinamoji Jogailos idėja dvelkia lenkišku imperializmu. Imperialistinį komponentą turi ir želigovskiada, ir „kresų“ („paribių“) kultas, net jei jis įgauna švelnią ir kai kuo naudingą formą. Jo esama ir pačioje sąvokoje „paribiai“, nes kitos tautos laiko ir turi teisę laikyti tuos „paribius“ ar „kresus“ tiesiog savomis teritorijomis. Pridursiu, kad lietuviai taip pat turi savo „paribius“, kuriems priklauso Seinai, Vygriai, Suvalkai, Gardinas, visa Karaliaučiaus sritis, pastaruoju metu net Ukraina. Abiejų tautų mentalitete viešpatauja labai paprastas (pernelyg paprastas) principas: jeigu okupantas – tai kažkas kitas, jei išvaduotojas – tai mes. Ir lenkai, ir lietuviai nevengia perdėtos gynybinės reakcijos, polinkio į padanges kelti Tautą iš didžiosios raidės, na, ir iš viso Ciemnogrodo įpročių. Daugelis lenkų ir daugelis lietuvių (deja) sutinka su tuo, kad jei žmogus yra kitokios kilmės arba vartoja kitą kalbą, jį dera vadinti antrarūšiu piliečiu arba net penktąja kolona. Šioje vietoje reikia pridurti, kad lietuvių dešinieji dažnai mokėsi iš endekų.
Įtariu, kad Lenkijoje, o dar dažniau lenkų diasporoje be didesnio vargo sugebėtume rasti žmonių, taip pat ir politikų, kurie slapta (arba ne visai slapta) svajoja apie Vilniaus grąžinimą Lenkijai, nors viešai apie tai šneka vien tik politikos marginalai. Net jeigu tai vyksta pasąmonės lygmenyje, jautrūs lietuviai tai perpranta. Šiandieninėje Europoje tokios ambicijos yra akivaizdžiai neįgyvendinamos, bet šiuo atveju kalbame apie imponderabilijas, kurios kartais yra labiau psichologiškai paveikios nei valdžios sutartys.
Štai labai sodri Miłoszo citata (1981 m. sausio 15 dienos laiškas Giedroycui): „Šita nelaiminga tauta, visiškai ir netgi du kartus apkvailinta, nacionalistinės-komunistinės Moczaro stiliaus mokyklos ir priešinimosi šiai mokyklai namuose ir bažnyčioje, bet irgi nacionalistinio, jau yra kaip ponas Žurdenas, kuris nežinojo, kad kalba proza arba kad yra valdomas laukinio nacionalizmo ir mesianizmo.“ Pats to nebūčiau pasakęs ir netgi truputį krūpteliu cituodamas, nes, pirma, šis tekstas nebuvo skirtas viešumai, antra – ne lenkui tokių dalykų kalbėti nepridera, trečia – šiuo atveju ne šimtu procentų sutinku su Miłoszu; bet kažkas šiame posakyje yra. Lenkų paguodai pridursiu, kad beveik tą patį pasakyčiau apie savo tautiečius. Turėjome beveik tokį patį komunizmą su ryškiu nacionalistiniu atspalviu ir tokį patį priešinimąsi jam, bet irgi nacionalistinį. Tai, kad buvome Tarybų Sąjungos dalis, o ne formaliai nepriklausoma valstybė, verčia kai ką patikslinti, bet vėlgi ne tiek daug, kiek gali atrodyti.
Grįžtu prie lietuvių problemų. Netekus Vilniaus, tarpukario metais buvo stiprinama ir net kuriama tautinė tapatybė piešiant priešo paveikslą, tiksliai pagal Carlo Schmidto nurodymus, kurie ir dabar yra artimi daugeliui mūsų ideologų, net tiems, kurie niekada nėra girdėję Schmidto pavardės. Svarbiausiu priešu laikyti lenkai, kurie, beje, „neūžaugoms“ iš Kauno atsilygindavo tuo pačiu, net su kaupu. Turiu pasakyti, kad lietuviams pavyko. Gal abejotinomis priemonėmis, bet tikslas buvo pasiektas, lietuvių tapatybė dabar yra nepalyginamai stipresnė negu prieš šimtmetį. Kauno apylinkėse įvykdyta depolonizacija (lietuvių terminais – relituanizacija). Po 1939 m. tokie pat veiksmai buvo skatinami Vilniuje ir Vilniaus krašte. Tvirtinta, kad tenykščių gyventojų protėviai buvo lietuviai, taigi šie gyventojai turi grįžti prie senosios savo kalbos, ir nesvarbu, ar jie to nori, ar ne.
Teorija, kad Lietuvos lenkai – tai sulenkinti lietuviai, iš dalies (nors tik iš dalies) atitinka tiesą, bet tai nieko nereiškia, nes nebe pirmoji šių žmonių karta kalba lenkiškai, laiko save lenkais ir turi neginčijamą teisę taip elgtis, ko ne vienas lietuvis širdies gilumoje nenori pripažinti, net jei viešai sako ką nors kita. Tačiau lietuvių šovinistai viešai tvirtina, kad po 1939 m. vykęs lietuvinimas buvo visiškai teisėtas ir sektinas veiksmas. Tarybiniais metais jis buvo pristabdytas, nes tuomet lenkus norėta ne lietuvinti, o rusinti. Dabar jie stipriai surusėję, bet tai irgi neturi reikšmės, nes visada atsiras politikų, kurie jiems išaiškins, kad jie yra lenkai, be to, okupuoti. Deja, lietuviai savo nelabai protinga politika prie to prisidėjo.
Manau, kad ne vienas dabartinis lietuvių politikas, liaupsinantis daugiakultūriškumą ir pabrėžiantis, kad lenkai Lietuvoje jaučiasi puikiai, iš tikrųjų mano, kad jie jaučiasi pernelyg puikiai, ir kad Lietuva turi tapti monoetnine valstybe, nes kitaip pražus. Anot šitokio mentaliteto, jeigu Vilniaus lenkai nebus asimiliuoti (galima tai vadinti integracija, bet tokio sukirpimo politikams tai patogus asimiliacijos pseudonimas), jie visada bus svetimas elementas, rakštis Lietuvos kūne. Čia slypi netikėjimas savo tauta ir jos jėgomis, taip pat šiandienos Europos santykių neišmanymas. Sakyčiau, šie politikai gyvena tarpukario pasaulyje, pagaliau taip pat, kaip ir kai kurie Lenkijos politikai.
Abiejų nacionalizmų grįžtamasis ryšys – labai pavojingas dalykas. Galima ir net reikia suprasti lietuvių priešinimąsi teritorinei autonomijai. Jos siekta Sąjūdžio laikais, ir tai buvo nemaloni intriga, kuri galėjo pagimdyti antrąjį Karabachą, Padniestrę ar net Bosniją. Dalis lenkų tautybės Lietuvos Seimo narių pasielgė aiškiai klaidingai, nes nebalsavo už nepriklausomybę. Tada sakiau, jog tai pirmas atvejis nuo Targovicos laikų, kai lenkai sukasi į Maskvą. Bet taip pat sakiau, jog iš tiesų reikia žmonėms smarkiai įsipykti, kad jie taip pasielgtų. Galbūt jais manipuliavo kažkas, kas tikrai tarnavo sovietams, bet neįmanoma žmonėmis manipuliuoti, jeigu už to neslypi kokios nors realios skriaudos.
Lietuvos valstybė, kaip ir bet kuri kita, turi teisę iš savo piliečių reikalauti lojalumo. Bet tai neturi virsti panišku elgesiu, apgultos pilies sindromu ir išdidžiu nenuolaidumu. Ne mano reikalas patarinėti Lenkijos elitui, bet vis dėlto pasakysiu, kad būtų gerai, jeigu jo atstovai vengtų žodžių ir veiksmų, po kurių Lietuvos elitas, apimtas prieškario komplekso, sustingsta įžeisto orumo povyza – povyza, bent iš dalies pagrįsta. Lietuvos elitui pasakysiu ką kita – nors kadaise jau tai sakiau. Lengviau yra atleisti nacionalizmą mažoms ir nuolat grėsmę juntančioms tautoms nei didelėms ir labiau pasitikinčioms savimi. Bet neturime teisės to patys sau atleisti. Ypač jeigu grėsmės praktiškai nėra ir turime tvirtą pagrindą pasitikėti savimi.
Per daugmaž penkiolika metų mums teko susidurti daugiausia su vietinio lygmens nesantaika – Seinuose ir Šalčininkuose, kuriuos lenkai vadina Sejny ir Soleczniki. Tai taip pat buvo nemalonu, bet dabar jau pereinama į nesantaiką valstybiniu lygmeniu. Sudaromos įvairios politinės grupės, pavyzdžiui, parlamentinės, kurių funkcijos yra mažinti įtampą tarp Lenkijos ir Lietuvos, bet tai nežinia kodėl nepadeda. Politologas Vladas Sirutavičius neseniai taikliai pastebėjo, kad tos bendros institucijos yra labiau kurtuazinės ir per mažai užsiima aktualiomis problemomis. Manau, kad abiejose pusėse didelę reikšmę turi žemiški reikalai, tai yra siekimas pelnyti rinkėjų simpatijas. Jeigu egzistuoja Lenkija A ir Lenkija B, tai lygiai taip pat galima kalbėti apie Lietuvą A ir Lietuvą B. Pastaroji išpažįsta gana anachroniškas pažiūras, bet tam tikros ir netgi galingos politinės jėgos mano, kad yra tikslinga tokioms pažiūroms pataikauti.
Labai aitrinantis buvo ir tebėra abėcėlės bei dvikalbių užrašų klausimas. Reikia pasakyti, kad Lietuvos pozicija paremta, mano galva, visiškai anachronišku mentalitetu. Pavardžių pasuose rašymas nelietuviškais rašmenimis laikomas nepatriotišku, kvepiančiu valstybės išdavyste ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Naudoti raides w, x, q ir lenkišką rašybą dokumentuose (pavyzdžiui, cz vietoj lietuviškos č) yra neva pražūtingas ir demoralizuojantis dalykas, nors mūsų tautinio atgimimo tėvai XIX a. gale naudojo lenkiškus rašmenis, ir jų kažkodėl nedemoralizavo.
Vėliau kai kurios raidės buvo pasiskolintos iš čekų kalbos, kad atsiskirtume nuo lenkų. Galbūt ir galima tai suprasti XX a. pradžios kontekste, bet dabar tai tikrai yra visiškai neaktualu. O dvikalbiai užrašai kai kuriuose rajonuose – tai neva pirmas žingsnis į teritorinius pokyčius. Tokie užrašai yra įprasti daugelyje šalių, kuriose yra tautinių mažumų gyvenamos sritys, ir turbūt niekur teritorinių pokyčių ar ginčų dėl to neatsiranda. Tokių užrašų esama ir Seinų krašte. Labai negerai, kad juos ekstremistai užtepa, bet nemanau, kad tenykščiai lietuviai jų turėtų atsisakyti.
Kadaise buvo žadama, kad šie reikalai Lietuvoje bus išspręsti teigiama linkme, bet šis pažadas liko neištesėtas. Galbūt jis duotas su reservatio mentalis, pagal priežodį „durną ir pažadais prisotinsi“. Pasakysiu atvirai: jeigu taip, tai nėra geras diplomatijos stilius.
Pastaruoju metu pirmaeilis klausimas tapo kai kurių dalykų dėstymas lietuvių kalba lenkų mokyklose, taip pat egzaminų suvienodinimas. Sakoma, kad Lietuva šitaip elgiasi laikydamasi Europos įstatymų raidės, ir iš esmės tai yra tiesa. Bet istorinė ir tautinė padėtis Lietuvoje buvo sudėtingesnė nei daugelyje Europos šalių, taigi geriau būtų neskubėti ir netgi padaryti tam tikrų nukrypimų nuo raidės. Kad ir kaip būtų, nelabai protinga keisti esamą padėtį į tokią, kokia mažumoms atrodo blogesnė, juolab tai daryti skubomis ir įkyriai.
Sakoma, kad Latvija ir Estija šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo Lietuvos ir netgi vykdo griežtesnę kalbos politiką, nors šiose šalyse mažumos, pirmiausia rusų, sudaro didesnę gyventojų dalį nei Lietuvoje. Tai irgi tiesa, bet Latvija ir Estija, mano galva, nesprendžia su mažumomis susijusių klausimų itin pavyzdingai.
Visose Baltijos šalyse susiduriame su perdėta, net paniška kalbos apsauga, bandymu jai kurti ypatingas šiltnamio sąlygas, lyg ji būtų ne tūkstančių knygų, universitetų, laikraščių, radijo, televizijos kalba, o nykstanti mirštančios genties kalba (tokia ji buvo XVIII a., nors ir nevisiškai). Nėra tai protingas elgesys, taip pat ir kalbos sveikatos požiūriu.
Grynai lietuviškas užsispyrimas, kuris daugelio lietuvių akyse atrodo pagirtinas ir patriotiškas, deja, sukelia neadekvačią, perdėtą daugelio Lenkijos politikų, iš dalies ir Lenkijos valdžios reakciją. Adamas Michnikas ne kartą yra sakęs, kad Lenkija, kuri yra dešimt kartų didesnė, turi būti dešimt kartų supratingesnė už Lietuvą. Jam atsakydavau, kad dešimt kartų – netgi per daug, pakaktų ir du kartus supratingesnės. Būtų gerai, jei lenkai ir pirmiausia Lenkijos politikai suprastų Lietuvos ambicijas, į kurias Lietuva, kaip kiekviena susiformavusi ir sąmoninga tauta, turi visas teises. Reikia suprasti lietuvių gynybinę reakciją. Jie turi teisę įsižeisti, kai yra vadinami „nykštukais“, net jeigu tai daroma neturint bjaurių ketinimų. Nė viena tauta nėra blogesnė už kitą nepriklausomai nuo jos dydžio: lietuviai turi daug istorinių pasiekimų, kurie juos iškelia į vieną lygmenį su lenkais ar bet kuo kitu. Jeigu lenkų tautos garbės jausmą manome esant teigiamu ir reikalingu dalyku (o aš taip manau), turime taip pat traktuoti ir lietuvių tautos garbės jausmą. Bet nėra gerai, kai šis jausmas virsta – iš abiejų pusių – smulkmeniškumu.
Grynai lietuviškas užsispyrimas, kuris daugelio lietuvių akyse atrodo pagirtinas ir patriotiškas, deja, sukelia neadekvačią daugelio Lenkijos politikų reakciją.
Nelaikau Valdemaro Tomaševskio rimtu politiku. Tai blogojo paribių stiliaus politikas – šiuo atveju paribiai laikomi ne vaisingu pasieniu, o nesibaigiančių pretenzijų, gal net revindikacijų sritimi. Toks netikęs paribių mentalitetas yra labai nepageidautinas lietuviams, o manau, kad galų gale ir lenkams. Žinoma, negalima to uždrausti demokratiškose šalyse (o jomis, dėkui Dievui, esame), bet išmintingam ir įžvalgiam politikui nėra patartina puoselėti tokį mentalitetą, juolab atvirai jį palaikyti. Antra vertus, nemažai Lietuvos politikų, žinomų ir nusipelniusių, polemizuodami su Tomaševskiu ir apskritai su lenkais, nusirita į visiškai nerimtą, provincialų lygį.
1974 m. sausio 11 dieną Miłoszas Giedroycui rašė: „Viena, kas įmanoma, tai stengtis stabdyti provincializaciją. (…) Jeigu mano poezija ir proza nėra provincialios, tai reiškia, kad vykdau savo pareigą.“ Būtent tai yra nuostata, iš kurios dera imti pavyzdį.
O dabar dar kartą apie senalietuvius ir jaunalietuvius. 1920 m. Mykolas Romeris, kuris manė, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai, numatė senalietuviams garbingą padėtį mieste ir krašte. Jis Piłsudskiui rašė: „Ši padermė, iš kurios išauga žmonės kaip Kościuszko, kaip Mickevičius, kaip Tamsta, Pone, šitaip skiriąsis charakteriu ir valia nuo etnografinės lenkų padermės, negali pražūti ir turi teisę egzistuoti ir vis dar duoti vaisių tėvynei. Atgimstanti Lietuva bus visumos sintezė, kurioje ir ši padermė atras savo išraišką. Vilnius šioje sintezėje bus pagrindinis ir būtinas elementas. Bet kelias, kurį, Tamsta, pasirinkai, ne į šią sintezę veda, o į skilimą ir į lenkų primityvaus etninio nacionalizmo viešpatavimą…“ Deja, buvo teisus. „Primityvus etninis nacionalizmas“ šiandien viešpatauja abiejose pusėse. Juolab kad lenkų padėtis Vilniuje ir Vilniaus krašte pasikeitė kardinaliai: buvo dominuojanti grupė ir demografinė dauguma, tapo mažuma, dargi atsilikusia, o tai sužadina gynybinę reakciją, kartais neprotingą.
Senalietuvių jau nėra. Tai buvo elitas, kuris iš Lietuvos išvyko. Tie, kurie liko, nelaiko savęs senalietuviais, nors jei taip būtų, tikriausiai sumažintų įtampą. Dar kartą pacituosiu Miłoszą („Apie Lietuvos ir Lenkijos konfliktą“, „Kultūra“, 1989): „Vilnius buvo ir bus Lietuvos sostinė. Ir mieste, ir jo apylinkėse gyvena nemažas procentas lenkų kultūros žmonių, vis dėlto tai nėra, su retomis išimtimis, atvykėliai ir nėra dalelė, atkirsta nuo kolektyvinio organizmo, turinčio savo namą Vyslos baseine. Arčiau tiesos būtų lietuvių tvirtinimas, kad tai sulenkinti lietuviai, nors čia privalu padaryti esminę pataisą. Jeigu jie sulenkinti, tai nėra jiems užkrauta kupra, kurios turi atsikratyti, greičiau net atvirkščiai.“ Ne visi jie yra senalietuvių palikuonys, bet istorinis ir kultūrinis šios padermės palikimas, priklausantis visai Lietuvai, taip pat priklauso, o gal ir pirmiausia jiems. Tai yra, kaip žinoma, puikus palikimas.
Taigi jie yra Lietuvos kolektyvinio organizmo dalis, ir dar svarbi dalis, nors ne visada patys tai suvokia, ir jiems nelabai išmintingi ir nelabai atsakingi tiek Lietuvos, tiek Lenkijos politikai perša kitas nuomones.
Lenkų demonstracijos Vilniuje kelia pavojų, nes gali virsti susirėmimais, kuriems, ko gero, yra palankūs abiejų pusių šovinistai. Bet paskutinė demonstracija, kuriai buvo prognozuojama blogiausia baigtis, padarė – bent jau man – įspūdį tuo, kad vyko ramiai ir oriai. Gal būtent dabar Vilniaus lenkai ima bręsti savo pilietiniam vaidmeniui. Norėtųsi tuo tikėti.
Taip pat norėtųsi tikėti, kad tarp lietuvių galų gale ims vyrauti ne konfrontacinės politikos modelis, o šviesesnės idėjos, kurias propagavo ne tik Mykolas Romeris, bet ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, Stasys Lozoraitis vyresnysis, Jurgis Šaulys ar Miłoszo draugas Vladas Drėma.
Mano manymu, abi pusės turi nusileisti. Nusileidusi pirmoji ne praras garbę, o pasirodys protingesnė.
Abi pusės turi rūpintis, kad istorijos politika taptų labiau subalansuota.
Lietuviai turi suprasti, kad Vilniaus lenkų asimiliacija nėra privaloma Lietuvos gyvavimo sąlyga. Jie turi priimti naują tautos apibrėžimą – piliečių bendruomenę, kurioje kilmė ir kalba neatlieka svarbiausio vaidmens, juolab vienintelio. Tai labai sunkus uždavinys, nes reikalauja iš naujo permąstyti visą Lietuvos istoriją ir atmesti tautinę mitologiją, kurią formavo daugybę kartų, taigi veikiančią beveik automatiškai.
Bet jeigu manysime, kad to nepavyks padaryti – arba, dar blogiau, kad ši mitologija yra neliečiama šventenybė – liksime anachronišku užkampiu. Kaip tik tai tautai būtų tikra katastrofa.
Savo ruožtu lenkai turi suprasti, ir suprasti, sakyčiau, reflekso lygmenyje, jog Vilniaus klausimas yra išspręstas kartą ir visiems laikams ir jog šitaip yra geriau miestui ir šaliai, taip pat visiems miesto ir šalies gyventojams. Jie nėra valdomi svetimos ir nepageidaujamos valdžios, o yra namie kaip senalietuvių, kuriems Lietuva buvo svarbiausias dalykas, palikuonys. Taigi taip pat yra atsakingi už šalies likimą ir neturi telkti dėmesio į įsisenėjusias antipatijas ir nuoskaudas.
Lenkija juos turi laikyti ne savo žemiečiais, po istorinės nelaimės atskirtais nuo tėvijos, bet teisėtais kitos šalies piliečiais, taip pat tiltu į tą šalį. Tai irgi reikalauja labai rimtai permąstyti ir atmesti daugelį mitologijų, senus bevaisius mąstymo būdus, pirmiausia daugelyje sluoksnių įsisenėjusią idėją, kad „nuo amžių Vilnius lenkiškas“ ir kad Vilniaus kraštas lietuviams nepriklauso. Be jokios abejonės, priklauso ir turi priklausyti, bet dėl to lietuviams tenka didžiulė atsakomybė ir pareiga kuo griežčiau laikytis demokratinių normų bei procedūrų.
Abi pusės privalo vengti šovinistinių žaidimų, flirto su mažiau išsilavinusių rinkėjų grupėmis (suprantu, kad politikams taip elgtis nelengva, bet reikia mąstyti ne tik apie trumpalaikę naudą, bet ir apie valstybės interesus).
Mums, rašytojams ir publicistams, derėtų toliau siekti, kad pasikeistų tautinis mentalitetas. Žinoma, tai Sizifo darbas, bet nieko nepadarysi. Kita vertus, žinome, kad tik dirbdamas šį darbą Sizifas atranda egzistencijos prasmę. Kadaise eilėraštyje „Užupis“ rašiau, jog „blogis nežūva niekad, bet aklybę galima prasklaidyti“. Viltis tik tuo ir gyva.
1 „Sizifo darbai“ – populiarus Stefano Zeromskio romanas.
2 Ciemnogrodas („tamsuolių miestas“) – lenkų satyriko Ignaco Krasickio vartota sąvoka, virtusi priežodžiu.
3 Mieczyslawas Moczaras – „tautinės“ pakraipos lenkų komunistas.
4 Targovicos koinfederacija – XVIII a. lenkų magnatų, Maskvos šalininkų grupė.
____________________
T. Venclova yra poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius. Jis Varšuvos universitete skaitė paskaitą „Aklybę galima prasklaidyti“ 2012 m. balandžio 17 d.
