Vietoje prabangių pirkinių – duoklė valstybei.
Progresiniai mokesčiai gali tapti keliu į lygesnę ir darnesnę visuomenę. Jie taip pat gali tapti svarmeniu, šalies ekonomiką traukiančiu žemyn. Lietuvoje diskutuojama, kas ir kokią savo pajamų dalį turėtų atseikėti, bet mažai galvojama, kokį ilgalaikį poveikį padarytų tokia sistema, kaip ji keistų socialinę sąranką ir kokį žmonių elgesį ji paskatintų.
Socialdemokratams lengva ranka pakeverzojus ir Seimui pateikus progresinių mokesčių įstatymo projektą, viešojoje erdvėje kilo diskusijų banga. Šis klausimas ekonomistus suskirstė į dvi stovyklas: vieni teigė, kad progresiniai mokesčiai Lietuvoje nereikalingi ir jokios naudos neduos, kiti tvirtino, jog tai yra svarstytina idėja, nors socialdemokratų pasiūlymas – ne pats tinkamiausias.
Ir vieni, ir kiti pažėrė daugybę argumentų, kurių čia nebandysime apibendrinti. Šiame straipsnyje apžvelgsime, ką progresiniai mokesčiai duoda visuomenei, kokią įtaką jie daro ūkiui ir ką kalba kitų šalių patirtis.
Darni visuomenė
Pirmiausia, kaip tarp kitų valstybių atrodytų Lietuva, jei joje įsigaliotų progresiniai mokesčiai? Iš naujųjų ES šalių, panašiausių į Lietuvą pagal savo išsivystymo lygį ir gyventojų pajamas, progresinį pajamų mokestį taiko tik dvi – Lenkija ir Slovėnija. Tarp senųjų Bendrijos narių tokių šalių yra daugiau – didesnius mokesčius tenka mokėti turtingesniems Airijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių gyventojams.
Iš šių pavyzdžių galima daryti vieną paprastą išvadą – progresinius mokesčius turinčių šalių gyventojai gyvena geriau. Žmogus, nors kiek susipažinęs su sociologinių tyrimų metodais, iš karto suskubs pastebėti, kad kintamųjų koreliacija dar nereiškia jų priežastinio ryšio. Vis dėlto kai kurie mokslininkai mano, kad tarp to, kaip pasiskirsčiusios pajamos visuomenėje, ir to, kaip gyvena tos visuomenės nariai, ryšys egzistuoja. Tokį ryšį tikina atradę epidemiologai Kate Pickett ir Richardas Willkinsonas, kurie apibendrino ir palygino įvairių pasaulio šalių ekonominius ir socialinius rodiklius.
Bestseleriu tapusioje knygoje „The Spirit Level“ mokslininkai rašo, kad tos šalys, kuriose žmonių pajamos pasiskirsčiusios vienodžiau, o atotrūkis tarp daugiausia ir mažiausiai uždirbančių nėra platus, išsiskiria ir geresniais socialiniais rodikliais. Nors teisinga teigti, kad turtingesni žmonės yra sveikesni ir laimingesni, jeigu lyginamos dvi išsivysčiusios šalys, faktas, kad vienoje jų žmonės gali būti dvigubai turtingesni negu kitoje, neturi reikšmės visuomenės gerovei.
Pagal vienam gyventojui tenkančias pajamas JAV galima laikyti turtingiausia šalimi pasaulyje (neįskaitant kelių nykštukinių valstybių), tačiau joje žmonės labiau serga, kūdikių mirtingumas didesnis, narkotikų vartojimo problemos aštresnės, daugiau padaroma nusikaltimų. Kitoje šios socialinės statistikos kreivės pusėje yra Skandinavijos šalys, kurių gyventojai nėra tokie turtingi kaip JAV, tačiau atotrūkis tarp jų pagal pajamas yra gerokai mažesnis.
Kuo čia dėtos pajamos ir socialinė darna? Ogi daug kuo. Pinigai yra vienas pagrindinių įrankių, padedančių įtvirtinti statusą. Aišku, pinigai nuo seno buvo statuso rodiklis, tačiau jei kitų veiksnių – kilmės ar priklausymo tam tikrai klasei – svarba per praėjusį amžių sumenko, pinigai išliko reikšmingi. Garsus sociologas Zygmuntas Baumanas apskritai teigia, kad gebėjimas vartoti – uždirbti ir leisti pinigus – yra skiriamasis vartotojų visuomenės bruožas, o nesugebėjimas savo vartojimo apimtimi prilygti kitiems stumia žmones už visuomenės ribų.
Visuomenėse, kuriose tarp jų narių egzistuoja didesnis atotrūkis pagal pajamas, turto užtikrinamas statusas yra labiau sureikšminamas, tokios visuomenės nariai linkę daugiau tarpusavyje konkuruoti, o ne bendradarbiauti, pasitikėjimo tarp jos narių taip pat mažiau. Atstumas ir empatijos stygius vėliau virsta įvairiomis socialinėmis problemomis. Be to, tokiose visuomenėse net ir posakis „meilė nugali viską“ negalioja. Tarpkultūrinės psichologijos žurnale 2005-aisiais publikuotas kelių mokslininkų tyrimas atskleidė, kad tokiose valstybėse savo būsimą partnerį žmonės pirmiausia renkasi pagal jo finansines galimybes, statusą ir ambicijas. Visuomenėse, kur egzistuoja didesnė pajamų lygybė, prioritetas renkantis partnerį dažniau teikiamas jausmams, taip pat tvirtesni kiti ryšiai tarp žmonių.
Kalbant apie progresinius mokesčius vartoti sąvoką „socialinis teisingumas“ nėra visai tikslu. Kai valstybė nusprendžia iš labiau pasiturinčių visuomenės narių paimti didesnę dalį jų pajamų, kurias jie uždirba dėl to, kad įdeda daugiau pastangų ar turi įgiję aukštesnę kvalifikaciją (neteisėtai uždirbtoms pajamoms paimti valstybė turi kitų įrankių), tai nėra teisinga. Progresinius mokesčius labiau reikėtų traktuoti kaip tam tikrą socialinę duoklę, kurią turime mokėti, kad gyventume darnesnėje visuomenėje.
Mokesčiai ir ekonomika
Vis dėlto tokia socialinė duoklė turi savo kainą. Švedų ekonomistai Fredrikas Bergstromas ir Robertas Gidehagas dar 2004 metais analizavo, kodėl ES pastaruosius tris dešimtmečius pagal ekonomikos plėtrą atsiliko nuo JAV. Palyginę JAV ir ES šalis, mokslininkai nustatė, kad jei turtingiausios ES narės – Skandinavijos šalys – taptų JAV valstijomis, tai jos visos pagal sukuriamą BVP dalį vienam gyventojui patektų į paskutinį dešimtuką.
Tokį ES atsilikimą šie mokslininkai aiškino mokesčių sistemos skirtumais. Anot jų, per pastaruosius tris dešimtmečius mokestinė našta JAV buvo gerokai mažesnė negu senosiose ES šalyse ir nesiekė 30 proc. Tuo laiku, kai buvo atliekama ši analizė, pirmoje vietoje pagal mokestinę naštą buvo Švedija, kurioje ji sudarė daugiau kaip 50 proc., už jos rikiavosi kitos Skandinavijos šalys. Be to, per minėtus 30 metų mokestinė našta JAV išaugo vos 1,5 proc., kai daugelyje ES šalių ji padidėjo 10–15 proc.
Dar vienas svarbus aspektas – mokesčių pleištas (angl. tax wedge). Šis dydis parodo skirtumą tarp to, ką sumoka pirkėjas ir ką gauna paslaugos teikėjas įvertinus visus valstybės taikomus mokesčius. JAV šis dydis sudaro apie 50 proc., o turtingiausiose ES šalyse jis siekia 70–80 proc. Toks didelis mokesčių pleištas neigiamai veikia motyvaciją dirbti ir mažina žmonių aktyvumą. Pridėjus progresinę pajamų apmokestinimo sistemą, kai iš ekonomiškai aktyvesnių žmonių valstybė paima daugiau, o iš mažiau aktyvių – mažiau, paskatų intensyviai dirbti dar sumažėja.
Tačiau galbūt realybėje viskas kitaip, negu rašo ekonomistai? Gal Skandinavijos šalių gyventojai visiškai nesuka galvos dėl 40 ar 50 proc. siekiančių pajamų mokesčių ir džiaugiasi prisidėdami prie darnesnės visuomenės? Danas Larsas Christensenas, „Danske“ banko vyriausiasis analitikas, sako, kad pastaruosius du dešimtmečius Skandinavijos šalyse vyravo progresinių mokesčių švelninimo tendencijos, Švedijoje jų praktiškai visai atsisakyta.
„Galima pasakyti daug pozityvių dalykų apie Skandinavijos šalis, tačiau progresiniai mokesčiai nėra tai, kuo verta girtis. Dalykas, kuriuo mes didžiuojamės, yra socialinė darna, kai kiekvienas žmogus jaučiasi visuomenės dalimi. Ar tai egzistuotų, jei atsikratytume progresinių mokesčių? Manau, kad taip“, – kalbėjo L. Christensenas.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad sieti Danijoje egzistuojančią dosnią socialinę sistemą su progresiniais mokesčiais nėra visai tikslu. Progresiniai mokesčiai Danijoje egzistuoja daugiau kaip 100 metų, o prie gerovės valstybės modelio ši šalis perėjo tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Be to, iš progresinių mokesčių surenkama biudžeto pajamų dalis nėra reikšminga, todėl ne tai išlaiko šios valstybės socialinę sistemą.
Daugiau progresinės mokesčių sistemos trūkumų negu pranašumų mini ir kitas užsienio ekspertas – Baltijos vadybos institute (BMI) balandžio viduryje svečiavęsis Smurfito verslo mokyklos ekonomikos profesorius Eamonnas Walshas. Tačiau apie viską – iš eilės.
Motyvacija dirbti
Progresinis pajamų apmokestinimas yra tas dirgiklis, kuris gali smarkiai paveikti žmonių pasirinkimą ir nulemti atitinkamus jų poelgius. Būtent to dažniausiai nesugeba įvertinti politikai, skaičiuojantys tik tai, kiek surinks naujų pajamų ir kur galės jas padėti. Tačiau viskas yra kur kas sudėtingiau. Anksčiau minėtos knygos autoriai nurodo, kad pajamas visuomenėje valstybė gali suvienodinti keliais būdais – didindama mokesčius daugiausia gaunantiems ir mažindama mokesčius mažiausiai uždirbantiems. Dažniausiai vyriausybė bando derinti abu būdus, tačiau tiek vienas, tiek kitas nėra tobulas ir po kurio laiko gali pridaryti specifinių problemų.
Pasak L. Christenseno, progresiniai pajamų mokesčiai pirmiausia yra mokesčiai išsilavinimui. Pagrindinė motyvacija išsimokslinimui ar kvalifikacijai įgyti yra lūkestis ateityje gauti geresnį darbą ir daugiau uždirbti. O tam reikia pastangų, laiko ir pinigų. Tačiau progresiniai mokesčiai paskatas siekti geresnio išsilavinimo ir geriau mokamo darbo mažina ir, L. Christenseno nuomone, tai viena priežasčių, kodėl šiuo metu į darbo rinką įsiliejanti danų karta turi prastesnį išsilavinimą negu jų tėvai.
Progresiniai mokesčiai neigiamai veikia ir socialinį mobilumą, mat geriau mokamo darbo paieškos ir su tuo susijęs poreikis keltis į naują gyvenamąją vietą tampa ne tokiu patraukliu pasirinkimu. Ne toks patrauklus ir atlyginimo padidinimas. Kaip papasakojo L. Christensenas, jis neseniai padidino atlyginimą vienai savo darbuotojai. Nors metinis atlyginimas buvo padidintas net 25 tūkst. kronų (apie 11,5 tūkst. litų), atskaičius pajamų mokesčius į rankas darbuotoja kas mėnesį gaus mažiau negu 200 kronų, arba dešimtadalį visos sumos.
Šis pavyzdys susijęs su E. Walsho paminėtu argumentu. Pasak jo, progresinė mokesčių sistema yra gana apgaulinga: „Uždirbantiems mažiau ši sistema atrodo patraukli, nes jie mano, kad mokesčius teks mokėti kažkam kitam. Bet žmonės pamiršta, kad atlyginimai linkę didėti, ir užtenka penkerių metų, kad atlyginimų vidurkis gerokai palypėtų į viršų. Todėl bėgant laikui vis didesnei daliai žmonių teks mokėti didelius mokesčius.“
L. Christenseno teigimu, būtent tai yra nutikę Danijoje, kurioje apie 40 proc. žmonių moka didelius pajamų mokesčius. Airijoje, kurioje gyvena ir dirba E. Walshas, buvo nutikę priešingai – maždaug pusė visų dirbančių nemokėjo arba mokėjo labai mažus pajamų mokesčius. „Bumo metais manyta, kad mažesnes negu vidutines pajamas gaunantys žmonės turėtų būti apskritai atleisti nuo mokesčių, per pastaruosius 10 metų vis daugiau žmonių buvo patraukti iš mokesčių sistemos, todėl galop patekome į tokią situaciją, kai kone pusė žmonių apskritai nemokėjo jokių mokesčių. Smukus ekonomikai iš turtingųjų surenkamų mokesčių ėmė nebepakakti, o atsigręžti į tuos žmones ir jiems pasakyti, kad vėl reikės pradėti mokėti mokesčius, nebuvo paprasta“, – sakė E. Walshas.
Vis dėlto progresinė mokesčių sistema Lietuvoje nesėkmę gali patirti kur kas anksčiau negu minėtais atvejais. Pirmas dalykas, kurį reikėtų įvertinti Lietuvoje, tai žmonių galimybės ir noras pasitraukti į pilkąją ekonomikos zoną. Kadangi atlyginimai „vokeliuose“ ir šiuo metu yra gana aštri problema, įvedus progresinius mokesčius tokių atvejų tik padaugėtų, o iš planuojamų surinkti 270 mln. litų neliktų nė pusės.
Kas mokės Lietuvoje?
Statistikos departamento duomenimis, praėjusių metų pabaigoje didesnį negu 3,5 tūkst. litų atlygį neatskaičius mokesčių gavo tik kiek daugiau negu dešimtadalis dirbančių (žr. 1 grafiką). Didžiausia dalis dirbančių (35 proc.) gauna atlyginimą iki 1,5 tūkst. litų. Jeigu politikai iš tiesų siektų mažinti nelygybę pagal pajamas, tai kur kas geresnių rezultatų duotų neapmokestinamų pajamų dydžio išplėtimas. Dėl to lyg ir buvo susitarta svarstant minimalios algos didinimo klausimą, tačiau ši išmintinga idėja buvo greitai numarinta.
Realiausi pretendentai didesniems pajamų mokesčiams mokėti būtų žmonės, gaunantys per 3,5 tūkst. litų. Tačiau vargu ar juos būtų galima vadinti turtuoliais. Kai kuriose euro zonos narėse minimali mėnesio alga sudaro apie 3,5 tūkst. litų, o nuo jos mokami mažesni mokesčiai, todėl Lietuvoje ši riba atrodo absurdiškai maža. Tad ambicijos Lietuvoje gyventi taip, kaip gyvena vidutinis europietis, būtų marinamos valdžios.
Pateikti pavyzdžiai ir kitų šalių patirtis rodo, kad progresiniai mokesčiai turi neigiamą įtaką žmonių ekonominiam aktyvumui. Redistribucinė sistema iš tiesų gali pridėti daugiau turtinės lygybės, tačiau kartu ji mažina skirtumą tarp efektyvios ir neefektyvios ekonominės veiklos. Pasak L. Christenseno, Skandinavijos šalys gali leisti taikyti progresinius mokesčius, nes jose produktyvumas itin aukštas, bet jei jose esanti sistema būtų aklai pritaikyta Lietuvoje, ekonomikos augimas šalyje iš viso liautųsi. Jei šalies tikslas yra kuo greičiau prilygti kitoms Vakarų Europos šalims, mokesčiai tam turėtų būti kuo palankesni.
Bet svarbiausia net ne tai. Labiausiai jaudina, kad nespręsdami įsisenėjusių problemų politikai ieško paprasčiausios išeities ir kuria naujas problemas. Per praėjusius metus surinktų mokesčių dalis, palyginti su BVP, sudarė 27 proc., nors prieš krizę ji siekė apie 30 proc. Nepaisant per pastaruosius kelerius metus padidintų akcizų ir pridėtinės vertės mokesčių, mokesčių surinkimas krito, ir tai parodė, kad valstybė nesugeba jų surinkti. Tai rodo, kad ir nauji mokesčiai jai gali tapti sunkiai įkandama našta. Todėl pajamų nelygybę pirmiausia derėtų mažinti surenkant dabar galiojančius mokesčius.
Galop progresinių mokesčių darniai visuomenei Lietuvoje sukurti nepakaks. Korupcija, nepotizmas ir įprotis naudotis įvairiomis spragomis taisyklėse neprideda daugiau teisingumo. Niekaip nepavyksta nusikratyti jausmo, kad vis dar gyvename visuomenėje, kurioje vieni gali būti lygesni už kitus. Ypač apmaudu, kad pirmiausia save tokiais laiko kai kurie politikai.
