Valytoja jau antrąkart kištelėjo galvą į mano kabinetą ir
atsiduso. Apsimečiau įnikusi į popierius. Vis dėlto reikia eiti. Juk kitas
žmogus nekaltas, kad namai man virto pragaru. Puikiai įsivaizdavau, ką, vos
pravėrusi savo buto duris, pamatysiu ir išgirsiu.
Penktadienio vakaras, visi skuba, o aš tarsi medinėmis kojomis
išslinkau iš biuro. „Darbštuolė! Kol tu viršvalandžius už dyką dirbai, aš spėjau
savaitgaliui apsipirkti, – bendradarbė į savo automobilio bagažinę bruko
krepšius. – Sėskis, prasuksiu pro tavo namus.“
„Ačiū, bet nesivargink, – išspaudžiau šypseną. – Kažko galva
sunki pasidarė, paėjėsiu, gal nustos skaudėjusi.“
Noriu pasivaikščioti. Ir trokštu, kad kelias iki namų būtų kuo
ilgesnis. Kad tik galėčiau atitolinti tą momentą, kurio taip paniškai bijau.
Po darbo dienos grįžti į savo šeimą daugeliui žmonių tarsi
mažytė šventė. Man tai – prakeiksmas. Deja, gyvenu ne už šimto kilometrų.
Netrukus teks peržengti namų slenkstį. Ir vėl prasidės…
Kodėl pražiopsojau tą akimirką, kai buvo tik pradžių pradžia?
Kodėl nesakiau, kad nepakęsiu tokio elgesio? Kur padariau klaidą, už kurią dabar
moku – bandau atitolinti nepakeliamai skausmingą susitikimą su tuo, kurį kažkada
mylėjau.
Juk mylėjau visa širdimi. Bėgau į pasimatymus, svajojau tik
apie jį, netgi užsnūsdavau su telefonu rankoje – vis skaitydavau iš jo gautas
žinutes. Saldus sapnas… Tačiau ištekėjau ir teko pabusti.
Jis nenorėjo dirbti, nors niekada to tiesiai nepasakė. Kai
kartu apsigyvenome, darbavosi vienoje firmoje, bet jos filialą mūsų mieste
uždarė. Ir štai jau pusantrų metų dienas leidžia ant sofos. Mano bandymai
išjudinti vyrą baigdavosi jo pykčio protrūkiais. Kaip ir šis. „Vytai, –
nutaikiusi progą, kai buvo geros nuotaikos, nedrąsiai pradėjau, – skambino
Monika, juk tu ją pažįsti. Sakė, kad jos darbovietėj reikia vadybininko. Esu
tikra, kad sugebėtum…“ Jis neleido man baigti. „Ką?! Ir vėl! – pašoko nuo
sofos. – Užsičiaupk pagaliau! Ausis išūžei. Negi nežinai, kad aš dirbu – rašau
knygą. Kai ją išleisiu, tada pagyvensim, tada nosį užrietus vaikščiosi –
rašytojo žmona! O dabar patylėk, nes taip sunervini, kad savaitę negaliu
susikaupti.“
Vytas rašė romaną. Ir pats buvo pagrindinis jo veikėjas. Mano
nuomone, ta rašliava buvo ne tik neįdomi, bet ir kvaila. Suprasčiau, jei tai
būtų jo hobis – gal žmogui reikia po darbo atsipalaiduoti, mintis kitur
nukreipti.
Pateisinčiau, jei taip sapaliotų paauglė – jauna, naivi. Tačiau
sulaukusiam 35-erių vyrui jau laikas būti vyriškam. Juk jis už mane devyneriais
metais vyresnis, pats turėtų suvokti.
Žinoma, Vytui to nesakiau. Maniau, kad tokiomis savo mintimis
jį išduodu. Bet kartą neiškenčiau: „Vytai, užteks kvailioti. To romano sukurpei
tik keliolika puslapių. Žinant, koks tu „darbštus“, jo pabaigos teks laukti
mažiausiai šimtmetį. Be to, neužtenka tik parašyti, reikia ir išleisti, ir
parduoti.“ „Ką pasakei?“ – paklausė įtartinai ramiai. „Juk girdėjai“, –
sumurmėjau. Tada net nenujaučiau pasirašiusi sau nuosprendį.
Aš norėjau jį pakeisti, kad vėl būtų toks, koks buvo anksčiau –
mielas pašaipūnas, dovanojantis visai dienai gerą nuotaiką. O tas rytą vakarą
ant sofos prie kompiuterio besikuičiantis žmogus man buvo svetimas.
Tačiau ne aš jį pakeičiau, bet jis mane. Kai prasidėjo
kasdieniai riksmai, įžeidinėjimai, žeminimai, tapau baikšti, nerangi.
„Ar tu ką nors sugebi, atgrub-nage?! – rėkdavo, kai man,
atskubėjusiai iš darbo ir ruošiančiai vakarienę, viskas krisdavo iš rankų.
Ašarodavau ir tylėdavau. O ką sakyti? Juk mėginau kalbėtis. „Vytai, jeigu dabar
nėra tau tinkamo darbo, tai į parduotuvę nueik, namus sutvarkyk, valgyti išvirk.
Kaip nors išsikapstysim…“ – išklausiusi jo įprastą tiradą, kokia esu nevėkšla,
kiek galėdama švelniau ištariau.
Jis pašoko tarsi verdančiu vandeniu nuplikytas: „Kas aš tau –
tarnaitė?! Dirbu kaip juodas jautis, stengiuosi tave į žmones išvesti. Murksai
toj savo skylėj, grašius gauni, prie bažnyčios sėdėdama daugiau susirinktum. Bet
pilna didybės, netgi mane mokai, kaip gyventi.“ Jis dar ilgai šaukė,
skeryčiojosi. Atrodė, jeigu pasakysiu nors žodelį, puls kumščiais.
Mindžikavau prie savo daugiabučio kampo, stengiausi atitolinti
tą minutę, kai reikės praverti duris ir išvysti pagiežingą veidą. Apmąstymus
nutraukė telefono skambutis.
„Ar greitai parsirasi? Pilvas gurgia, bent ką nors išvirtum“, –
tarsi badu marinamas kalbėjo Vytas. „Pasiimk iš šaldytuvo ir pasišildyk. Aš šiek
tiek užtruksiu“, – kažkodėl pamelavau. „Užtruksi? Na žinai, tik tu gali taip
neatsakingai elgtis, tau niekas nerūpi. Tau nusispjaut, kad aš alkanas laukiu,
kol ponia teiksis pasirodyt“, – suirzo. „Namuose pasikalbėsim. Juk telefono
sąskaitas aš apmoku“, – pasakiau ir nuspaudžiau mygtuką.
Išjungiau telefoną, nes buvau perpratusi Vyto taktiką –
skambins tol, kol privers mane ašaroti. Ir kam užsikroviau tokią naštą? Už
kokias nuodėmes tas pažeminimas? Juk tik dvejus metus kartu gyvename. Kas bus
toliau?
Gerklėje pajutau sprangų kamuolį, apsisukau ir leidausi gatve.
Žvilgsnis užkliuvo už kavinukės durų. Įeisiu, išgersiu kavos, nusiraminsiu.
„Vika! Viktorija!“ – išgirdau savo vardą. Apsidairiau. Salės
kampe ranka mojo vyriškis. Jis man buvo kažkur matytas.
Nepažįstamasis atsistojo ir plačiai šypsodamasis artėjo prie
manęs. Negali būti! Juk tai – Saulius. Mano mokyklos laikų meilė. Mes
susitikinėdavome, klaidžiodavome po miestą, ištisas valandas plepėdavome.
Paskui jis išvažiavo mokytis į Kauną, aš – į Vilnių. Nauji
įspūdžiai, nauji draugai. Metus kitus paskambindavome vienas kitam, retkarčiais
pasimatydavome, bet ilgainiui ryšys nutrūko.
„O! Koks malonus netikėtumas!“ – aš iš tiesų džiaugiausi.
Galbūt prieš keletą mėnesių, pamačiusi tą žmogų iš praeities, būčiau persimetusi
vienu kitu žodeliu ir atsisveikinusi – atseit labai skubu. Bet tik ne šiandien.
„Puikiai atrodai“, – atitraukdamas kėdę man atsisėsti prie savo
staliuko pagyrė Saulius. „Ačiū. Ir tu neblogai užsikonservavęs“, – šyptelėjau.
Susižvalgėme ir nusikvatojome. „Na, pasakok, pasakok, kaip gyveni“, – paragino
Saulius. „Aš… – ne, nenoriu jam skųstis. – Tu pirmas dėstyk.“ „Oi, esu
nepadoriai laimingas. Beveik prieš metus susilaukėme dvynukų – mergaitės ir
berniuko. Mano žmona – nuostabi moteris“, – jo veidą nutvieskė nuoširdi
šypsena.
„Tai kodėl tas nepadoriai laimingas žmogus vienišas sėdi
padorioje kavinėje?“– įtariai pažvelgiau jam į akis.
„Laukiu žmonos, susiruošėme į teatrą. Atvažiavome tėvų
aplankyti, vaikus jie prižiūrės, kol mes spektaklyje būsim. O manoji dar pas
draugę užbėgo, ji čia pat gyvena. Aš nėjau – kam trukdyti joms plepėtis. Žinai,
tarp jūsų, mergaičių…“ – valiūkiškai mirktelėjo.
„Man jau metas“, – pakilau. Nenorėjau susitikti su jo žmona.
Tikriausiai irgi tokia pati – plati šypsena ir laime švytinčios akys. Ką man
veikti laimingų žmonių draugijoje?
„Palauk! Nei apie save papasakojai, nei kavos spėjai atsigerti,
– susirūpino. – Ar tau viskas gerai?“ Linktelėjau.
„Aš žinojau, tiesiog nujaučiau, kad tau seksis. Juk buvai šauni
mergaitė. Graži, protinga. Daug kas man tavęs pavydėjo. Jeigu nebūčiau sutikęs
savosios, taip lengvai nebūtum nuo manęs pasprukusi. Ne tik buvai, bet ir esi
šauni.“
Mane tarsi kas stipriai papurtė. Kodėl leidžiuosi Vyto
žeminama? Juk ir aš galiu būti laiminga, kiek-vienas žmogus turi tokią teisę.
Akys sudrėko. Tačiau tai buvo jau ne gailesčio sau, bet
apsivalymo ašaros. Pasilenkiau ir pabučiavau Sauliui į smilkinį.
„Ačiū tau. Sėkmės tavo šeimai. Ir man to paties palinkėk.“ Jis
žvelgė į mane nustebęs, norėjo atsistoti, bet aš mostelėjau ranka ir pasukau
durų link. Eidama jutau įbestą į nugarą jo žvilgsnį. Žvilgsnį žmogaus, kuris
tuoj tuoj pakeis mano gyvenimą.
Atsidūrusi gatvėje iš rankinės išsitraukiau mobilųjį telefoną,
jį įjungiau ir susiieškojau Vyto numerį. „Kur, po velnių, trankaisi?!“ –
suriko.
„Vytautai (pirmą kartą nuo mūsų pažinties aš jį taip pavadinau,
man jis visada buvo Vytas), pernakvosiu pas tėvus. Grįšiu rytoj, vakare. Iki to
laiko susirink savo daiktus ir dink iš mano buto. Paklausyk. Juk žinai, kad dar
iki mums susitinkant jį tėvai man padovanojo, o mama, nors aš ir priešinausi,
privertė mus sudaryti vedybų sutartį. Taigi nė vienas milimetras buto tau
nepriklauso. Per tuos dvejus mūsų bendro gyvenimo metus mes nieko kartu
neįsigijome. Jei nori, pasiimk mano nešiojamąjį kompiuterį su savo pasaulinio
garso romanu. Man svetimos šlovės nereikia. Raktus palik kaimynei. Ir dar…
Prieš išeidamas plačiai atverk langus. Tegul tavo nė kvapo nebelieka.“
Nuo tos dienos praėjo treji metai. Aš ištekėjau antrąkart.
Turiu mylimą ir, o tai mums, moterims, labai svarbu, mylintį vyrą. Ir esu
laiminga.
VIKTORIJA
