Kompaktiškos ir modernios verslo zonos kūrimas Nemuno gatvėje, nepaisant ten įsibėgėjančių statybų ir verslininkų gerų norų, gali virsti šnipštu. Mat buvusį telekomo pastatą, esantį Nemuno g. 77, įsigijusi kauniečių bendrovė „KV projektai“ pagaliau atskleidė tikruosius savo planus. Ilgokai delsusi pasidalinti mintimis, ką gi veiks ir kaip atgaivins toli gražu ne idealios būklės sovietmečio monstrą, kurio kratosi apie statinio trūkumus žinantieji miesto verslininkai, kauniečiai nuėjo lengviausiu, tačiau neblogą pelną garantuojančiu keliu. Katę maiše už beveik du milijonus įsigiję „biznieriai“ vos už kelių mėnesių, į pastatą neinvestavę nė sudilusio skatiko, tikisi už jį gauti 3,2 milijono litų. Nekilnojamojo turto ekspertai šią kainą vadina nerealia – norint reanimuoti statinį su išplautais pamatais ir suaižėjusiomis sienomis reikėtų investuoti dar tiek pat ar net daugiau. Mokantieji skaičiuoti nė už ką nesutiks mesti pinigus į balą.
Ilgas trūkumų sąrašas
Nekilnojamojo turto agentūros „Oberhaus“ Panevėžio biuro vadovas Vilhelmantas Sereika „Sekundei“ teigė, kad potencialūs komercinių objektų pirkėjai Panevėžyje ieško jų verslo planus labiausiai atitinkančių statinių.
Pastatu Nemuno g. 77, kurio pardavimu kauniečiai patikėjo rūpintis „Oberhauso“ Panevėžio biurui, anot V.Sereikos, domisi keletas verslininku. Ar statinys rūpi panevėžiečiams, biuro vadovas neatskleidė: pasak jo, pagal besidominčiųjų komerciniais pastatais statistiką, trečdalis pirkėjų – panevėžiečiai, kiti – šalies ar užsienio investuotojai. Nekilnojamojo turto specialistas pasakojo, kad bene didžiausias „kabliukas“, rengiantis įsigyti komercinį pastatą Panevėžyje – jo kaina ir pritaikymo planuojamai veiklai išlaidų dydis. „Kone visi pastatai reikalauja didesnių ar mažesnių investicijų. Perkantieji įvertina rekonstrukcijos išlaidų ir pastato kainos santykį“, – sakė V.Sereika.
Kaip potencialūs pirkėjai vertina statinio Nemuno g. įsigijimo perspektyvas, nekilnojamojo turto specialistas neatsakė – esą kol kas vyksta žvalgytuvės.
Nors „Oberhauso“ tinklalapyje pastatas pristatomas kaip komerciškai patrauklioje vietoje esantis objektas, nė žodeliu neužsimenant apie jo „juodąsias skyles“ – dešimtmečius vandenyje mirkstančius pamatus, stovėjimo aikštelės nebuvimą, bėdas dėl aukštos įtampos elektros kabelio, V.Sereika patikino, kad potencialūs pirkėjai informuojami ne tik apie statinio privalumus – esą nuo jų neslepiami ir trūkumai. „Pastato pardavėjai atliko pamatų ekspertizę. Su ekspertų išvadomis supažindinami pirkėjai. Už ekspertizę atsakome ne mes, o pardavėjai“, – teigė nekilnojamojo turto specialistas.
Dar vienas norą įsigyti pastatą numušantis veiksnys – nėra stovėjimo aikštelės.
„Pagal statinio plotą šalia jo turėtų būti ne tokia jau maža automobilių aikštelė, tačiau ten visiškai nėra žemės ją įrengti“, – neslėpė V.Sereika. Kaip vienas iš bandymų spręsti problemą, pasak jo, galėtų būti bandymas įrengti mašinų statymo vietą pirmame pastato aukšte, tačiau ši idėja, pasak pašnekovo, labai jau neracionali.
V.Sereikos nuomone, patalpos idealiausiai tiktų prekybai, tad aikštelės klausimas – skaudžiai aktualus. Specialistų skaičiavimu, prie beveik tris tūkstančius kvadratinių metrų ploto statinio privaloma įrengti bent jau 130 vietų mašinų stovėjimo aikštelę, tačiau geriausiu atveju ten galima sukimšti 22 automobilius.
Bandantieji generuoti požeminės aikštelės idėją gali nusivilti – rausti žemių šalia pastato neleidžia statinį apraizgęs ir po žeme aplink jį besidriekiantis 10 tūkstančių voltų elektros įtampos kabelis. Tektų investuoti ne vieną šimtą tūkstančių litų, kad būtų įvykdyta techninė sąlyga apsaugoti jį taip, kaip reikalauja statybiniai techniniai reglamentai.
Bandymas įsirengti stovėjimo aikštelę netoliese esančiai parduotuvei baigėsi nesėkme. savivaldybės miesto ūkio komitetas neleido prekybininkams užimti pėsčiųjų tako tarp miesto poliklinikos ir 77-uoju numeriu pažymėto pastato. Kaip „Sekundei“ teigė savivaldybės miesto ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Viktoras Trofimovas, komiteto narių nuomone, ši zona turi likti pėstiesiems: “Čia pat poliklinika, joje veikia Reabilitacijos centras. Atiduoti pėsčiųjų zoną aikštelei būtų neracionalu“, – sakė specialistas. V.Trofimovo nuomone, vargu ar savivaldybė patenkintų ir buvusio telekomo pastato šeimininkų norą plėsti mašinų aikštelę: esą vienintelė galimybė rengti daugiaaukštį garažą, tačiau prieš tai dar lauktų gana sudėtingas techninių sąlygų suderinimas.
Nereali kaina
Tačiau bene labiausiai viltį, kad statinys pagaliau įsilies į vis gražėjantį ten esančių komercinių pastatų ansamblį, tolina nerealiai aukšta objekto kaina. V.Sereika teigė, kad parduoti pastatą už pardavėjo norimą sumą – 3,2 milijono litų – beveik neįgyvendinama sąlyga.
„Kaina labai aukšta. Į dabartinės būklės
pastatą investuoti tektų dar tiek pat“, – paaiškino nekilnojamojo turto
specialistas. Žinant, kad pirkinys surys dar ne vieną milijoną, V.Sereikos
nuomone, reali statinio kaina, galinti sudominti pirkėjus, turėtų svyruoti nuo
2,6 iki 2,5 mln. litų.
„Jei pardavėjas sutiktų nuleisti kainą, pastatas naujus šeimininkus turėtų per pusmetį“, – tvirtino „Oberhauso“ Panevėžio biuro vadovas.
Nesunku suprasti, kad „KV projektams“ nesumažinus savo apetito, problemiškas statinys parduodamų objektų sąraše bus nenuspėjamą laiką. Neprižiūrimam ir aižėjančiam pastatui tai reiškia nieko gero nežadančią ateitį.
Kad statinys „KV projektams“ parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, yra pripažinęs buvęs „Teo“ administravimo skyriaus vadovas Rimantas Šerkšnas: „Jei pastatas būtų idealios kokybės, jo ir kaina būtų dvigubai didesnė“. Tačiau naujieji šeimininkai nusprendė kitaip: daugiau nei trys milijonai už dešimtmečius vandens merkiamą statinio rūsį, vis giliau trūkinėjančias sienas esą patys tie pinigai.
Vizija – pardavinėjamas
Liepos pabaigoje paklausti apie įsigyto statinio viziją, investicinius planus, pastato šeimininkai „KV projektų“ vadovai „Sekundei“ aiškino, kad svarstomos kelios pastato panaudojimo alternatyvos.
„KV projektų“ vadovas Marius Vilimas, pagrindinio akcininko – Vilniuje registruotos bendrovės „Kapitalo valda“ direktorius Saulius Grigaravičius neatskleidė konkrečių su pirkiniu susijusių planų ir žurnalistams aiškino, kad kalbėti apie įsigyto turto panaudojimo perspektyvas – dar ne laikas.
Kad savininkai nesirengia į jį kišti pinigų, jau vasarą buvo galima numanyti iš vietinėje spaudoje pasirodžiusių skelbimų, kviečiančių nuomotis jame patalpas ar pirkti bent dalį nugyvento ir skubių investicijų reikalaujančio statinio. Nepasiteisinus tokiai strategijai, pastato pardavimas patikėtas nekilnojamojo turto bendrovei „Oberhaus“.
„Sekundės“ kalbintas „KV projektų“ vadovas M.Vilimas, paklaustas, ar perparduoti statinį ir buvo tikrasis bendrovės verslo planas, atsakė, jog viską paaiškins, kai ateis laikas. Pasiteiravus, ar pasikeitus šeimininkui jo vadovaujama bendrovė dar bus kompetentinga dėstyti savo požiūrį į jai nebepriklausantį turtą, M.Vilimas atšovė: „Jūs bandote spėlioti.“
Pokalbis apie nepagrįstai aukštą sueižėjusio statinio kainą direktoriui irgi buvo nemalonus. Esą nekilnojamojo turto vertintojų teiginys, kad statinys nevertas 3,2 mln. litų – tėra tik jų nuomonė.
Atrodo, kad pats M.Vilimas mano kitaip – jis leido suprasti, jog kompetentingų ekspertų atlikta pamatų vertinimo ekspertizė lėmė bendrovės apsisprendimą dėl pardavinėjamo objekto kainos.
Ekspertų, tyrinėjusių pamatus, nuomonė tokia – esą nieko džiugaus bei įtikinančio, kad pastatas vertas daugiau nei trijų milijonų, nėra. Matyt, tik itin neeiliniai verslo organizatoriai gali suvokti šiuos M.Vilimo žodžius: „Dabartinis etapas: pastatas pardavinėjamas. Apie kitus su šiuo statiniu susijusius mūsų planus informuosime artimiausiame ketvirtyje.“
Žinant apie povandeninių nekilnojamojo turto verslo srovių peripetijas nesunku nuspėti, jog pastato pardavimas gali virsti farsu. Mat mieste jau yra buvę atvejų, kai potencialiems pirkėjams pasiūlytas statinys staiga tampa nebeparduodamas ir pasirengusieji jį įsigyti lieka it musę kandę – žaidžiant patiklumu tiesiog tikrinama objekto reali kaina ir pirkėjų mokumo galimybės.
Skaldyti – kaip
nugriauti
Kaip atrodo komercinės paskirties pastatai, kai juose šeimininkauja keletas ar keliolika savininkų, nesunku įsivaizduoti. Statinys miesto širdyje Savanorių aikštėje primena sovietmečio gastronomą – pigios ir neskoningos reklamos, pagal kiekvieno šeimininko suvokimą įrengtos patalpos darko vaizdą ir solidžia miesto reprezentacija nekvepia nė iš tolo.
Netoli miesto centro Katedros g. esantis pastatas – irgi puikus būrio savininkų požiūrio į vieningą statinio koncepciją pavyzdys: akivaizdu, jog suteikti pastatui solidumo trukdo skirtingi požiūriai, galbūt ir nevienodos finansinės galimybės.
Neką išvaizdesnis ir Stoties g. 10-asis pastatas. Pažvelgus į statinio išorę, nesunku numanyti, kad čia šeimininkaujantieji įvaizdžiu rūpinasi mažiausiai.
Nekilnojamojo turto specialistai mano, kad nepavykus „KV projektams“ priklausančio pastato parduoti už jo šeimininkams priimtiną kainą, bandymas jį iškišti dalimis tolygus statinio sunaikinimui. „Tai būtų netinkamas sprendimas“, – teigė V.Sereika. Jo įsitikinimu, keliems šeimininkams praktiškai neįmanoma susitarti dėl pastato rekonstrukcijos.
„Jei įsigytų keletas asmenų, jiems tektų spręsti, kurio dalis į rekonstrukciją turi būti didesnė ar mažesnė, nes skirtinguose aukštuose sąnaudos renovacijai nėra vienodos“, – aiškino „Oberhauso“ atstovas.
V.Sereika skeptiškai žvelgia į galimybę buvusio telekomo pastatą perparduoti dar kartą.
„Jis bus parduotas už rinkos kainą. Uždirbti vėl jį perparduodant nėra jokių vilčių. Nebent laukti dar keletą metų“, – sakė „Oberhauso“ atstovas.
Žinant katastrofišką ir, ko gero, nebepataisomą statinio būklę, viltis, kad po kelerių metų jis bus bent jau tiek patrauklus, kiek šiuo metu, daugiau nei naivu: greito pelno troškimas kritiškos būklės pastatą gali paversti vaiduokliu, panašiu į netoliese stūksojusį sovietmečiu planuotą „Inturisto“ viešbutį.
Jo griuvenas nusipirkusieji už viso labo 400 tūkstančių litų statinį nušlavė nuo žemės paviršiaus. Kokį likimą savo turtui yra nulėmę Nemuno g. 77 stūksančio pastato šeimininkai – atgyjančioje ir šiuolaikiškoje verslo oazėje besidarbuojantys verslininkai – tegali tik spėlioti. Akyse nykstantis ir griūvantis monstras apgaubtas paslapties skraiste.
Vilma JANULYTÉ
G.Lukoševičiaus nuotr. Pasak nekilnojamojo turto specialistų, katastrofiškos būklės pastatas nevertas 3,2 milijono litų, nes jį reanimuoti – milžiniškų investicijų reikalaujantis procesas.
