Baigdamas kadenciją Seimas priėmė pensijų reformos įstatymų paketą, sukėlusį nemažai aistrų. Vieniems nepatiko tai, kad negrįžtama prie ikikrizinio status quo ir kaupiamosios (antrosios) pakopos mastas vis dėlto mažinamas, kitiems – kad antroji pensijų pakopa nelikviduojama iš viso.
Kodėl apskritai 2003 m. buvo įsteigta antroji pensijų pakopa? Ar tai buvo teisingas sprendimas? Iš daugelio argumentų bene svariausias atrodo tas, kad norėta atidėti dalį pensijų socialiniam draudimui skiriamų lėšų į asmenines būsimųjų pensininkų sąskaitas. Demografinės prognozės rodė, kad artimiausiais metais į darbo rinką ateis pakankamai gausi karta, o gimusieji pokario metais dar neišeis į pensiją. Todėl didėjančios socialinio draudimo pajamos provokuos politikus smarkiai padidinti pensijas ir suformuoti įsipareigojimus, kurių bus neįmanoma vykdyti po dešimtmečio, kai į pensiją pradės eiti pokario metais gimusi karta, o naujai ateinančių į darbo rinką gyventojų skaičius gerokai kris. Atitrauktos nuo einamojo finansavimo ir į asmenines būsimųjų pensininkų sąskaitas padėtos lėšos apribotų politikų apetitą, neleistų neatsakingai padidinti pensijų ir dėl to sušvelnintų neigiamą efektą dėl demografinės išeinančių į pensiją bangos.
Iki krizės viskas klojosi gana sėkmingai. Nepaisant lėšų atitraukimo, einamojo finansavimo („Sodros“) pensijos didėjo. Nuo 2003 m. gruodžio iki 2008 m. vidurio (dar iki „priešrinkiminio“ padidinimo) vidutinė senatvės pensija padidėjo 2,2 karto, kai vidutinis neto darbo užmokestis per tą laikotarpį padidėjo tik 2 kartus. Pensijos santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu (pakeitimo norma) dėl to padidėjo nuo 39,5 iki 42,6 proc. Socialinio draudimo biudžetas sukaupė apie milijardą litų rezervinių lėšų. 2008 m. viduryje antrosios pakopos pensijų fondų vertė viršijo 2 mlrd. litų.
Krizė sudavė stiprų smūgį ir socialiniam pensijų draudimui, ir kaupiamajai sistemai. „Sodra“ nebepajėgė mokėti 2008 m. antroje pusėje prieš rinkimus padidintų pensijų, o pensijų fondų apskaitos vieneto vertė vidutiniškai krito 20 proc. (į akcijas investuojančių fondų – net perpus). Nesiryžusi 2009 m. sumažinti pensijų ir priversta dėl „teisėtų lūkesčių“ mokėti be jokio saiko padidintas motinystės išmokas, tuometė valdžia ėmė klampinti „Sodrą“ į gilų deficitą (dabar skola jau siekia metinį jos biudžetą). 2009 m., gelbstint einamąsias pensijas, ryžtasi tik sumažinti atskaitymus į antrąją pensijų pakopą nuo buvusių 5,5 proc. iki 3 proc., o paskui ir iki 2 proc. Pensijos buvo sumažintos tik 2010 m., beje, tik 9 proc. Paradoksalu, bet jei ne nukreiptos į kaupimą nemažos lėšos, pensijas būtų tekę mažinti kur kas labiau, nes šios lėšos, likusios socialiniame draudime, neišvengiamai būtų virtusios didesnėmis pensijomis. Taip savotiškai „pasiteisino“ antrosios pakopos idėja.
Akivaizdu, kad tokia situacija privertė iš naujo apmąstyti, kokia gi turi būti pensijų sistema. Matyt, pats skaudžiausiais klausimas – ką daryti su antrąja pakopa? Juk, kad ir kaip išsisukinėtume, turime pripažinti, kad ji finansuojama iš dalies dabartinių pensijų.
Bene rimčiausias argumentas, pateikiamas prieš antrąją pakopą, yra tas, kad valstybė leidžia atitraukti dalį socialinio draudimo lėšų į pensijų fondus, o pati paskui iš tų fondų nepigiai skolinasi, kad padengtų dėl šio atitraukimo susidariusį deficitą. Kol „Sodros“ biudžetas nebuvo deficitinis, tokio efekto nebuvo. Bet dabar jis yra, ir kritikai pensijų fondų valdytojus pateikia kaip vienintelius naudos iš viso to gavėjus. Tačiau naudos gauna ne tik jie. Jei pensijų fondai skolina valstybei, tai jie investuoja į palyginti saugius ir pajamingus vertybinius popierius. Jei fondai investuoja kitur (ir pasiekia geresnių rezultatų), tuomet kaupiantieji naudos gauna dar daugiau. Kitaip tariant, dalis lėšų atitraukiama nuo dabartinių reikmių, padidinant įsipareigojimus būsimiems pensininkams.
Tačiau lieka atviras klausimas, ar tebėra prasminga atitraukti dalį lėšų nuo dabartinių reikmių būsimųjų pensininkų naudai. Juk pensijos šiandien nedidelės, nors jų pakeitimo norma (apie 50 proc.) kaip niekada aukšta. Motyvuotai atsakyti į šį klausimą padėtų tik demografinės ir ekonominės prognozės, kurios čia būtų bene lemiamas argumentas (o ne dogmatinė demagogija, kad privatus a priori geriau už viešą, arba atvirkščiai). Be to, neatmestinas ir „lūkesčių“ argumentas: kaupimas antrojoje pakopoje jau pradėtas, yra milijonas dalyvių, kaupimo bendrovės į jį investavo ir dėl to nesame tokioje pat situacijoje, kai viso to dar nebuvo.
Sakoma, kad kaupiamoji sistema negali pažadėti jokių apibrėžtų išmokų – būsimasis pensininkas nežino, ką gaus iš šios sistemos. Tačiau lygiai tą patį galima pasakyti ir apie „Sodros“ pensiją. Kad ir kaip ji būtų apibrėžta – koeficientais, apskaitos vienetais ar virtualiomis sąskaitomis, vis tiek tų dydžių vertę nulems būsimoji darbo rinka, dirbančiosios kartos gausa ir produktyvumas, kas lygiai taip pat neapibrėžta kaip ir finansų rinkos ateitis, lemianti kaupiamosios sistemos išmokas. Todėl šiandien niekas negali atsakingai pasakyti, laimės ar pralaimės kaupimo dalyviai, dalimi įmokų pasitraukę iš socialinio draudimo.
Kaupimo sistemos šalininkai neretai pateikia argumentą, kad ji geriau prisitaiko prie senėjančios visuomenės. Atseit, „Sodra“ yra smarkiai pažeidžiama ir pagaliau „bankrutuos“ dėl blogėjančio įmokų mokėtojų ir išmokų gavėjų (pensininkų) santykio. Tačiau visuomenės senėjimas vienodai kelia grėsmę ir kaupiamajai, ir einamojo finansavimo sistemoms. Jei negausi dirbančiųjų karta turės išpirkti gausios vyresnės kartos santaupas (kitaip tariant, užtikrinti šios kartos vartojimo reikmes), tai tos santaupos paprasčiausiai nuvertės ir nesuteiks didesnės gerovės, negu įgyti „Sodros“ apskaitos vienetai ar virtualios sąskaitos.
Tačiau grįžkime prie Seimo sprendimų. Nepaisant kritikos antrosios pensijų pakopos atžvilgiu, vis dėlto bent kol kas ryžtasi ją išsaugoti. Tačiau atitraukiama jau nebe 5,5, o tik 2 proc. (nuo 2020 m. – 3,5 proc.). Tikiuosi, toks sprendimas buvo pagrįstas demografinėmis bei ekonominėmis prognozėmis ir padės tolygiau paskirstyti pensijų finansavimą dabar ir ateityje. Tikriausiai atsižvelgta ir į minėtą „lūkesčių“ argumentą.
Suprantama, kad įmokos sumažinimas iki 2 proc. neleistų sukaupti pakankamos sumos svariam pensijų anuitetui. Todėl siūloma pačiam kaupimo dalyviui mokėti vieną, o vėliau ir du procentus savo uždarbio į kaupiamąją pensijų sąskaitą, atitinkamą procentą nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio pridedant valstybei. Taip suformuota įmokų suma būtų maždaug adekvati ikikriziniam įmokų lygiui, bet dabar jau daugiau prisidedant pačiam kaupimo dalyviui. Panaši tvarka nuo pat pradžių buvo pasirinkta Estijoje. Manau, kad tai pozityvus žingsnis, nors ir didinantis apsaugos senatvėje kainą. Tačiau verta aptarti keletą abejotinų (be jau minėtų) jo aspektų.
Daugiausia nerimo pensijų fondų valdytojams, matyt, kelia tai, kad kaupimo dalyviams leidžiama pasitraukti iš kaupimo, ko anksčiau nebuvo galima padaryti. Reikia pripažinti, kad toks žingsnis neišvengiamai privalėjo būti žengtas: esminis žaidimo taisyklių pakeitimas verčia leisti iš naujo rinktis, ar verta tęsti dalyvavimą naujomis sąlygomis. Po ilgų diskusijų ir blaškymosi Seimas priėmė, mano nuomone, geriausią iš svarstytų sprendimų dėl „pasyvių“ kaupimo dalyvių. Jei kaupimo dalyvis iki 2013 m. rugsėjo nepareiškia noro palikti kaupimo sistemos arba noro mokėti papildomą įmoką ir gauti valstybės priemoką, jis antrojoje pakopoje lieka dalyvauti kaip dabar – į jo kaupiamąją sąskaitą antrojoje pakopoje pervedama dabartinė įmokos dalis (2,5 proc. nuo kitų metų, 2 proc. nuo 2014 iki 2019 m. ir 3,5 proc. vėliau). Kitaip tariant, „pasyvus“ dalyvis lieka kur buvęs. Tačiau reikia pripažinti, kad tokia nedidelė įmoka kaupimui mažai ką ir duos senatvėje. Todėl dalyvauti tokiu mastu kaupime gali būti tiesiog neracionalu. Manau, kad kitąmet valdžia turėtų pasistengti visiems kaupimo dalyviams kiek įmanoma aiškiau ir objektyviau paaiškinti pasirinkimų privalumus bei trūkumus, nepalikdama šio darbo vien pensijų fondų valdytojams.
Tai, kad dalį įmokų turės sumokėti pats kaupimo dalyvis (ir tik tada jis gaus valstybės priemoką), gali diskriminuoti mažą uždarbį turinčius žmones. Netgi ir 1-2 proc. nuo atlyginimo jiems gali būti pernelyg skausminga įmoka, nors, kita vertus, valstybės priemoka tokiam dalyviui bus didesnė už jo paties indėlį, nes bus skaičiuojama nuo vidutinio atlyginimo šalyje. Vis dėlto, jei mažai uždirbantys žmonės nebedalyvaus kaupime, jie negaus valstybės priemokos, ir senatvėje jų padėtis bus dar blogesnė. Padėtį bent kiek ištaisytų tai, kad tokie pensininkai pagal tolesnius reformos planus būtų labiau remiami – gautų didesnę paraminę pensiją.
Reikėtų pažymėti ir tai, kad priimti įstatymai neleistinai proteguoja kaupiamąją pakopą, palyginti su einamojo finansavimo pakopa. Jei būsimasis pensininkas sumanytų savo papildomą įmoką mokėti „Sodrai“, o ne pensijų fondams, tai valstybės priemokos jis negautų. Kodėl? Juk šiandien negalime pasakyti, kuri iš pakopų pajėgs užtikrinti didesnes pensijas, todėl abiem turime suteikti vienodas galimybes, o apdraustiesiems teisę rinktis. Todėl valstybės priemoka, jei jau tokia steigiama, turi sekti paskui savanorišką apdraustojo įmoką, kad ir kurią pakopą jis rinktųsi.
