Nors Dainius Ruževičius jau daugiau nei 10 metų yra emigravęs iš gimtojo miesto Panevėžio į Jungtines Amerikos Valstijas, jį puikiai prisimena dienraščio „Sekundė“ sporto puslapių skaitytojai bei, neabejotina, didžioji dalis mūsų miesto sporto bendruomenės.
Minint dienraščiui 20-ies metų sukaktį, D. Ruževičius pasidalino mintimis apie savo įdomią žurnalisto karjeros pradžią, apie „Sekundėje“ praleistą laiką bei sporto reporterio patirtį.
Pateikiame visą D. Ruževičiaus laišką, skirtą „Sekundės“ redakcijai bei visiems dienraščio skaitytojams gražaus laikraščio gimtadienio proga.
„Sekundėje“ pradėjau darbuotis prieš maždaug 20 metų. Galima sakyti su šiuo laikraščiu mane suvedė likimas. Į „Sekundės“ kolektyvą įsijungiau gan kurioziškai – parašęs vos vieną vienintelį straipsnį apie futbolą. Redakcija iš manęs net nelaukė ir nesitikėjo šio straipsnio, o be to, apie mane nieko nežinojo.
Nuo pat mažens domėjausi sportu, lankydavausi įvairių mieste vykusių sporto šakų varžybose, bet labiausiai traukė futbolas. Praktiškai nepraleisdavau nė vienerių Panevėžyje vykusių “Ekrano” komandos varžybų, paskui mylimą komandą keliavau ir į kitus šalies bei užsienio miestus. Aplink save subūręs nemažą fanų grupę tapau FK „Ekranas“ fanų grupės prezidentu, o vėliau ir „Ekrano“ komandos atstovu spaudai.
Į „Sekundę“ mane atvedė atsitiktinumas. Tuomet, baigęs Panevėžio Prekybos mokyklą, prekybininko-komersanto specialybę, įsidarbinau „Klevo“ pramoninių prekių parduotuvėje. Čia dirbdamas per savaitę galėjau pasirinkti vieną išeiginę ir ją išnaudodavau tada, kai žaisdavo mano mylima komanda.
Pamenu, vienos iš daugybės mano aplankytų rungtynių vyko Vilniuje. „Ekranas“ principinėje kovoje rungtyniavo su „Žalgiriu“. Su malonumu stebėjau šį mačą, kurį pamačiau tik savo pasirinktos išeiginės sąskaita. Po pergalingų „Ekranui“ rungtynių jau parvykus namo, sulaukiau, kaip paaiškėjo vėliau, būsimo kolegos, tuo metu „Sekundės“ sporto žurnalistu dirbusio Vidmanto Einorio skambučio: kadangi jis negalėjo stebėti šių rungtynių, maloniai paprašė manęs parašyti apie šių rungtynių eigą ir pasirašius jo vardu, kitą dieną, nunešti šį straipsnį į „Sekundės“ redakciją.
Man teko rimtas, o kartu ir malonus išbandymas – per naktį teko sukurti „futbolo šedevrą”. Nors dar mokykloje humanitariniai mokslai ir rašymas man sekėsi puikiai, šis netikėtai užklupęs išbandymas privertė mane gerokai paprakaituoti ir pasinervinti.
Teko suplėšyti ne vieną lapą, rašyti ir išbraukti man nepatikusius sakinius, įterpti vaizdingus rungtynių epitetus, kol pavyko ant 3-4 baltų popieriaus lapų, dailyraščiu perrašius tekstą ir ištaisius klaidas išdėstyti rungtynių įvykių eigą. Nenorėjau apvilti nei man itin svarbią užduotį patikėjusio V.Einorio nei skaitytojų, nes žinojau, kad kitą dieną, mano rašytas straipsnis, nors ir pasirašytas ne mano vardu (V. Einorio) pasirodys „Sekundėje“.
Sulaukęs ryto, nunešiau straipsnį į redakciją, ir perdavęs jį sporto skyriaus redaktoriui Laimiui Kavoliūnui, išėjau. Prieš įteikdamas baltus popieriaus lapus su futbolo rungtynių aprašymu, aš tik paminėjau, kad juos man prašė perduoti tariamas straipsnio autorius V. Einoris.
Ši jo klasta bematant buvo išgvildenta: skirtingas straipsnio braižas, sakinių išdėliojimas ir aišku skirtinga rašysena išdavė, kad šis rašinys buvo parašytas ne „Sekundės“ sporto žurnalisto, o kažkieno kito. O tas kitas buvau aš… Kaip vėliau paaiškėjo būtent ši nepavykusi gudrybė man atvėrė kelią į darnų „Sekundės“ kolektyvą. Redakcijos redaktoriams taip patiko mano straipsnis, kad jiems nieko kito neliko, kaip susirasti mane „Klevo“ parduotuvėje ir pasiūlyti gerokai pelningesnį ir įdomesnį darbą – tapti „Sekundės“ laikraščio sporto žurnalistu.
Ir aš nė kiek nedvejodamas sutikau ir netrukus jau darbavausi naujoje veiklos srityje, kuri man visų pirma suteikė moralinį pasitenkinimą.
Per akimirką tapti sporto žurnalistu man nė nesisapnavo, tai buvo lyg mano svajonės išsipildymas – sporto varžybos keitė viena kitą, aplink mane sukosi įvairių šakų sportininkai, kurių rezultatus ar pasakojimus perteikiau į spaudos puslapius. Į darbą ėjau kaip į šventę, be to, mano mėgstamas darbas buvo dosniai atlygintas. Darbas „Sekundėje“ tarsi buvo mano pašaukimas.
Prie puikios darbo atmosferos, kuri vyravo „Sekundės“ redakcijoje, be abejo, prisidėjo puikus ir draugiškas „Sekundės“ kolektyvas. Kiekvienas iš čia dirbusių žmonių buvo savotiškai skirtingas, su savo tik jiems būdingais bruožais ir elgesiu. Būtent ši žmonių įvairovė, skirtingų nuomonių paisymas ir įsiklausymas į kiekvieno redakcijos darbuotojo žodžius ir nulipdė darnų ir produktyvų „Sekundės“ kolektyvą.
Pamenu, ne kartą darbą tekdavo baigti naktimis – po aplankytų varžybų, tekdavo sugrįžti į redakciją ir parašyti „karštą“ straipsnį į „Sekundės“ puslapius. Vargas atsipirkdavo ryte, kai kitą dieną matydavai patenkintus ir tavo straipsniais susidomėjusių skaitytojų veidus. Tai buvo didžiausias atpildas, stimulas – lyg padėka už tą darbą, kuris neretai užsitęsdavo jau po vidurnakčio…
Nenorėčiau išskirti nė vieno buvusio „Sekundės“ darbuotojo – visi man buvo brangūs ir šilti žmonės. Per aštuonerius darbo „Sekundėje“ metus mane su jais siejo tvirti darbiniai ryšiai, o ir savo laisvalaikį mokėdavome drauge praleisti turiningai ir linksmai.
Pamenu, kartą, po darbo, redakcijoje taip karštai „įsisiūbavome“, kad spėjo išaušti rytas, o tai reiškė, kad prasidėjo nauja darbo diena, per kurią tu privalėjai savo rašiniais užpildyti tau skirtus laikraščio puslapius. Ir, beje, kad ir kokios bėdos buvo aplankę, tuščių sporto puslapių niekada neteko palikti.
Kasdien turėjau užpildyti po vieną sportui skirtą puslapį, o šeštadieniais – du. Prie viso to, trečiadieniais nepalikdavau be savo pamėgto skyriaus ir „Automanijos“ skaitytojus automobilių mylėtojams buvo skirta du „Sekundės“ laikraščio puslapiai.
Gerbiau ir mylėjau savo darbą ir šaunų „Sekundės“ redakcijos kolektyvą – tik jo dėka atsisakiau kitų miesto dienraščių „Panevėžio balsas“ ir „Panevėžio rytas“ vilionių už didesnį atlygį pereiti į jų barikadų pusę ir tarnauti jiems.
Sporto žurnalisto darbas man atvėrė naujus kelius, leido susipažinti su daugybe įdomių žmonių ir pašnekovų. Savo darbo dėka apsilankiau daugybėje aukšto lygio varžybų, aplankiau užsienio šalis.
Mylėjau ir gerbiau savo darbą, kris kartu man buvo ir pomėgis. Į darbą eidavau kaip į šventę, kuri kasdien vis atnešdavo kažko naujo ir įdomaus.
Truputi apmaudu, kad gyvendamas Amerikoje, negaliu visiškai savęs realizuoti savo pamėgtoje veiklos srityje, nes darbas vietiniame lietuvių laikraštyje „Amerikos Lietuvis“ nėra ir negali būti pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Tad šeimai pinigus tenka uždirbti po įvairias Čikagos vietoves išvežiojant lietuviškus maisto produktus bei alkoholinius gėrimus.
Vis dėlto, nuo žurnalistikos visiškai nenutolau – darbuojuosi Čikagoje leidžiamo „Amerikos Lietuvio“ savaitraštyje, parašau ir į kitus į kitus čia leidžiamus leidinius, be to, karts nuo karto apie save leidžiu priminti ir Lietuvos internetinių naujienų portalų skaitytojus, kuriuos supažindinu su įdomiausiomis JAV vykstančiomis varžybomis.
Kiekvienas pirmadienis gyvenant JAV – man „šventa“ diena, kadangi būtent pirmadieniais tenka pilnai pasinerti į žurnalistikos vandenis ir apžvelgti per savaitę susikaupusias sporto (ir ne tik) žinias. Pilnai atsiduodamas savo pomėgiui – straipsnių rašymui aš savotiškai pailsiu, pasikraunu energijos prieš kitų dienų darbus.
Būtent savo pomėgio dėka, gyvenant JAV teko susitikti ir įsiamžinti su tokiomis pasaulio sporto garsenybėmis kaip autolenktynininkas Michaelis Schumacheris, kultūrizmo legenda-aktorius Arnoldas Schwarzenegeris, boksininkas Evandieris Holyfieldas, krepšininkai – Shaquilas O’Neilas, LeBronas Jamesas, Kobe Bryantas, Michaelis Jordanas, UFC kovotojas Anderson Silva ir daugeliu kitų pripažintų pasaulio atletų.
Mielai grįžčiau į „Sekundę“ pratęsti savo mėgstamo darbo – čia prabėgo vieni iš linksmiausių mano gyvenimo metų. Žinoma, dabar, kai jau 12 metų gyvenu JAV ir čia giliai įleidęs šaknis, sunku būtų sugrįžti į Lietuvą, kad ir koks tas mielas darbas bebūtų.
„Sekundę“ palikau prieš 12 metų, išlošęs „žalią kortelę“. Jos dėka netoliese manęs Čikagoje yra įsikūrusi ir dar viena buvusi „Sekundės“ darbuotoja – Elvyra Narbutaitė, kuri į Ameriką persikėlė dar anksčiau manęs. Su ja gan dažnai susitinkame ir pabendraujame. Ir mūsų pokalbiai neaplenkia ir „Sekundės“ vardo – šnekučiuodamiesi stengiamės prisiminti įdomiausius darbo „Sekundėje“ momentus. Puikūs prisiminimai sukelia šiltus jausmus.
Aš nuolat esu Panevėžio naujienų sūkuryje ir stengiuosi niekad nepraleisti nė vienos svarbesnės naujienos iš savo gimtojo miesto. Seku žinias internetiniuose portaluose, o daugiausiai informacijos bei vaizdinės medžiagos apie Panevėžį gaunu iš savo panevėžiečių draugų „Facebook“ tinkle.
Esu didelis Panevėžio miesto patriotas, karts nuo karto aplink mane supantiems žmonėms primindamas apie meilę savo gimtajam miestui.
Tą pabrėžia kiekvieną pavasarį, iki pat vėlyvo rudens ant mano namo sienos plazdanti originali Panevėžio vėliava su miesto herbu. Turbūt, nesuklysiu pasakęs, kad tai turbūt vienintelė vieta visoje Amerikoje, kur šalia namo būtų pakelta Panevėžio miesto vėliava. O abejojantiems šiuo faktu juokaudamas atkertu: „Jei dar kur nors JAV rasite kitą tokią pat vietą, kurioje pastebėsite iškeltą Panevėžio vėliavą, aš pats tada sugrįšiu gyventi į Panevėžį“. Visiškai nenuostabu, kad kol kas paieškos nedavė jokių rezultatų.
Beje, prieš kelis metus, lankydamasis Niujorke, nesiskyriau su Panevėžio miesto herbu paženklinta vėliava ir, nepaisant įvairių draudimų, ją iškėliau pačioje Laisvės statulos („Statue of Liberty“) viršūnėje. Tąkart tikslas ištiesų pateisino priemones!
Panevėžio vardas garsiai skamba ir sporto aikštelėse – Čikagos lietuvių krepšinio lygos (ČLKL) varžybose rungtyniauja Panevėžio „Lietkabelio“ vardu pasivadinusi komanda, kuri šį legendinį pavadinimą atgaivinusi gerokai anksčiau nei tai padarė Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) rungtyniaujantis Panevėžio krepšinio klubas.
Be to Amerikos lietuvių tinklinio lygos (ALTL) varžybose sėkmingai rungtyniauja „Panevėžio“ komanda. Prieš kelis metus, kai dar vykdavo Čikagos lietuvių futbolo lygos (ČLFL) varžybos panevėžiečiai turėdavo ir savo futbolo komandą žaliojoje vejoje.
2010 metais, kartu su ištikimiausiais Panevėžio miesto patriotais surengėme įspūdingą Čikagos panevėžiečių šventę, kurioje dalyvavo apie 200 mūsų miesto išeivijos atstovų. Visus susirinkusiuosius tuomet linksmino specialiai į šią šventę pakviestas dainininkas, „grynas panevėžietis“ – Kąstytis Kerbedis.
Beje, dar iki šiol Čikagoje veikia senosios išeivijos kartos įkurtas „Panevėžiečių klubas Čikagoje“, kurio veiklą bando atgaivinti trečiabangiai emigrantai.
Gyvendamas JAV, nuolat ilgiuosi savo gimtojo miesto, gyvenu gražiais prisiminimais ir viltimis vėl ir vėl jį aplankyti. Paskutinį kartą čia lankiausi 2011 m., Europos vyrų krepšinio čempionato metu.
Tuomet, begurkšnojant alų šalia „Cido“ arenos esančioje kavinukėje, mane labai maloniai nustebino iš matymo pažįstamo vyresnio amžiaus vyro klausimas adresuotas man: „Kodėl tavęs nebematau varžybose, o tavo straipsnių – „Sekundės“ laikraštyje? Ar pradėjai dirbti kažkur kitur? – jis dar kartą perklausė. Atsakęs, kas aš jau daug metų nebegyvenu Panevėžyje ir jau neberašau straipsnių į „Sekundę“, vyras buvo gerokai nustebęs, ne ką mažiau nei aš išgirdęs klausimą iš jo. Vadinasi, jei dar esu “gyvas” kurio nors panevėžiečio atmintyje, turiu ir privalau dažniau atsigręžti į juos ir gerbti savo miestą.
Į Panevėžį nuolat atsigręžti mane verčia čia likę geriausi vaikystės draugai, giminaičiai, brolis su šeima bei netrukus (balandžio 22 d.) savo 70-ąjį jubiliejų pažymėsiantis tėvukas Jurgis.
Be, abejo, kiekvienąkart sugrįžus į Lietuvą, Panevėžyje viena iš pirmųjų mano apsilankymo vietų buvo ir yra „Sekundės“ redakcija – vieta, kurios neįmanoma ištrinti iš atminties.
Su gražia švente sveikinu visus buvusius ir dabartinius „Sekundės“ kolektyvo narius!“
Sporto žurnalistas Dainius Ruževičius
Nuotrauka iš D. Ruževičiaus asmeninio archyvo
