Kas gali patikėti, kad laimėjus nacionalines pirmenybes galima būti paskelbtam pasaulio čempionu? Šalis, kur nacionalinio čempionato nugalėtojai tituluojami planetos čempionais, yra Airija, kur labiausiai mėgstamo šalyje žaidimo hurlingo čempionai yra laikomi pasaulio čempionais, bent jau šioje šalyje. Kas nenorėtų jei, tarkime, Lietuvos krepšinio lygos pirmenybes laimėjęs Vilniaus „Lietuvos rytas“ ar Kauno „Žalgiris“ būtų paskelbtas stipriausiu pasaulyje, o Panevėžio „Ekrano“ futbolininkai per pastaruosiuos kelerius metus būtų porą kartų tapę stipriausiais pasaulyje.
Į gatvę su lazda
Jei eidami gatve Airijoje pamatysite vaikiną ar net merginą (!), nešiną lazda, panašia į beisbolo, neišsigąskite – tai nacionalinio Airijos žaidimo hurlingo pagrindinis elementas. Ypač vasarą visi Airijos miestai ir miesteliai virsta netradiciniais stadionais, kur kovojama ne tik dėl rajono, miesto ar gatvės, bet ir kiemo titulo.
Tai nėra vien kiemo ar kelių miestelių žaidimas, ši sporto šaka pritraukia visą Airijos bendruomenę. Kai vyksta nacionalinių pirmenybių finalai, į Airijos sostinės Dublino stadioną susirenka apie dešimtadalis šalyje gyvenančių žmonių, o likusieji devyni dešimtadaliai stebi šią netradicinę sporto šaką baruose, kavinėse ar savo namuose prie alaus bokalo. Ir jei jų komanda laimi (arba pralaimi), bokalų skaičius padidėja kone penkis kartus.
Jie save laiko geriausiaisiais
Airiai vadina jį pačiu dinamiškiausiu žaidimu, tačiau, antra vertus, tai labai chaotiškas, šiurkštus žaidimas ir, galima sakyti, „be minties“, tačiau čia tik straipsnio autoriaus nuomonė. Šis žaidimas kažkuo galėtų priminti regbį, bet čia kamuolio (kuris primena lauko teniso kamuoliuką) žeminti nereikia, tiesiog jį lazda reikia pataikyti į vartus.
Dažnas airis krepšinį vadina mergaičių žaidimu, o savo hurlingą iškelia aukščiau už visas pasaulyje pripažintas sporto šakas, kadangi, anot jų, tai vyrų žaidimas, nors nuėjus į pradinę mokyklą per kiekvieną pertrauką galima pamatyti šios mokyklos merginas futbolo bateliais žaidžiančias hurlingą, nes moterų hurlingas Airijoje toks pat populiarus kaip ir vyrų.
Tas „vyrų žaidimas“ labiausiai pateisina savo pavadinimą per lemiamas kovas, kai vyrai (arba moterys), negailėdami nei savęs, nei varžovų, dažniausiai smūgiuoja ne į kamuoliuką, bet į priešininką, ir tada dažnai tenka skaičiuoti ne tik komandos surinktus taškus, bet ir priešininkų išbarškintus dantis…
Istorijai į dantis
Pasak airių, nacionalinis jų pasididžiavimas hurlingas yra žaidžiamas ne dėl pinigų ar titulų – šis žaidimas yra mėgėjiškas ir žaidžiamas dėl tautos istorijos. Iš tikrųjų komandų žaidėjai negauna jokių algų, žaidžia tik savo malonumui… arba norėdami išlieti savo neigiamas emocijas. Kaip žinoma, žaliosios salos atstovai nėra patys draugiškiausi, galbūt jie savo „draugiškumą“ išlieja hurlingo aikštėje…
Po darbo dienos hurlingo komandos žaidėjai skuba į treniruotes neva patobulinti taktiką (kurios, kai kurių pašaliečių manymu, tikrai nėra) prieš artėjančias varžybas. Rungtynės vyksta tik vasarą, nes Airijoje rudenį ir pavasarį (beje, ir žiemą) dažnai lyja, tad jei vyktų varžybos ir šiais metų laikais, tada jas galima būtų vadinti „pasimaudykime lietuje“.
Patvirtino futbolininkas
Hurlingo vartai gal kiek mažesni nei įprasto futbolo, tačiau aikštelė tikrai didesnė, tai galėtų patvirtinti dabartinis Pakruojo „Kruojos“, o prieš kelerius metus – ir Panevėžio „Ekrano“ žaidėjas Marius Butėnas, šis vos tik įžengęs į stadioną patvirtino, kad jis didesnis nei šiuolaikinis futbolo stadionas.
Matyt, airiams išlieti savo aistras geriausia bėgant, o tikslumas nėra toks svarbus… Nors į regbio vartus sunku būtų nepataikyti iš viršaus.
Nors hurlingo aikštė didesnė nei futbolo, tačiau vartai mažesni. Abu virpstai yra pratęsti kaip regbio varžybose. Jei sportininko pasiųstas kamuoliukas patenka į vartų tinklą (t.y. futbolo vartus), komandai skiriami du taškai, tačiau jei kamuoliukas praskrieja virš dviejų virpstų, kurie yra futbolo vartų virpstų pratęsimai, ekipai skiriamas vos vienas taškas. Laimi ta komanda, kuri surenka daugiau taškų per du kėlinius, trunkančius po 35 minutes.
Euforija liejasi per kraštus
Straipsnio autoriui, jau kelerius metus gyvenančiam Airijoje, teko įsitikinti, ko vertas „pasaulio čempionų“ pergalės džiaugsmas.
2006 metais Urlingforde – pusiaukelėje tarp Dublino ir Korko, antro pagal dydį Airijos miesto (finalas vyko Dubline, tačiau atrodė, kad per Urlingfordą važiuoja visa Airija… )„Raudonieji“ (Korko fanai) darė ką norėjo, jie buvo įsitikinę savo numylėtinių sėkme. Nuošalaus miestelio degalinė pažvelgus per langą buvo raudona nuo Korko ekipos fanų marškinėlių.
Visi šie avantiūristai, kurie nepabūgo įveikti 350 km (į vieną pusę), buvo teisūs – jų numylėtiniai finale įveikė „Galway“ ekipą ir triumfavo skelbdami save pasaulio čempionais. Gal tai ir juokinga, tačiau airių perkalbėti dėl šio „ fakto“ neįmanoma. Atgal važiuodami Korko fanai įvarė siaubo turbūt ne tik Urlingfordo gyventojams….
Jau po metų to paties Urlingfordo gyventojai jautėsi kaip lietuviai, laimėję prieš Jungtinių Amerikos Valstijų krepšinio rinktinę, nes jų „Kilkenny“ komanda, kurio rajone yra Urlingfordas, nukonkuravo favoritus Korko hurlingo sportininkus ir triumfavo šalies pirmenybėse, tada jau buvo įdomu, kaip jautėsi patys raudonieji…
Lygiosios
Šį sezoną Korko atstovai taip žemai puolė, kad vos išvydus raudonuosius Korko marškinėlius, telikdavo ištarti frazę „loosers“ (žiopliai, pralaimėtojai, nevykėliai). Jie ne tik nepateko į pirmenybių pusfinalį, bet ir leido antrus metus iš eilės triumfuoti Kilkenny atstovams. O jų visišką kapituliaciją reiškė tas faktas, kad iš varžybų grįždama daugiatūkstantinė minia buvo tokia sutrikusi ir tyli, kaip „jo didenybė“ JAV „svajonių“ rinktinė po antausio grupės varžybose 2004 metų Atėnų olimpinėse žaidynėse prieš Šarūno Jasikevičiaus vedamą Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę.
Taigi galima pasakyti, kad jei susitiktų Airijos hurlingo rinktinė ir Lietuvos krepšinio rinktinė, laimėtų… draugystė, nes ir lietuvių atsidavimas krepšiniui, ir airių – hurlingui prilygsta antrajai religijai.
Romas RUDOKAS
Autoriaus nuotr. Hurlingo taktika labai primena legendinio
Rusijos krepšinio klubo Saratovo „Avtodorožniko“ taktiką „bėk ir mesk“. Tik čia
reikėtų sakyti „mušk ir bėk“.
