Nuo rugsėjo 14 d. oficialiai prasidėjo rinkimų agitacijos laikotarpis. Jo pradžia – kaip masinio mėgėjų maratono bėgime: visiškas chaosas, grūstis, lipimas per kojas ir galvas, noras alkūnėmis prasibrauti į laisvesnę erdvę. Negelbsti ir tai, kad šiuose rinkimuose kiek daugiau erdvės suteikta politinių partijų reklamai ir galimybėms pristatyti savo politines nuostatas.
Skirtingai nei prieš 4 metus, kuomet rinkimų kampanija buvo vadinama pačia nuobodžiausia per visą nepriklausomybės laikotarpį, nes buvo uždrausta reklama televizijose (išskyrus diskusijų laidas), šį kartą rinkimų dalyviai gali naudoti ne trumpesnius kaip 30 sekundžių agitacinius siužetus, kuriuose „informuoja apie politinę programą arba pasisako aktualiais visuomenei klausimais“. Paprasčiau tariant, į televizijų eterį grįžta agitaciniai vaizdo klipai. Tai gal kiek pagyvins rinkimų kampanijas, nes šie „agitaciniai siužetai“ leis palyginti ir partijų estetikos, humoro ar net logikos ir įtakos gebėjimus.
Vis dėlto didžiausią laiko ir informacinės taršos dalį užims vadinamosios debatų laidos. „Taip vadinamos“, nes iki klasikinių debatų ir įtraukiančių diskusijų toloka. Tiesa, „Lietuvos ryto televizija“ ambicingai pristatė savo debatų ciklą, kurio taisyklės turėjo būti labai panašios į klasika tapusius JAV kandidatų į prezidentus debatus. Tačiau nors ir norėjosi kaip geriau, išėjo kaip visada. Politikai mažai kreipia dėmesio į griežtas debatų taisykles, plačiai interpretuoja pateiktus klausimus ir mielai klaidžioja po lankas kalbėdami kas jiems ant liežuvio užeina, o ne tiksliai ir trumpai atsakydami į vedėjo klausimus.
JAV kandidatų į prezidentus debatai sutraukia milijonus žiūrovų, tai beveik prilygsta populiariausių sporto šakų finalų transliacijoms, o patys debatai aptarinėjami dar ilgokai po jų – iš karto rengiamos nuomonių apklausos, stebimas rinkėjų nuotaikų pulsas. Kodėl Lietuvoje politinės diskusijos niekaip netampa rimtu reikalu, o vos tik jas pamačius norisi išjungti televizorių?
Debatų Lietuvoje nėra
Svarbiausia priežastis – politikų nepagarba savo rinkėjams ir žiūrovams. Politinių debatų kultūra – sunkiai išmokstamas dalykas, tačiau didžioji dalis Lietuvos politikų nėra perėję net jos abėcėlės. Todėl vietoje tikrų debatų galiausiai matome sunkiai lietuviškai sakinius rezgantį, tačiau vis tiek nuolat šaukiantį „gelbėtoją“, kuris vis bando perrėkti oponentą, net kai pagal debatų taisykles negali net prasižioti. Galiausiai, matydami, kad žiūrovų ausis pasieks tik garsiau rėkiantys, savo decibelus ima kelti ir kiti politikai.
Antra priežastis – pačių televizijos vedėjų išprusimo ir psichologinio pasirengimo valdyti situaciją trūkumas. JAV debatuose patys klausimai formuluojami taip, kad jau suteikia daug informacijos rinkėjui: pavyzdžiui, pacituojamas kandidato programos pažadas, palyginamas su oponento programa, atsiremiama į esamus ekonominius rodiklius ar statistinius duomenis ir bandoma išgauti tikslų atsakymą iš debatų dalyvių. Mūsų žurnalistų pasirengimas, deja, apsiriboja pakankamai lėkštais klausimais ir replikomis, bandant bent jau reaguoti į kai kurių politikų išsidirbinėjimus. Kaip trumpai atsakyti į klausimą: „Ką reikėtų padaryti, kad valdžia atsigręžtų į žmogų?“ Arba „Kokios jūsų politinės nuostatos?“ Tai patys geriausi klausimai, į kuriuos gali atsakyti bet kaip. Būtent diskusijos „bet kaip“ ir tampa ryškiausiu lietuviškų debatų bruožu.
Visa tai galiausiai pavirsta cirko pasirodymu, kuriame debatų laidos vedėjas tampa dresuotoju ir bene pagrindiniu veikėju. Jis gali užimti „žvaigždės“ vaidmenį, tarkime, kaip Rita Miliūtė, vedusi įvadinę LRT rinkimų debatų laidą, arba baikštaus dresuotojo, bandančio išvengti sužvėrėjusių politikų nasrų – kas gali pasitaikyti dažniau, nes užsigrūdinusių politinių laidų vedėjų Lietuvoje apskritai gal tik du trys. Todėl nenuostabu, kad po tokių debatų dažniau aptarinėjamos ne idėjos, kurios ten nuskambėjo, o laidų vedėjai ar pats debatų fonas.
Šiemet nuosekliems debatams trukdo ir itin didelis partijų bei kandidatų skaičius. Įvadinė Seimo rinkimų laida atskleidė, kad 18 partijų būryje paskęsta net ir didžiausios partijos, nebesugebančios parodyti savo išskirtinumo. Be to, kiekvienos partijos lyderis dar turi būrį užnugaryje tupinčių pasekėjų, kuriems taip pat labai spirga pasakyti ką nors – juk jiems irgi teks varžytis vienmandatėse apygardose. Jei negauna žodžio, tai bent jau savo emocijas išreiškia jausmingais šūksniais ar paramos plojimais – kas idealiuose debatuose taip pat būtų draudžiama.
Suvaldyti politinius žvėris beveik neįmanoma, ypač kai jie užuodžia valdžios kvapą ir jaučia įstatymo garantuotą galią reikalauti lygių galimybių pasirodyti televizijos ekrane. Todėl žurnalistai negali išprašyti taisykles pažeidžiančių politikų iš studijos ir net išjungti mikrofonus dažniausiai delsiama.
Nauda iš tokių tariamų politinių debatų – tik laiko ir emocijų gadinimas. Galima tik užjausti žiūrovus, kurie nuoširdžiai tikisi rinkimų agitacijos laikotarpiu išsirinkti savo favoritus ir pasiryžę stebėti beveik visus debatus. Per artimiausias savaites net ir kantriausi žiūrovai bei pilietiškai atsakingi rinkėjai gali pasibjaurėti politine agitacija. Todėl neišmokus Lietuvoje rengti politinių debatų geriausia išeitis būtų apskritai juos uždrausti. Vietoje kelių valandų kasdien, kurias Vyriausioji rinkimų komisija (ir konkrečiu atveju LRT) privalo suteikti kandidatams, verčiau būtų skiriamos tik ribotos minutės trumpiems agitaciniams klipams – tai taupytų ir televizijos eterį, ir rinkėjų nervus.
O jei partijoms neužtektų fantazijos, kaip į 30 sekundžių ar minutę sutalpinti savo genialias idėjas – tai jau pačios partijos ir kaltos. Kruopštesni rinkėjai, kuriems to nepakaktų, visada turi galimybę skaityti visas partijų programas. Tuomet galbūt ir tos programos taptų rimtesnės, ir jas viešai skelbti taptų svarbesniu uždaviniu nei dabar.
