Naujas E. Nekrošiaus iššūkis
Dante Alighieri „Dieviškąją komediją“, kuri turbūt visiems laikams išliks įstabiausiu italų ir pasaulinės literatūros šedevru, kūrė daugiau kaip trylika metų, iki pat savo mirties. Jau septynis amžius iš šios epinės poemos įkvėpimo semiasi poetai, muzikai, dailininkai, skulptoriai. Istorikai, filosofai, teologai, matematikai, menotyrininkai narplioja Dante sukurtą anapusinio pasaulio sistemą vis atskleisdami naujas alegorijų ir simbolių prasmes. Ir šis procesas, matyt, niekuomet nesibaigs.
Niekada Lietuvos teatre nestatyta „Dieviškoji komedija“ – didžiulis iššūkis net ir Eimuntui Nekrošiui. Anot jo paties, „tai išbandymas – suvokti, ar iš viso įmanoma šį kūrinį išversti į žmogišką, teatro kalbą. Uždavinys yra ant neįmanomumo ribos“.
E. Nekrošiaus režisuota Dante „Dieviškoji komedija“ – teatro „Meno fortas“ ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro koprodukcija. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria patyrę scenos vilkai Rolandas Kazlas, Vaidas Vilius, Remigijus Vilkaitis. Scenografiją ir kostiumus naujausiam spektakliui sukūrė nuolatiniai režisieriaus partneriai Marius Nekrošius ir Nadežda Gultiajeva, spektaklio muziką – Andrius Mamontovas.
Spektaklis „Dieviškoji komedija“ (rež. E. Nekrošius), Lietuvos nacionalinis dramos teatras (Gedimino pr. 4, Vilnius), balandžio 26, 27 d.
Kada gimė Lana?
Naujausias Lanos Del Rey muzikos albumas „Born to die“ (liet. – gimę, kad mirtume) – tarsi ji pati – niekur neskubanti, dvelkianti tamsesnėmis spalvomis nutapyta karališka didybe, nostalgiška ramybe ir kažkuo itin mistišku. Tai turbūt ir yra stipriausias Lanos sėkmės bruožas – niekas negali suprasti, kokia ji. Tarsi būtų antimateriška, bet vis dėlto moteriška būtybė, egzistuojanti ne vieną amžių ir elegantiškai nusileidusi į mūsų dabartį. Albumas, vertas skeptiškos ausies.
Vilniaus panorama iš varpinės
Vilniaus universiteto muziejus balandį atnaujina smagią pramogą – ekskursijas į Šv. Jonų bažnyčios varpinę, iš kurios atsiveria nuostabi sostinės panorama. Svarbi ypatybė – į XVII a. pradžios statinį kelia liftas.
Šv. Jonų bažnyčios varpinė, balandžio 16–spalio 15 d. lankytojams atvira kasdien 11–20 val.
Muzikos kulinarė L. Wright
Antrus metus iš eilės baigiamasis festivalio „Kaunas Jazz“ koncertas taps švente vokalinio džiazo gerbėjams. Pernai Kauno sporto halėje savo balsu publiką į transą nardino balso genijus Bobby McFerrinas. Šiemet iš jo estafetę perima jaunesnės vokalistų kartos atstovė, amerikiečių dainininkė Lizz Wright.
Vargu ar ligšiolinių „Kaunas Jazz“ dalyvių sąraše yra kitas atlikėjas, kurio koncerto programoje derėtų džiazas, ritmenbliuzas, gospelas ir savaip interpretuotos roko klasikų Jimi Hendrixo, Erico Claptono ar „Led Zeppelin“ dainos. Lizz eksperimentai neapsiriboja vien muzika – džiazo pasaulio anekdotu tapo istorija, kai populiarumo jau sulaukusi atlikėja kuriam laikui sustabdė karjerą, kad įgytų kulinaro diplomą. Kol kas jai vis dėlto labiausiai sekasi muzikos virtuvėje.
Baigiamasis festivalio „Kaunas Jazz“ koncertas: L. Wright su grupe, „Žalgirio“ arena (Kaunas), balandžio 29 d.
Kai laimės iliuzija griūva
Režisieriaus Mike’o Leigho filme „Dar vieneri metai“ kalbama apie žmogaus baimę pažinti save. Buvę hipiai Tomas (Jimas Broadbentas) ir Džeri (Ruth Sheen) dabar – gražiai senstanti sutuoktinių pora. Grįžę iš darbo jie kartu krapštosi darže, vakarieniauja ar į svečius kviečiasi senus, dažniausiai vienišus draugus. Ne vienus metus prie šios šeimos židinio šildosi jaunatviška, bet nervinga Merė (Lesley Manville). Bet vienądien užsitęsusi Merės laimės iliuzija išsisklaido. Filmas „Dar vieneri metai“ 2010 m. Kanų kino festivalyje dėl Auksinės palmės šakelės rungėsi su Larso von Triero „Melancholija“ ir Terrence’o Malicko „Gyvenimo medžiu“. Režisierius M. Leighas tąkart pelnė specialų Ekumeninės žiuri paminėjimą. 2011 m. filmo scenarijus buvo nominuotas „Oskarui“. Plačiau apie M. Leigho kūrybą ir jo naujausią filmą „Dar vieneri metai“ – portale iq.lt.
„Dar vieneri metai“ („Another Year“), „Skalvijos“ kino centras (Vilnius), nuo balandžio 12 d.
