75-erių metų jubiliejų švenčiančio Panevėžio aeroklubo
istorijoje didelį indėlį paliko jo atkūrėjas, klubą po karo prikėlęs naujam
gyvenimui pilotas Algis Virbickas. Vis dėlto vyriškis savo nuopelnų nenori
sureikšminti, anot jo, tais laikais visi jauni buvę, entuziastai ir dėl savo
idėjos dirbę iki devinto prakaito be jokio atlygio.
Ponas Algis, dar vaikystėje susirgęs nenumaldomu troškimu skraidyti, Vilnių laikinai iškeitęs į Panevėžį, padarė taip, kad ir mūsų mieste padangių mėgėjai turėtų galimybę į žemę pažvelgti iš paukščio skrydžio.
Likimas krėtė pokštus
“Net neįsivaizduoju, iš kur nuo pat vaikystės mane buvo apėmęs noras skraidyti. Dar tesimokydamas penktoje klasėje jau žinojau, kad būsiu lakūnas”, – ponas Algis pats stebėjosi tokiu potraukiu.
Tačiau atrodė, kad pats likimas trukdo svajonei išsipildyti. 1960 m., kada A.Virbickas baigė vidurinę mokyklą ir tvirtai apsisprendė studijuoti karinę aviaciją, Tarybų Sąjunga su Amerika sutarė mažinti karines oro pajėgas, todėl karo lakūnų mokykla tais metais pirmojo kurso neberinko. Komisariato vadas, matydamas jaunuolio pasiryžimą, patarė stoti kitur su viltimi po metų pereiti į karo lakūno studijas. Tačiau po pusės metų, ėmęsis rūpintis perstojimu, būsimasis lakūnas sulaukė griežtos vado pastabos. “Sako, čia tau ne baleto mokykla, berniuk, o kariuomenė, savo norus pamiršk”, – iki šiol prisimena įskaudinusius žodžius pašnekovas. Tokio pokalbio užteko, kad ponas Algis paliktų mokymo įstaigą. Kartu su juo, netekę vilčių tapti karo lakūnais, išėjo ir trys jo draugai. “Mes buvome vadinami muškietininkais – visi iš tos mokyklos ir išėjome kartu su viltimi kada nors skraidyti”, – pasakojo A.Virbickas.
Mokytis reikėjo ir vyriškis pasirinko tais laikais prestižinę radioaparatūros konstravimo specialybę Kauno politechnikos institute. Vyriškis pamena, jog anais laikais radiotechnikas inžinierius buvo daug labiau vertinamas už advokatą, teisėją. Apie profesijos populiarumą bylojo ir didžiuliai konkursai – į vieną vietą pretendavo 6 stojantieji. A.Virbickas neslėpė: jam studentu padėjo tapti tai, jog buvo kareivis. O aistra skristi liko tik laisvalaikiui. Tačiau ir nuėjus į Vilniaus aeroklubą pono Algio laukė dar vienas netikėtumas – 21-erių metų jaunuolį tepriėmė į parašiutininkų grupę, paaiškinę, jog skraidyti jis jau per senas. Kad lietuviai – lakūnų tauta, anot pašnekovo, įrodė didžiuliai tuomečiai konkursai. Mokytis skraidyti klube galėjo ne kiekvienas norintysis, kaip dabar. Iš 500 tebuvo priimta 30 laimingųjų.
Sostinę paliko dėl maištingumo
A.Virbickas iki šiol gerai pamena datą, kada pirmą kartą pats pilotuodamas, nors ir instruktoriaus padedamas, pakilo į orą. Gegužės 16-ąją nuo to įsimintino skrydžio suėjo jau 41-eri. Piloto licencijų tuomet nebuvo – niekam nereikėjo popierinio įrodymo, kad žmogus moka pilotuoti. Pašnekovas ir dabar teigė nepritariąs tokiems reikalavimams. Jo nuomone, nuo nelaimių skraidant niekas nėra apdraustas. Neseniai vienas po kito šalį sukrėtę įvykiai, kai nukrito patyrusių licencijuotų pilotų valdomi lėktuvai, tik įrodo, jog dokumentas yra tik popierius – jo buvimas negali garantuoti, kad lėktuvas visada nutūps saugiai.
1964 m., nebetekęs vilties tapti karo lakūnu, vyriškis ryžosi stoti į civilinę aviaciją. Vėl lydėjo likimo akibrokštai: A.Virbickas nebuvo priimtas tik todėl, jog vos prieš kelias savaites jam suėjo 22-eji. Ponui Algiui, kad į žemę galėtų pažvelgti iš paukščio skrydžio, teliko pasilikti aeroklube. Jau tada entuziastingą skraidytoją erzino biurokratizmas. “Ne vienas aš buvau jaunas, gyvenęs tiesiog aerodrome palapinėje. O vadai – mieste. Kol atvažiuodavo į aerodromą, ir jau vidurdienis būdavo, skrydžiams vos keletas valandų belikdavo”, – pasakojo ponas Algis.
Vyriškiui kiekviena valanda buvo ypač svarbi – civilinėje aviacijoje buvo panaikintas amžiaus limitas, o įstoti buvo galima praskraidžius 200 valandų. Maištingos sielos A.Virbickas rėždavo nemalonią tiesą dėl tokio neorganizuotumo ne tik klube, bet ir pačiam Aviacijos federacjos atsakingajam sekretoriui. Už tokį tiesos ieškojimą ponui Algiui buvo pasiūlyta pačiam imtis vadovauti aeroklubui. Tuo metu viršininko kaip tik trūko letargo miegu užmigusiam Šiaulių klubui. “Iš Vilniaus išvažiuoti visai nenorėjau – baigtas institutas, aeroklube gavau instruktoriaus darbą”, – pasakojo vyriškis. Todėl ponas Algis mielai užleido viršininko pareigas kitam į Šiaulius norinčiam Vilniaus aeroklubo nariui. “O paskui išlindo Panevėžys. Turėjau išvažiuoti iš sostinės”, – dalijosi prisiminimais ponas Algis.
Stebina besikeičiantys reikalavimai
Nuo 1969-ųjų gruodžio A.Virbickas ėmėsi vadovauti Panevėžio aeroklubui. “Tada buvo tik didelis entuziazmas ir daug norinčiųjų prikelti aviaciją. Nebuvo nei aerodromų, nei sklandytuvų, nei patalpų”, – pasakojo vyriškis. Ponas Algis – pagrindinis aeroklubo atkūrėjas – tvirtina vienas net ir vedamas didžiulio noro nebūtų sugebėjęs pastatyti klubo ant kojų. V.Ivlevas, S.Matulevičius, S.Špokauskas, P.Olšauskas, L.Buitkus, A.Variačius – vos 26-erių sulaukę jaunuoliai, kurių dėka Panevėžio aeroklubas Stetiškiuose buvo atgaivintas. Anot pašnekovo, nuo nulio veiklą pradėjusį aeroklubą noriai rėmė didžiosios miesto įmonės. “Per metus 15 tūkst. rublių susirinkdavome. Tais laikais nemaži pinigai buvo. Gyvenome taupiai – tik trys buvome etatiniai darbuotojai, gaudavę atlyginimus, kiti pinigai – klubui kurtis”, – prisiminė klubo atkūrėjas. Sklandytuvus, lėktuvus, parašiutus klubas gaudavo iš Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti, vadinamojo DOSAAF’o. Lietuvoje tuomet tebuvo du klubai – Vilniaus ir Kauno, remiami valstybės.
Pradėjus gauti šiokią tokią techniką reikėjo rūpintis aeroklubo kūrimu. Partija, anot pašnekovo, tuomet buvo svarbiausia institucija. Ir nors vykdomojo komiteto pirmininkas bei kiti žymūs asmenys nebuvo skraidantys, bet daug padėjo, kad Panevėžys turėtų savo aeroklubą. A.Virbickas prisiminė, kaip nuėjus pas miesto architektą tartis dėl vietos klubo aerodromui, šis tik numojęs ranka. “Vyrai, sako, dabartinio aerodromo dar daugiau nei 25-erius metus užteks. Kokie tolimi laikai tiek metų atrodė, o pažiūrėkite, kaip miestas toje vietoje išsistatė”, – apie buvusį lėktuvų pakilimo taką, besidriekusį pietinėje miesto dalyje už dabartinės Nemuno gatvės, kalbėjo ponas Algis. Dabartiniuose Stetiškiuose dar 1969-aisiais driekėsi plyni laukai, priemiesčio gyventojai juose gyvulius ganydavo. Vyriškio teigimu, vienas svarbiausių jam keltų reikalavimų – kad aplinkui nebūtų pastatų. Todėl dabar A.Virbickui gana keistai atrodo Stetiškiuose visai šalia aerodromo iškilę kotedžai.
Dirbo be atlygio
DOSAAF’as, tuomečiam klubui parūpindavęs skraidymo techniką, iškėlė sąlygą: sklandytuvų nebegausią, nes neturi kur jų saugoti: po atviru dangumi laikomi mediniai sklandytuvai, veikiami oro sąlygų, negalėjo ilgai būti patikimi. Aeroklubas buvo steigiamas visiškai priešingoje aerodromui pusėje – Stetiškiuose. Čia 1970-aisiais ėmė kilti dabartiniai angarai. A.Virbickas pamena, jog tuomet nebuvo net mintis kilusi samdyti statybininkus: savanoriškai triūsė patys klubo nariai. Ponas Algis juokavo: jei dabar iškiltų būtinybė taip padirbėti, turbūt ne vienas atsisakytų noro skraidyti. O tada tokių norinčiųjų buvo gausybė. Kaip į didžiuosius šalies aeroklubus, taip ir į vos besikuriantį Panevėžyje, atranka buvo didžiulė – iš kelių šimtų norinčiųjų skraidyti būdavo atrenkama vos keliasdešimt. “Ir tuo didžiuoju žmonių brokuotoju teko man būti. Bet nieko negalėjau padaryti – tokia tvarka buvo”, – pasakojo ponas Algis. Ir tik po gero dešimtmečio, jau A.Virbickui sugrįžus į Vilnių, iš Panevėžio aerodromas perkeltas į Stetiškius.
Tik aštuonetą metų praleidęs Panevėžyje A.Virbickas sugrįžo į civilinę aviaciją ir išvyko į Vilnių, palikdamas didelį indėlį aeroklubo istorijoje. “Nieko svarbaus nepadariau – čia mažas mano darbas”, – nesureikšmino savo pastangų klubo atkūrėjas. Pašnekovas, padėjęs pagrindus Panevėžio aeroklubui, iškilus jo pastatams, stūksantiems iki šiol, vis dėlto prisipažino, jog dabar, jei reiktų, viso to nebepradėtų – istorijos nebepakartotų. “Niekam to dabar nebereikia. Dabar žmonėms televizoriaus užtenka”, – liūdnai atsiduso vyriškis. Ir sugrįžti į savo rankomis sukurtus Stetiškius A.Virbicko nebetraukia – kiti ten žmonės, kitais rūpesčiais gyvenantys.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Anot A.Virbicko, prieš dešimtis metų į aeroklubus veržėsi šimtai, o priimdavo tik kelias dešimtis.
