Jean-Claude Carrière, Umberto Eco „Nesitikėkite atsikratyti knygų“ (vertė Elena Macevičiūtė, Adas Macevičius), „Žara“, 276 p.
Didžiausiu žmogui pasiekiamu malonumu graikai laikė pokalbį. O kai kurie pokalbiai turi tokią stiprią gravitaciją, jog sugeba įtraukti milijonus skaitytojų suteikdami malonumą ir jiems. Pastaroji knyga šia prasme – malonumas kvadratu.
Kaip elektroninis paštas nužudė rankraštinį laišką, taip dabar vis dažniau kalbamės ne tiesiogiai, o visokiuose čatuose, ypač „Facebook“ tinkle. Ar kompiuteris pakeis žmonių bendravimą ir ar sunaikins knygą? Nenaujas klausimas, apaugęs keliais sluoksniais banalių atsakymų. Apie tai kalbasi ir šie du žmonės, kalbasi ne internetu.
Galime įsivaizduoti juos sėdinčius prabangiame bute su kaugėm senovinių knygų ir inkrustuotais baldais, tekstas kartais išduoda aplinką. Ir jie patys savaip senoviniai, tokių dabar nebegamina.
U. Eco yra antžmogis, Nietzschei patiktų. Jo darbų apimtis, temų ratas bei įžvalgų gylis jau beveik mitas, nebe realybė. J. C. Carrière mažiau antžmogis, nes lengviau suvokiamas: rašytojas, scenaristas (visų pirma Luiso Buñuelio), darboholikas. Abu mąstytojai, eruditai, bibliofilai. Tačiau svarbiausia tai, jog jie čia susišneka.
Taigi, du pašnekovai, dvi nepaprastos atmintys, siaurąja prasme – dvi laikmenos. Kalba ir pradedama nuo laikmenų. Kur geriausia saugoti žmonijos atmintį? Atmintis nėra ir neturi būti begalinė, kaip informacijos srautas. Kur ją dėti? Minimos naujausios technologijos, kurios keičiasi kaip kortos būrėjos rankose, išstumdamos viena kitą ir taip pasmerkdamos pasenusiose laikmenose saugotą informaciją išnykti. Kas būtų, jei vieną dieną koks nors virusas sunaikintų internetą? Dalis informacijos liktų išoriniuose standžiuosiuose diskuose ar USB raktuose. O kita dalis?
Ir, žinoma, kas būtų, jei išnyktų knyga, ji irgi savotiška laikmena? Nė vienas pašnekovas nemano knygą išėjus į finišo tiesiąją. Ji išliks, nes yra artimiausia žmogui laikmena. Be to, seniausia.
Abu pašnekovai – aukščiausio lygio bibliofilai, tad knyga jiems svarbi ir kaip daiktas. Kalba neišvengiamai krypsta jų aistros objekto link. Knygų likimai, knygų paieškos, knygų praradimai ir atradimai, vagystės, sunaikinimai, panašu, jog apie knygą čia kalbama kaip apie žmogų. Be to – kaip apie pažįstamą žmogų.
Bibliotekos, kolekcijos, inkunabulai, spausdinimo ir iliustravimo subtilybės, įrišimai. Atrodytų, tokių kalbų tegali klausytis bibliotekininkai. Tačiau viskas pateikiama taip pagauliai, jog įspūdis – lyg skaitytum Alexandre Dumas romaną.
Ar visas „vertas skaityti“ knygas iš tiesų verta skaityti? Jei ne, kokias verta iš tikrųjų? Keisčiausia, jog abu eruditai teigia nuolat kalbantys apie neskaitytas knygas, apie kai kurias net galintys skaityti paskaitas. Informacija apie jas pasiekia iš daugybės šaltinių, ir tie kartais geriau negu tas vienas – pati knyga. Ne visada geriau, bet kartais geriau. Simptomiškas atvejis: J. C. Carrière kadaise ilgai diskutavo su režisieriumi Louisu Malle’u apie Luchino Visconti filmą „Leopardas“. Nuomonės skyrėsi. Po diskusijos paaiškėjo, kad nė vienas jų nėra to filmo matęs.
Kita įdomi knygos tema: kūriniai ir jų interpretacijos. Šedevras ne atsiranda – juo tampa, teigia U. Eco. „Hamletas“ nėra šedevras, kaip rašė Thomas Stearnsas Eliotas. Tai padrika ir netvarkinga pjesė, tačiau ji sunkiai interpretuojama, todėl traukia dėmesį. Kiekviena epocha užkloja kūrinius savu šydu, tad interpretacijos kinta ir jų laukas plečiasi. Jei skaitysime Cervantezą prieš tai perskaitę Kafką, jis bus visai kitoks, tad galima teigti, kad Kafka veikia Cervantezą. Ir, be abejo, jei dalyvausime analogiškose diskusijose iki perskaitant aptariamą knygą ir po to – diskutuosime kiek skirtingai.
Turbūt įdomiausias abiejų pašnekovų pomėgis yra meilė kvailybei. Abu ją tyrinėja, renka liudijimus, tiesiog mėgaujasi kiekvienu žmogiškojo idiotizmo atveju. Knygoje jų rasite. Niekas kitas taip neskatina interpretacijų kaip nesąmonės, sako U. Eco.
Nesąmonės čia įvairiausios. Nuo idiotiškiausių idėjų ir išradimų iki teorijų, kokia kalba kalbėta rojuje. Girdėta? Panašu, jog abiem pašnekovams daug džiaugsmo suteiktų Česlovo Gedgaudo bei VPU garbės daktarės Jūratės Statkutės de Rosales tekstai. Nors imk ir pasiūlyk.
Keistai egzotiški pašnekovai, atsitraukus nuo „Facebook“, atrodo kaip stručiai vištidėje. Apima keistas nerealumo jausmas pirštu sekant jų pokalbio eilutes. U. Eco neseniai užsisakė „Belaukiant Godo“ vertimą į sen
ąją actekų kalbą. Štai kas jiedu yra, pasirodo. Actekai!
Kęstutis Navakas
