Jean Paul Sartre. „Brandos amžius“, „Vaga“, 2011 m., 392 p.
Prancūzų filosofo, rašytojo, literatūros kritiko, visuomenės veikėjo J. P. Sartre’o romanas „Šleikštulys“ (1938 m.) vadinamas egzistencializmo manifestu. Jame autorius, kurdamas meninį pasakojimą, išdėstė pagrindines dilemas, kurias sprendžia šiuolaikinis žmogus: laisvės, ideologijos, pasirinkimo ir neišvengiamos mirties. Po penkerių metų parašytas pirmasis romanų trilogijos „Laisvės keliai“ kūrinys „Brandos amžius“ kelia kur kas daugiau diskusijų. Vakaruose jis iki šiol vertinamas prieštaringai, nes atveria romanisto viso gyvenimo pasirinkimą – būti socialiai aktyviam ir stoti komunistų pusėn.
„Brandos amžius“ – daugiasluoksnis romanas: viena vertus, plėtojama gana banali, primenanti šių laikų serialus problema (pagrindinis veikėjas Matjė organizuoja savo meilužės abortą), tačiau personažų savimonė, psichologizmas kuria ir gilesnę prasmę: bandoma atsakyti, ar įmanoma absoliuti laisvė? Jei taip, kur ji veda? Ar žmogus pats sau pakankamas ir jam nereikia sąlyčio su kitokia nei asmeninė patirtis? Pirmasis trilogijos romanas yra išvirkščioji manifestuoto egzistencializmo pusė – tai, kas deklaruota „Šleikštulyje“, čia jau sukelia rezultatus. Kraštutinis individualizmas, koncentracija tik į savo patirtį ypač aštriai iškelia problemą: su kuo mums pakeliui – komunistais ar vartojimo visuomenės adeptais ir ideologais? Ryškėja, kad, nukirtus tarpasmeninį ryšį su kitu, tampama lengvu visa apimančios idėjos grobiu. „Brandos amžius“ atskleidžia, kad individo akistatoje su savimi kitas tampa reikalingas tik kaip priemonė savo poreikiams tenkinti. Gyvybė, kurią užmezgė Matjė, yra tarsi šalutinis laisvės poveikis, jo reikia kuo greičiau atsikratyti, dar geriau būtų jo apskritai išvengti. „Brandos amžius“ atskleidžia ir kitą absoliučios laisvės pavojų – tapti savo paties kuriamo įvaizdžio auka. Matjė jau negali uždegti jokia idėja, jis išgyvena tik dvejopus jausmus: laisvės teikiamą malonumą ir pavojus. J. P. Sartre’as, kurdamas veikėjo paveikslą, parodo, jog absoliučiai laisvas žmogus – tai dar sunkesnio laipsnio biurgeris, virtęs tuo, su kuo kovojo.
Aišku tik tiek, kad laisvė nuo ideologijos irgi ideologija, o komunizmas ir vartojimo kultas – dvi to paties obuolio pusės.
Siužetiniu pasakojimu prancūzų rašytojas tarytum išbando egzistencializmą kaip absoliučią teoriją, ieško jos ribų. Aiškėja, kad visa apimanti idėja dažniausiai yra destruktyvi. Jaunystė knygoje piešiama kaip fanatizmo laikas. Branda – tai jau pasirinkimo situacijos laikas. Deja, pagrindinis veikėjas Matjė renkasi tik iš blogybių. Ar J. P. Sartre’o pasirinkimas eiti išvien su komunistais irgi tebuvo mažesnio blogio pasirinkimas – iki šiol diskusijų objektas. Aišku tik tiek, kad laisvė nuo ideologijos irgi ideologija, o komunizmas ir vartojimo kultas – dvi to paties obuolio pusės. „Brandos amžius“ neginčijamai priklauso Vakarų literatūros klasikos šedevrų kategorijai. Ši aplinkybė verčia netikėtai paklausti: kiek prasminga skaityti tai, ką esame išmokę universitetų auditorijose? Ar vien dėl svarbos nuolat žadinti kultūros atmintį? O gal verta pasiduoti šiuolaikinei kultūrologijos, literatūrologijos madai – gręžtis ne į kanoninius tekstus, kurie tuo metu, kai buvo parašyti, nesulaukė šlovės ir buvo pamiršti? Jei ir pritariame šiai tendencijai, knyga „Brandos amžius“ primena apie dar vieną galimybę – nuolat iš naujo sverti klasikinius kūrinius ir ieškoti to, kas juose nėra pasenę. J. P. Sartre’o romanas gyvas iki šiol, nes formuluoja buvimo kairiuoju problemą: ar tikrai vienintelis pokomunistinio kairumo kelias – anarchija?
