Pasaulinę fortepijono žvaigždę Miroslavą Kultyševą su Vilniumi ir jo publika sieja ypatingi ryšiai. Apie juos, būsimo koncerto programą ir naują muzikinį įvertinimą pianistas pasakojo Ievai Rekštytei.
Kokie jūsų prisiminimai po apsilankymų ir koncertų Vilniuje?
– Vizitų jūsų nuostabioje šalyje jau nebeskaičiuoju, čia man kaip antrieji namai. Vilniaus senamiesčio architektūra man – viena labiausiai patinkančių visoje Europoje. Filharmoniją įsiminiau kaip unikalią, jaukią ir puikią akustiką turinčią erdvę, o lietuvių publiką – kaip labai dėmesingą, jautrią ir, atrodo, man simpatizuojančią. Neslėpsiu, gera jausti grįžtamąjį ryšį. Vilniui simpatiją jaučiu dar ir todėl, kad su žmona smuikininke Mayuko Kamio čia praleidome gražiausias pačios bendravimo pradžios akimirkas. Tąkart turėjau koncertą Vilniuje, o Mayuko atvyko specialiai iš Japonijos su manimi susitikti.
Kas pasikeitė per tuos ketverius metus (nuo pastarojo koncerto Vilniuje) jūsų gyvenime?
– Išskirčiau 2012 m. laimėjimą Monako konkurse „Monte Carlo Piano Masters“. Jis ypatingas tuo, kad čia dalyvauja ne tik karjerą pradedantys, bet ir pasaulinį pripažinimą pelnę atlikėjai, kitų svarbių konkursų laimėtojai. Ir žiuri neeilinis. Jo nariai – įvairių profesijų atstovai: pripažinti muzikantai, garsių orkestrų vadovai ir visiškai su muzika nesusiję asmenys. Gavau neeilinį konkurso rengėjų kvietimą. Buvau apsisprendęs konkursuose daugiau nebedalyvauti ir koncentruotis tik į koncertinę veiklą, tačiau „Monte Carlo Piano Masters“ išskirtinumas mane sudomino. Konkurencija buvo milžiniška, o programos reikalavimai išties įspūdingi – man teko parengti kone tris valandas. Renginys vyko nepaprasto grožio auksu dekoruotoje salėje, kurioje dalyvių klausėsi išsilavinusi ir prašmatni publika. Pagrindinį prizą įsteigė Monako princas Albertas II. Jis pats man ir įteikė apdovanojimą. Laimėjimas šiame konkurse man atvėrė dar daugiau durų Prancūzijos rinkoje – dabar esu kviečiamas groti pagrindinėse šios šalies salėse.
Kokie jūsų koncertų programos sudarymo kriterijai? Ar pritaikote ją prie tam tikrų šalių publikos? Ką mes išgirsime?
– Groju tik tai, kas miela širdžiai. Kiekvienu laikotarpiu stengiuosi išmokti ką nors naujo, o klasikinės muzikos repertuaras fortepijonui toks platus, kad tikriausiai neužtektų viso gyvenimo jam sugroti. Artimiausia man yra romantinio periodo muzika, tad groju labai daug Fryderyko Chopino, Piotro Čaikovskio, Franco Liszto kūrinių. Programos netaikau prie šalies. Mokydamasis naujų kūrinių, mėgstu sugrįžti ir prie senų, tada jie mano rankose atgimsta, juose atsispindi naujos mano patirtys ir išgyvenimai.
Šį kartą Vilniuje grosiu P. Čaikovskio „Metų laikus“. Šio kompozitoriaus muzika mano repertuare užima labai reikšmingą vietą. Groju ne tik populiariausius jo kūrinius, kaip minėtas ciklas ar pirmasis jo koncertas fortepijonui, bet ir nemažai kitų, mano nuomone, visai be reikalo primirštų ar neįvertintų jo kūrinių. Lietuvoje taip pat atliksiu trečiąją Aleksandro Skriabino ir septintąją Sergejaus Prokofjevo sonatas. Abi jas labai mėgstu ir groju jau ganėtinai ilgai. Kiekvieną kartą, kai prie jų sugrįžtu, stengiuosi atrasti ką nors naujo.
Jūsų charakteristikoje minima fenomenali atmintis: gebėjimas įsidėmėti tikslias datas, pavadinimus ir t. t. Kaip ją lavinate?
– Manau, kad šis gebėjimas įgimtas. Gal tam įtakos turi mano maišytas kraujas? Mama rusė, o tėtis indas, bet jo niekada nesu matęs. Specialiai nieko nedarydamas, įsidėmiu visų draugų ir pažįstamų gimtadienių datas, galiu cituoti skaitomų knygų ištraukas. Žinoma, šis mano atminties gabumas buvo lavinamas nuo mažens, mokantis sudėtingų muzikos kūrinių natas.
M. Kultyševo koncertai, Klaipėdos koncertų salė spalio 21 d.; Lietuvos nacionalinė filharmonija spalio 22 d.
