Vilniaus mero Artūro Zuoko pastangas įsitraukti į politinę dvikovą su prezidente Dalia Grybauskaite galima vertinti kaip gynybinį veiksmą.
A. Zuokas vasariškai aptingusioje politinėje scenoje sublizgėjo netikėtu pareiškimu. Jis paskelbė, kad ieškos kandidato, galinčio tapti alternatyva D. Grybauskaitei kituose prezidento rinkimuose. „Nesutinku su tuo, kad prezidento rinkimai vyktų be alternatyvos. Todėl kviečiu šiandien visą visuomenę kartu ieškoti galimų kandidatų“, – liepos 19 dieną žurnalistams teigė A. Zuokas. Ir pridūrė, kad asmeniškai yra pasiruošęs vadovauti tokio asmens rinkimų kampanijai.
Pats A. Zuokas nepateikė savęs kaip galimo tiesioginio konkurento D. Grybauskaitei. Tai nieko keisto – Vilniaus meras yra vienas labiausiai nemėgstamų politikų Lietuvoje. Didesnį „neigiamą“ reitingą (t. y. dalis žmonių, vertinančių neigiamai) už jį turi tik premjeras Andrius Kubilius ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas Voldemaras Tomaševskis.
Todėl pačiam A. Zuokui laimėti prezidento rinkimus būtų neįmanoma. Tačiau D. Grybauskaitės aktyvios pastangos sutraukyti šilumos tiekėjų dominavimą Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, matyt, kelia vis didesnį nerimą Vilniaus merui. Prezidentūra jau keletą kartų inicijavo Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kuriomis bandoma sukurti konkurenciją šiuo metu monopolinėms šilumos tiekimo įmonėms. FNTT ir STT prieš pora mėnesių ėmė aktyviai kratyti „Vilniaus energiją“ ir su koncernu „Icor“ (buvusia „Roubicon group“) susijusias įmones.
Energetikos ministerija Vyriausybei siūlo šilumos ūkyje atskirti gamybą nuo šilumos tinklų valdymo ir tiekimo. Visos šios priemonės kelia nemažai rūpesčių ilgą laiką Vilniuje bei kituose miestuose dominuojančioms „Icor“ įmonėms bei „Vilniaus energijai“. Tad A. Zuoko pastangos įsitraukti į politinę dvikovą su D. Grybauskaite gali būti laikomas gynybiniu veiksmu.
Vis dėlto „perėjimas į puolimą“ greičiau yra desperatiškas bandymas kažką pakeisti tiek A. Zuoko politinių perspektyvų, tiek jo rėmėjų išlikimo fronte. D. Grybauskaitė nėra ta politikė, kuri išsigąstų mestos pirštinės. Iki šiol niekas, bandęs viešai oponuoti D. Grybauskaitei, nesusilaukė sėkmės – jos populiarumas visuomenėje nuo to tik sustiprėdavo. Greičiausiai ir pats Vilniaus meras nėra tikras, kad jo drąsa kaip nors paveiks D. Grybauskaitės elgesį ar populiarumą. Tačiau trumpalaikių taktinių pliusų tai gali duoti.
Visų pirma, artimiausias A. Zuoko uždavinys – su sąjunga „Taip“ prasibrauti į Seimą. Jam asmeniškai užtektų ir Vilniaus miesto mero posto, tačiau be užnugario Seime, o galbūt ir Vyriausybėje, sunku tikėtis, kad pavyktų išlaikyti dabartinę įtaką Vilniaus energetikos įmonėse. O kol kas nėra ženklų, užtikrinančių, kad A. Zuoko partija perlips 5 proc. barjerą Seimo rinkimuose. Todėl viena po kitos bandomos įvairios akcijos – pavyzdžiui, renkami parašai dėl referendumo, kad būtų mažinimas Seimo narių skaičius. D. Grybauskaitės konkurento paieškos taip pat gali būti naudingos tiesiog pritraukiant papildomą dėmesį.
Pastaruoju metu D. Grybauskaitę nepalankiai vertino apie 12-15 proc. apklaustųjų. Tai – keliskart daugiau nei šiuo metu balsuotų už A. Zuoko „Taip“ (liepos mėn. „Vilmorus“ ir „Lietuvos ryto“ apklausos rodo, kad „Taip“ paremtų tik 1,6 proc. apklaustųjų). Todėl būti pirmaisiais ar ryškiausiais D. Grybauskaitės „priešininkais“ nėra blogas išskaičiavimas – nemėgstantys D. Grybauskaitės gali gręžtis į bet kokią alternatyvą.
Kita vertus, tikrai ne visi nemėgstantys D. Grybauskaitės gali pamėgti A. Zuoką ar jo proteguojamą būsimą kandidatą į prezidentus. Žaisti „prieš srovę“ gali arba išties stiprūs kandidatai, kurie tiki savo galimybėmis laimėti bet kokiomis sąlygomis, arba nevykėliai-išsišokėliai, tik taip gebantys atkreipti į save dėmesį. Pirmiesiems A. Zuoko paslaugų ir taip neprireiktų, tačiau antrieji gali susivilioti šansu bent trumpam tapti reikšmingais.
Vis dėlto tokia šlovė gali trukti neilgai – A. Zuoko prieštaringų istorijų šleifas jau iš anksto uždėtų šešėlį būsimam kandidatui, kad šis tebus marionetė Vilniaus miesto mero rankose, kuriam svarbu susitvarkyti savo ir savo globėjų reikalus. Tad A. Zuoko vieši kvietimai „ieškoti gudručio“ turėtų suvilioti nebent itin didelius savimylas, neįžvelgiančius tikrųjų A. Zuoko politinio žaidimo kėslų.
