Buvęs Čikagos „Lituanicos“ vaikų krepšinio klubo treneris 31-erių Aurimas Matulevičius dabar atostogauja JAV. Po kelių mėnesių jis vėl sugrįš į gimtinę. Čia jis dar bent vieną sezoną ketina vadovauti stipriausios Lietuvos krepšinio lygos (LKL) Panevėžio „Techaso“ komandai.
Trumpas suolelis
Koks buvo krikštas LKL arenoje debiutavusiam jauniausiam treneriui ir kokie ateities planai, A.Matulevičius mielai pasidalijo mintimis.
– Aurimai, ar esi patenkintas komandos rezultatais ir savo darbu debiutiniame sezone?
– Iki tol nebuvau ragavęs profesionalaus trenerio duonos, tad krepšinio šalyje pasiryžęs treniruoti LKL komandą jaučiau didelę atsakomybę – nenorėjau nuvilti ir man šį atsakingą postą patikėjusių klubo vadovų, ir žiūrovų.
Pats norėjau pamatyti, ką sugebu, ir reikia pripažinti, kad pradžia išties nebuvo lengva. Praėjęs sezonas mano vadovaujamai komandai nebuvo itin sėkmingas: LKL čempionate užėmėme devintą vietą. Tačiau Baltijos krepšinio lygos (BBL) varžybose jau pasirodėme gerokai sėkmingiau – likome treti.
Lietuvos čempionate ypač nesėkmingai mums susiklostė paskutinės trejos varžybos – pralaimėję Šiaulių, Marijampolės ir Alytaus klubams nukritome į priešpaskutinę vietą ir nepatekome į atkrintamąsias varžybas. Mūsų komandai pritrūko vienos pergalės. Be to, penktą ir devintą vietas užėmusias komandas LKL lentelėje teskyrė vos dvi pergalės.
– Ko pritrūko siekiant aukštesnių rezultatų?
– Neturėjome lygiavertės pamainos. Mūsų atsarginių žaidėjų suolelis buvo gan trumpas. Per rungtynes teko pasikliauti 5–6 žaidėjais, artėjant čempionato finišui jie išsikvėpė ir pritrūko jėgų.
Mažiausias biudžetas
– Per sezoną jūsų komandoje pasikeitė nemažai žaidėjų, kai kurie iš jų buvo atleisti iš klubo.
– Kelių žaidėjų paslaugų atsisakėme taupydami pinigus kitam sezonui, o kiti paprasčiausiai nepritapo prie mūsų komandos ar žaidė pernelyg individualiai, nepaisydami komandos interesų.
Mūsų komandos biudžetas buvo gerokai mažesnis už visų kitų LKL komandų. Netgi mažiausius biudžetus turintiems Marijampolės ar Kėdainių klubams nusileidome perpus. Esant tokiai situacijai, galima sakyti, pavyko pasiekti visai neblogų rezultatų.
Nežinau, kaip bus kitą sezoną, tačiau nuo komandos finansinės būklės didele dalimi priklausys ir komandos rezultatai. Galėdami įsigyti pajėgių žaidėjų, galėsime galvoti ir apie geresnius rezultatus.
– Čempionato metu jūsų komandoje rungtyniavo net 6 amerikiečiai krepšininkai. Kaip jie jautėsi, ar liko patenkinti gyvenimu Lietuvoje?
– Įprasti prie kitokių gyvenimo sąlygų jiems nebuvo lengva. Adaptacijai prireikė laiko. Amerikiečius stebino, kad Lietuvoje gyvenimas juda labai lėtai. Tačiau sąlygomis amerikiečiai nesiskundė, be to, mūsų komandos legionieriai Panevėžyje buvo sutikti labai šiltai ir nepatyrė jokių rasistinių išpuolių, neišgirdo įžeidinėjimų, ne taip, kaip „Lietuvos ryto“ ar „Žalgirio“ juodaodžiai krepšininkai.
Amerikiečiai Lietuvoje priprato ir prie lietuviško maisto – kirto cepelinus, tačiau ragauti mūsų mėgstamų šaltibarščių jie nesiryžo.
Svečiai gyveno tikroje krepšinio šalyje ir stebėjosi, kad Lietuvoje taip karštai visi serga už krepšinį. Amerikiečiai netgi paklausdavo, ar, be krepšinio, lietuviai dar ką nors daro…
Jauniausio statusas
– Kai kas buvo nepatenkinti, kad jūsų klube rungtyniauja nemažai užsieniečių ir neleidžiama pasireikšti Lietuvoje išugdytiems krepšininkams.
– „Techaso“ klubui neturint pakankamo biudžeto, mums už prieinamą kainą reikėjo rasti krepšininkų, kurie galėtų žaisti aukšto lygio krepšinį. Tokius kriterijus atitiko amerikiečiai. Lietuvoje išugdyti krepšininkai yra išlepinti savo pernelyg didelėmis algomis, todėl pasikviesti gabesnį į savo komandą mums būtų didelė prabanga.
Prasta padėtis Lietuvoje susidarė rengiant jaunuosius krepšinio talentus.
Šioje srityje sunku būtų rasti jauną
krepšininką, atitinkantį LKL žaidėjams keliamus reikalavimus.
Aišku, norėčiau, kad Panevėžio komandoje rungtyniautų kuo daugiau šio miesto krepšininkų, tačiau šiuo metu tai nerealu. Pavyzdžiui, norėdami į komandą susigrąžinti šiame mieste užaugusius ir čia sportinę karjerą pradėjusius Mindaugą Lukauskį (žaidžia Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube) ir Gintarą Kadžiulį (rungtyniauja Lenkijoje), mums neužtektų viso metinio klubo biudžeto.
– Buvai jauniausias treneris LKL čempionate, o galbūt ir jauniausias visoje Europoje. Ar sulaukdavai palaikymo, patarimų iš savo kolegų iš kitų klubų?
– Nedaug kas tikėjosi, kad man apskritai pavyks sulipdyti komandą ir jai vadovauti. Tarp kitų trenerių nesijaučiau jauniausias, galbūt stigo patirties dirbant šį darbą. Iš pradžių jaučiau stresą, nepasitikėjimą, tačiau vėliau viskas stojo į savo vėžes, mano nuomonės ėmė paisyti ir varžovai, ir kitų komandų treneriai. Kurį laiką net buvau pamiršęs, kad esu jauniausias LKL treneris.
Greičiausiai bendrą kalbą rasdavau su Kėdainių „Nevėžio“ komandą treniruojančiu panevėžiečiu Gintaru Leonavičiumi, taip pat olimpiniais čempionais Rimu Kurtinaičiu ir Valdžiu Valteriu.
Treniruodamas aukščiausios Lietuvos krepšinio lygos komandą pamačiau, kad man daug galima tobulėti, kilti aukščiau, išmokti naujo.
Ilgėjosi Amerikos
– Ar nesigailėjai Čikagą iškeitęs į Panevėžį, kur gyvenimo būdas gerokai skiriasi?
– Jokiu būdu ne. Jaučiausi patekęs į tų laimingųjų žmonių sąrašą, kuriems teko gyventi ir dirbti Lietuvoje. Po aštuonerių metų gyvenimo Čikagoje sugrįžus į Lietuvą ne viskas čia mane tenkino, tačiau visų pirma džiaugiausi galėdamas dirbti savo mėgstamą darbą ir iš to pragyventi.
Jaučiau didelę palaimą savo šalyje gyvendamas šalia tėvų, sūnaus, brolio. Vis dėlto per 8 mėnesius darbo gimtinėje nepripratau ir nuolat pagalvodavau apie Ameriką. Labai pasiilgau likusių draugų, taip pat „Lituanicos“ krepšinio klubo vaikų, su kuriais kartu praleidome beveik šešerius metus. Nuo gyvenimo Amerikoje visiškai neatitrūkau, nuolat domėjausi įvykiais.
Jei Amerikoje galėčiau pragyventi iš savo mėgstamo darbo, apie grįžimą į Lietuvą negalvočiau ir kurčiau ateities planus JAV.
– Po kelių mėnesių, praleistų JAV, rudeniop vėl ruošiesi sugrįžti į Lietuvą. Ką žadi nuveikti būdamas Čikagoje?
– Dar pats tiksliai nežinau, kada išvyksiu į Lietuvą. Per šį iki krepšinio sezono pradžios likusį laiką planuoju surengti krepšininkų – kandidatų į savo komandą – peržiūrą. Čia planuoju pakviesti nemažai amerikiečių sportininkų. Birželį tikiuosi surengti vaikų vasaros krepšinio stovyklą, į ją žadu pakviesti visus vaikus, norinčius sportuoti ir aktyviai praleisti laisvalaikį.
Dainius RUŽEVIČIUS
Spec. korespondentas
Čikagoje
G.Lukoševičiaus nuotr. Kaip tikina
A.Matulevičius, jei Amerikoje jis galėtų pragyventi iš mėgstamo darbo, apie
grįžimą į Lietuvą negalvotų ir kurtų ateities planus JAV.
