Ketvirtadienį Minske lankęsis Rusijos premjeras V. Putinas (dešinėje) pažadėjo finansinę pagalbą Baltarusijai mainais į plačią privatizacijos kampaniją. Valstybinių įmonių, kurių dalis ūkyje sudaro 70 proc., išpardavimas vadinamas vienintele A. Lukašenkos režimo išeitimi iš krizės.
Rusija, 17 metų lipusi ant Aliaksandro Lukašenkos meilės ir neapykantos grėblio, atrodo, pagaliau gali pasiekti savo. Ji tiesia ranką ekonominėje duobėje lindinčiai Baltarusijai, bet kita ranka krapšto seniai geidžiamų strateginių objektų – dujotiekio į Vakarus ir naftos perdirbimo gamyklų.
Mainais į 3 mlrd. dolerių Eurazijos ekonominės bendrijos („EurAsEC“) paramą, kurią Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pažadėjo A. Lukašenkai vizito Minske metu ketvirtadienį, Baltarusija turės privatizuoti dalį iš valstybės valdomų įmonių. Jų dalis šalies ūkyje – 70 proc. Apie tai, kad teks privatizuoti 224 valstybines kompanijas, Minskas prabilo dar kovą, kai Baltarusiją ekonomiką akivaizdžiai ėmė kamuoti augantis biudžeto deficitas, užsienio prekybos deficitas ir tirpstantis valiutos rezervas. Pastarąjį ypač apmažino gruodžio mėnesį vykę prezidento rinkimai, prieš kuriuos dirbtinai palaikytos mažos produktų ir viešųjų paslaugų kainos, iki 50 proc. padidinti atlyginimai bei pensijos.
Prieš dvejus metus Maskvai neapsikentus nevykdomų pažadų ir pakėlus kuro kainas Baltarusijai, ši neteko vieno pagrindinių valiutos šaltinių – galimybės perdirbti pigiai pirktą Rusijos naftą ir parduoti ją Vakaruose. Šalies ir A. Lukašenkos režimo stabilumą palaikiusios perdirbimo gamyklos galiausiai, numatoma, atsidurs rusų rankose. Privatizacija turėtų sukelti ir kitų užsienio investuotojų susidomėjimą, tačiau neaišku, ar šie pažadai yra tikri, nes A. Lukašenka įrodė negailintis žodžių, o tuo pačiu jų ir labai nevertinantis.
Baltarusija 2009-2010 metais gavo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paskolą, kurios sąlygose taip pat buvo numatytos ekonomikos reformos, tačiau jų nesiėmė, o pinigus tiesiogine prasme pravalgė. A. Lukašenkos režimas išlaiko ne tik neproduktyvius kolūkius bei nepaklausią produkciją gaminančius neefektyvius fabrikus, bet ir milžinišką valdininkų bei jėgos struktūrų aparatą.
Vienas iš dviejų po rinkimų nesuimtų buvusių kandidatų į Baltarusijos prezidento postą ekonomistas Jaroslavas Romančiukas IQ teigė, kad 1 mlrd. dolerių paskolos dalis, kurią per šiuos metus turėtų gauti Baltarusija, jos niekaip neišgelbės – režimui pratempti gali padėti nebent privatizacija.
Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas po vizito Minske atvirai prabilo apie tai, kad baltarusiai neturės kitos išeities nei derėtis dėl galutinio „Baltransgaz“, valdančio dujotiekių tinklą, perdavimą „Gazprom“, jau dabar turinčiam 50 proc. akcijų.
Rusija ketina dar svarstyti sprendimą dėl paskolos ir apsispręsti birželio pradžioje. Trečiadienį Vilniuje prie Rusijos ambasados susirinkę Baltarusijos opozicijos atstovai ragino „nelipti ant to paties grėblio“. Tačiau šįkart Rusija pasistengė priremti A. Lukašenką tuo metu, kai jis yra nepatogiausioje padėtyje. Tad Baltarusijos prezidentas gali nebeturėti manevro laisvės Vakarų pusėje – prašyti paskolos iš TVF neatrodo realu dėl gruodį žiauriai išvaikytų protestų ir nuteistų opozicijos politikų bei žurnalistų. Be to, Europa šiuo metu svarsto sankcijų Baltarusijos režimui ir verslui praplėtimą.
„Pinigai turi eiti kartu su reformomis, o ne represinio aparato išlaikymu“, – IQ teigė vienas Vilniuje protestavusių baltarusių Jurijus Aleinikas, buvusio kandidato į prezidentus Vladimiro Niakliajevo patikėtinis Lietuvoje. Jis sako nepritariantis bet kokiai užsienio pagalbai – nei iš „EurAsEC“, nei iš TVF.
Lietuvos susisiekimo ministro Eligijaus Masiulis šią savaitę pareiškė, kad esamos sankcijos Baltarusijai yra pakankamos ir didesnis spaudimas pakenktų Lietuvos vežėjų interesams. J. Aleinikas sutinka, kad trumpalaikių interesų atžvilgiu praradimų būtų, tačiau pasikeitus Baltarusijos valdžiai atsivertų žymiai didesnės verslo perspektyvos. „Anksčiau ar vėliau tai atsitiks, bet kuo vėliau, tuo skausmingiau“, – sakė J. Aleinikas, pridurdamas, kad žmonės savo kailiu jaučia ir pradeda suprasti A. Lukašenkos valdymo pasekmes. „Nei iš šio nei iš to dingsta prekės, kurių prieš tai lentynose buvo pilna. Vieną dieną gavai 500 dolerių, kitą – jau 250 dolerių“, – sako J. Aleinikas.
