70-metį švenčiančio Romualdo Rakausko „Žydėjimas“ – jau Lietuvos fotografijos klasika. Po keturių dešimtmečių vienas gražiausių gamtos stebuklų paviliojo Aistę Kisarauskaitę, garsaus tapytojo Vinco Kisarausko dukterį. Jos nuotraukose – taip pat žydėjimas, bet tai miesto vaiko postmodernistinis žvilgsnis į žiedų pūgą. Specialiai IQ abu fotografai pasakoja, kaip darė „Žydėjimo“ nuotraukas.
R. Rakauskas: „Su jaunyste buvo velniava“
Mano „Žydėjimas“ – tai dešimt pavasarių: 1964–1974 m. Prasidėjo jie taip: „Nemuno“ žurnalui padariau tokį kadrą – baltame baltame nuo žydinčių obelų sode prie Nemuno stovi porelė. Nuotrauką atspausdino, o aš dar po keleto pavasarių sugalvojau – reikia man tuo užsiimti. Žydėjimas Lietuvoje per savaitę iš Dzūkijos persikelia į Žemaitiją. Iš pradžių pražysta ievos, slyvos, vyšnios, bet jų daug nefotografavau. Va, kriaušės, obelys – karališkas žydėjimas – čia jau mano! Tad gegužės pabaigoje sėsdavau į automobilį ir važiuodavau po miestelius. Daugiausia nuotraukų padariau Dzūkijoje. Ten atradau daug žydinčių kriaušių nugriautų vienkiemių vietose. Stovi žiedais apsipylusi kriaušė tarp dzūkiškų kalnelių, švytinti kaip jaunamartė – velniškai gražu! O Žemaitijoje nieko gero nepadariau. Žemaičiai santūresni, nenori pozuoti, ne taip, kaip geraširdžiai dzūkeliai.
„Žydėjime“ sugalvojau parodyti vaikystę, jaunystę ir senatvę. Vaikystė ir senatvė lengvai pasidarė, o su jaunyste – velniava: neišvengiamai aktai turėjo būti. Pradėjau ieškoti, kas gali papozuoti. Tais laikais tai buvo problema – merginos bijojo tėvų, kaimynų: ką pasakys, ką pagalvos. Man žmona padėjo. Įkalbėjo kaimynės dukrą Saulę. Jos močiutė buvo smetoninė balerina, tai šeima buvo tokia meniška. Pirmasis fotografavimas buvo sudėtingas. Bet dabar kai pagalvoju, jei ne „Žydėjimas“, turbūt aš niekada nebūčiau aktų ėmęsis.
„Žydėjimas“ man atnešė daugybę apdovanojimų, tai nebuvo kažkokia priešprieša tuometei sistemai: sovietinė valdžia skatino gražų ir optimistinį gyvenimo vaizdavimą. Bet vis dėlto labiausiai „Žydėjimą“ įvertino japonai.
A. Kisarauskaitė: „Čia gi Rakausko kadras!“
Nepamenu, kada pirmą kartą pamačiau R. Rakausko „Žydėjimą“. Spaudoje? Parodoje? Nežinau. Ji tarsi buvo visada. Kažkas labai seniai pasakojo legendą, kaip R. Rakauskas kiekvienais metais laukia, kada pražys sodai, ir tada traukia paskui žydėjimo bangą per visą Lietuvą. Sakyčiau – kaip koks obelų ar vyšnių banglentininkas. Nežinau, kiek tame pasakojime yra tiesos, reikėtų paties ir klausti, bet pasakojimas buvo žavus, įkvepiantis.
O aš? Man visuomet patiko obelys, jų unikalus šakų piešinys. Studijų metais praktikos metu vis nutapydavau ar nupiešdavau kokią nors obelį. Gal ir paskiepyti dar mokėčiau, nors jau daugybę metų to nedariau. Kartą užsukau aplankyti savo vaikystės Savanorių prospekto. Ir netyčia išfotografavau porą–trejetą juostų. Ką reiškia 12 plačios juostos kadrų, kai aplink taip siaučia pavasaris! O pamačiusi taką su pabirusiais žiedlapiais pamaniau – čia juk R. Rakausko kadras! Nesusilaikiau nenufotografavusi. Gal taip ir kilo mintis padaryti būtent savo „Žydėjimą“. Tačiau apmąstymai, kas tas mano objektas ir kodėl tai svarbu, atėjo, rinkosi po truputį. Tuoj susirasiu R. Bredberio „Pienių vyną“ ir ta proga pasitikslinsiu taip mėgstamą citatą: „Ir pagaliau ateina diena, kai visur aplink išgirsti krintant nuo medžių obuolius.“ Taip vieną dieną ir aš pradėjau matyti obelis mieste, kur jos netikėtai atsiveria pražydusios ar rudenį, mesdamos obuolius automobiliams po ratais. Pamažu supratau, kad prie penkiaaukščių „chruščiovkių“, už fabrikų tvoros, Klinikų kieme, šalia automobilių stovėjimo aikštelių ir panašiose vietose augančios skiepytos obelys Vilniuje žymi vietas, kur kadaise buvo maži namukai, apsupti sodų. Vietas, kur tai buvo sunaikinta, kaip laukuose augantys vieniši medžiai yra sunaikintų sodybų ženklai. Tada ir pradėjau rinkti seriją. Tad jei R. Rakauską leisite pavadinti banglentininku, slystančiu su pavasarine džiaugsmo ir pilnatvės banga, man teko padirbėti istorike ar archeologe – ieškoti savo modelių, juos atsekti tarp industrinio miesto objektų.
Klausiate apie mane? Čia visada kyla pagunda sužaisti – gyvenimo aprašymas yra taip pat tekstas, kaip ir kiti, gal kiek griežčiau ribotas, tačiau toks pat nepatikimas, kaip visi istoriniai aprašymai. Todėl galimos visokios šunybės, o čia net ne gyvenimo aprašymas, o tik pasakojimas apie save! Taigi – fotoaparatą rankose laikau nuo trejų metų, kai tėtis, pats per gyvenimą išfotografavęs begalę juostų, norėdamas kažkuo užimti nenuoramą vaiką į rankas davė pigią plastmasinę muilinę „Leica“. Tuo metu jis dirbo Vilniaus modelių namuose dailininku apipavidalintoju. Grožio industrija, kai paprastos merginos, nusifotografavusios vienam iš pasaulinių mados žurnalų viršelių, staiga praturtėdavo. Prabangūs drabužiai, brangiausi papuošalai, atostogos Nicoje, limuzinai ir narkotikai, ūžavimai, alkoholis, visa tai suformavo specifinį požiūrį į grožį – kaip vieną labiausiai nepatikimų reiškinių, kur prie „viskas gerai“ taip retai nebūna to liūdnojo „bet“. Gal dėl per didelio glamūro kiekio, matyto vaikystėje, nuotraukas ilgus metus dariau tik šeimyniniam albumui, o savo jėgas bandžiau kurdama instaliacijas, objektus, performansus. Kaip techninę priemonę savo projektams realizuoti fotografiją atradau prieš kokius penkerius metus. Šiuo metu daug dirbu naudodama senosios analoginės fotografijos galimybes, tačiau tuo pat metu darau keletą projektų iš Vilniaus „Starbucks“ kavinėse rastų objektų. O senąją plastikinę „Leicą“, nors skilusiu dangteliu ir suklijuotą lipnia juosta, vis dar turiu.
A. Kisarauskaitė: „Būna, kad saulė ar pavasario vėjas tave ima ir nuneša kur nors. Šį kartą susivokiau atėjusi prie savo vaikystės namų Savanorių prospekte. Penkiaaukščiai blokiniai namai, vadinamosios „chruščiovkės“, atrodė beveik nepasikeitę. Tik medžiai užaugo. Ne pernai, o užpernai kaip tik beprotiškai žydėjo obelys. Visos tos pačios, seniai pažįstamos. Nepajutau, kaip išfotografavau visas turėtas juostas. Žiedų gausa, apklojusi net takus, ir grįžę vaikystės prisiminimai dubliavosi, dauginosi nunešdami į tikrą katarsį. Todėl po keleto dienų grįžau į tą pačią vietą vėl. Ir vėliau grįžau. Ir dar.“
