Senovės lietuvių dievybės, gyvuojančios tautosakoje, papročiuose ir simboliuose, šįkart atgijo drobėse. Panevėžio miesto ir rajono tautodailininkų asociacijos „Pantautodailė“ G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos surengtoje parodoje „Senovės lietuvių deivės ir dievai“ 21-as autorius pristato tiek gerai pažįstamus, tiek rečiau minimus baltų mitologijos personažus. Kiekvienas jų pasirinko savąją dievybę ir savaip interpretavo jos istoriją, simboliką bei ryšį su žmogumi.
Nuo Perkūno iki primiršto Aušlavio
Parodos kuratorė Jūra Butkevičiūtė pasakoja, kad ši idėja gimė ieškant naujos, dar neišbandytos temos kasmetiniam asociacijos projektui.
„Asociacija tokius bendrus projektus vykdo jau šešerius metus. Esame tapę senąjį Panevėžį, Panevėžio krašto legendas, frazeologizmus. Kasmet ieškome temos, kuri būtų įdomi ir patiems kūrėjams, ir žiūrovams. Šiemet tautodailininkai balsavo už idėją tapyti senųjų lietuvių deives ir dievus“, – paaiškino J. Butkevičiūtė.
Anot jos, menininkams buvo pateiktas baltų dievybių sąrašas.
Kad darbai nesikartotų, kiekvienas rinkosi vis kitą mitologinį personažą. Taip ekspozicijoje atsirado Perkūnas, Giltinė, Bangpūtys, Televelis, Aušlavis, Aušrinė, Jūratė ir daugybė kitų, jau primirštų dievų ir deivių.
Įkvėpti mitologijos
Pasirengimas parodai pareikalavo nemažai darbo.
Menininkai gilinosi į baltų mitologiją, skaitė istorinius šaltinius, rėmėsi archeologės Marijos Gimbutienės tyrinėjimais ir kitais leidiniais.
„Mūsų protėvių dievai dar nėra pamiršti. Žmonės iki šiol mini Perkūną, Laumę, Laimą, jų simbolius naudoja tautiniuose raštuose, margučiuose. Mitologija – tai tarsi mūsų dvasios veidrodis, parodantis, kaip protėviai suvokė pasaulį, gamtą ir žmogaus vietą joje“, – tvirtina J. Butkevičiūtė.
Pasak kuratorės, parodoje išsiskiria Alberto Valikonio nutapytas Televelis – dangaus kalvis, nukalęs saulę. Taip pat Irenos Jasiūnienės Bangpūtys – vienoje drobės pusėje siautėja audra, o kitoje atsiveria rami jūra.
Paskutinę akimirką ekspoziciją papildė ir Aušlavio – gydymo dievo – atvaizdas.
Nors kūriniai labai skirtingi, juos jungia bendras vardiklis – bandymas suprasti ne tik tai, kaip baltų dievai galėjo atrodyti, bet ir kokią vietą jie užėmė senųjų lietuvių pasaulėžiūroje.
Daugelis autorių pripažįsta, kad prieš imdami teptuką nemažai laiko praleido skaitydami istorinius šaltinius, nes vien vaizduotės tokiai temai nepakako.
Baltos Giltinės paieškos
Panevėžio miesto ir rajono tautodailininkų asociacijos „Pantautodailė“ pirmininkė Vida Mikoliūnienė pasirinko tapyti Giltinę.
Tačiau kūrinio idėja ne kartą keitėsi.
„Iš pradžių buvau ją nutapiusi juodą. Paskui pradėjau gilintis ir supratau, kad baltų pasaulėžiūroje ji tokia nebuvo. Perskaičiau, jog deivės buvo vaizduojamos šviesiai apsirengusios, todėl viską perdariau. Norėjosi kuo tiksliau perteikti tai, kas minima šaltiniuose“, – pasakojo menininkė.
Didžiausiu iššūkiu jai tapo ne mitologijos studijos, o pats deivės veidas.
„Veidų beveik nepiešiu, todėl tai buvo sunkiausia dalis. Akys turi perteikti nuotaiką, charakterį, o tam reikia daug kantrybės“, – prisipažino V. Mikoliūnienė.
Kiekviena dievybė – savas atradimas
Medžio drožėjas ir tautodailininkas A. Valikonis šiai parodai pasirinko Televelį. Pasirinkimas, kaip sako autorius, nebuvo atsitiktinis.
„Abu mano seneliai buvo kalviai, ir pats šiek tiek kalu geležį, todėl šita dievybė pasirodė artimiausia. Prieš pradėdamas tapyti rinkau medžiagą, skaičiau ne tik apie baltų, bet ir apie slavų mitologiją. Norint kurti, reikia domėtis, kad nenusikalbėtum“, – šypsosi tautodailininkas.
Nors didžiąją gyvenimo dalį A. Valikonis kuria iš medžio, tapyboje jis taip pat ieško simbolių. Pasak autoriaus, didžiausias iššūkis buvo ne pati dievybė, o sprendimas, kokio formato turėtų būti paveikslas.
„Ilgai svarsčiau, ar drobė turi būti didelė, ar mažesnė, horizontali ar vertikali. O visa kita… kažkaip susapnuota. Paskui belieka paimti teptuką ir viską perkelti ant drobės“, – pasakojo autorius.
Tapytoja Irma Pažimeckienė pasirinko Aušlavį – gydymo dievą, vaizduojamą pusiau žmogaus, pusiau žalčio pavidalu.
„Svarbiausia buvo suprasti, kas tas Aušlavis. Bibliotekoje, internete ieškojau medžiagos, skaičiau, kaip jis gydė žmones, kokia jo simbolika. Tik tada pradėjau dėliotis būsimo paveikslo vaizdą“, – pasakoja menininkė.
Autorei svarbiausia buvo ne tiesiog pavaizduoti mitologinį personažą, bet perteikti jo esmę.
Baltų kultūra I. Pažimeckienei nėra nauja tema – jos darbuose ženklų ir simbolių motyvai seniai matomi.
Mitologija tebėra gyva
Parodos atidaryme dalyvavęs Panevėžio Romuvos bendruomenės vaidila, knygos „Panevėžio Romuva“ autorius Laimutis Vasilevičius sako, kad tokios iniciatyvos padeda žmonėms iš naujo atrasti savo šaknis.
„Džiugu, kad žmonės grįžo prie baltų, prie savo pasąmonės gelmių. Į kiekvieną paveikslą gali žiūrėti ilgai ir vis atrasti naujų prasmių. Sustoji ir pradedi kurti savo istoriją“, – kalbėjo jis.
Nors pašnekovas prisipažįsta pasigedęs kelių baltų mitologijos personažų, jo nuomone, tai nė kiek nesumenkina pačios parodos vertės.
„Tai sunki tema, todėl natūralu, kad visų dievybių neįmanoma aprėpti. Tačiau darbai labai spalvingi, suprantami žiūrovui ir, svarbiausia, skatina domėtis. Galbūt ateityje kas nors prie šios temos dar sugrįš“, – svarstė L. Vasilevičius.
Tiltas tarp praeities ir dabarties
Nors baltų dievai daugeliui šiandien pažįstami tik iš mokyklinių vadovėlių ar tautosakos, ši paroda primena, kad mitologija nėra vien praeities reliktas. Ji tebėra gyva kalboje, simboliuose, tautodailėje ir žmonių vaizduotėje.
Dvidešimt vienas autorius sukūrė dvidešimt vieną savitą pasakojimą apie pasaulį, kuriame žmogus gyveno darnoje su gamta, metų laikais ir nematomomis galiomis.
Vienuose paveiksluose dievybės atrodo didingos ir galingos, kituose – artimos žmogui, tačiau visus darbus jungia pagarba baltų kultūriniam paveldui.
Paroda tampa ne tik galimybe susipažinti su tautodailininkų kūryba, bet ir kvietimu iš naujo pažvelgti į savo istoriją.
O kartu – prisiminti, kad daugelis senųjų simbolių ir šiandien tebėra gyvi mūsų kasdienybėje, net jei jų kilmės jau nebe visada suvokiame.
P. Židonio nuotraukos
