Petras Būtėnas – ilgiausiai Panevėžio mokytojų seminarijoje dirbęs lietuvių kalbos mokytojas, kalbininkas ir tautosakos rinkėjas – iš Dovydų kaimo (dabartinio Pasvalio rajono) į gyvenimą išsinešė ne turtą, o vertybes, kurios vėliau tapo jo viso kelio ašimi: darbštumą, kantrybę ir pagarbą žodžiui.
Augęs namuose, kuriuose knygos buvo kasdienybė, o gyva tradicija ir tikėjimas – natūrali aplinka, jis anksti suprato, kad kalba yra daugiau nei bendravimo priemonė. Tai – tautos atmintis, kurią būtina ne tik saugoti, bet ir nuolat iš naujo surinkti iš gyvos žmonių kalbos, pasakojimų ir patirties.
Šis suvokimas vėliau nuvedė jį į įvairius gyvenimo ir istorijos kelius, bet visur jis veikė ne kaip stebėtojas, o kaip žmogus, kalbą laikęs gyvu organizmu, kurį reikia nuolat maitinti ir saugoti.
Lietuvių kalba P. Būtėnui buvo gyvenimo misija, o jo paties gyvenimas – nuoseklus darbas, kad ta kalba išliktų gyva ateities kartoms.
Šviesūs namai
Iš tėvų namų Dovydų k. (dabar Pasvalio rajonas) Petras Būtėnas (1896 06 27–1980 10 04) išsinešė darbštumo, kantrybės ir atjautos kitam vertybes.
Šviesi namų aplinka, į kur, kaip į patikimą vietą, kažkada ir knygnešys Jurgis Bielinis neretai rasdavęs kelią, ir tuose namuose brangintų knygų ar laikraščių skaitymas, senųjų tradicijų ir katalikiškų vertybių laikymasis nulėmė tolesnį P. Būtėno norą siekti mokslo, šviesos.
Įdomu, kad visur, kur tik gyveno, tikru šviesos spinduliu kitiems P. Būtėnas ir buvo.
Tokioms pažiūroms šioje šeimoje ilgai išlikti tvirtoms įtakos bus turėję ir tai, kad dar nuo XVIII a. pabaigos Būtėnai buvo susigiminiavę su Paltarokų, Lindžių ir Bačkių bei kitų aplinkinių kaimų šviesiomis šeimomis, kuriose XX a. pradžioje jau buvo prestižines profesijas, ypač kunigų, įgijusių asmenų.
Prisiminkime kad ir vyskupą Kazimierą Paltaroką, kunigą, filosofą ir literatą Julijoną Lindę-Dobilą ar Bačkių giminę…
Lemtingas išvykimas
Panevėžio mokytojų seminarijoje lietuvių kalbos mokytoju dirbti P. Būtėnas pradėjo nuo 1925 metų sausio 2 dienos.
Iki to laiko jis jau buvo matęs, galėtume sakyti, ir šilto, ir šalto.
Užtenka prisiminti psichologiškai sudėtingą mokymosi aplinką rusakalbėje Linkuvos mokykloje 1906–1909 metais ar pastangas lietuviška spauda su bendramoksliais slapta dalytis Bauskės progimnazijoje iki Pirmojo pasaulinio karo 1914-aisiais.
Ir atsitiko taip, kad tų metų vasarą artimųjų išlietos ašaros su prašymais niekur iš namų Dovyduose nesitraukti (taigi karas, kur tu dėsies?) virto tuo, kad P. Būtėnas su gerosios senelės Elžbietos Būtėnienės užantin įdėtu džiovintu sūriu ir duonos kriaukšlele iš namų vis tiek išvyko.
Tada namuose likusios šeimos gyvenimas slinko ketverius metus nieko nežinant, bet viliantis, gal jų Petriuką Dievas vis dėlto saugo…
Tarp istorijos audrų
Ir tikrai tą dar iš Bauskės laikų aktyvų ateitininką, kelių katalikiškų leidinėlių Voroneže sumanytoją ir rengėją, kalbininkų Jono Jablonskio ir Juozo Balčikonio bene patikimiausią mokinį Martyno Yčo gimnazijoje Voroneže Dievas saugojo.
Ten išgyventa 1917 metų revoliucija su ir Voronežą pasiekusiu raudonuoju teroru, kai pakvaišę sukairėję mokiniai atėjo suimti net savo… mokytojo J. Jablonskio.
Visa tai P. Būtėnui suteikė tokių patirčių, kurios išmokė, kaip gyvenime svarbu gebėti nepamesti galvos ir atskirti balta nuo juoda.
Todėl nėra ko stebėtis, kad vos pusmetį pagyvenęs Lietuvoje 1918 metais, kai kartu su kitais sugrįžo iš Voronežo ir vasarą gimtosiose Grūžių apylinkėse dar spėjo suorganizuoti Šiaurės Lietuvos pavasarininkų kuopą su centru Linkuvoje, jau gruodžio mėnesį P. Būtėnas kitiems savo bendramoksliams Šiaulių gimnazijoje pradėjo drumsti ramybę: „Einam, vyrai, į savanorius!“
Ir išėjo ar ne dvidešimties tų „vyrų“ pulkelis – kas gi gali neklausyti autoritetą turinčio Būtėno! Apie dvi tris savaites šis jaunimas būriavosi Radviliškio apylinkėse, kol vienądien buvo sužinota: bolševikai jų pėdas jau suuodę (greičiausiai kas įskundė). Ir dar ne viskas – maištininkas Būtėnas yra nuteistas sušaudyti, tereikia tik jį surasti! Tada buvo 1919 metų pirmosios dienos.
Kovų kelias
Didesnė dalis drąsiausių jaunųjų savanorių iš Radviliškio miškų staigiai pasitraukė į Kauną ir sausio antroje pusėje jau pildė prašymus tapti savanoriais.
Tokiu būdu P. Būtėnas atsiduria Širvintų – Ukmergės ruože, viename iš sudėtingiausių barų.
Čia irgi ištveria ne vieną išbandymą, pradeda silpti sveikata.
Peršauta koja apie save primins visą gyvenimą…
Bet tas nesutrukdo dar ir Klaipėdos krašto vykti vaduoti 1923 metų sausį.
Paskui dėl sveikatos P. Būtėnas išeina į atsargą ir atsideda aukštosioms studijoms Lietuvos universitete, į kurį buvo priimtas vos universitetą įkūrus 1922 metų vasario 16-ąją.
„Nesigailiu nė vieno žingsnio dėl Tėvynės Lietuvos.“
P. Būtėnas
Plati veikla
Lengvai P. Būtėnas niekad negyveno ir turbūt nesuklysime sakydami, kad tik vieno darbo jis niekad nedirbo.
Savanoriaudamas Širvintų ruože daug nuveikė atlietuvinant tą kraštą, bendradarbiavo įvairiuose laikraščiuose, kurį laiką dirbo „Darbininko“ ir „Ryto“ redakcijose, vakarais (1920–1922) studijavo Aukštuosiuose kursuose Kaune ir, žinoma, nors trumpam sugrįžęs į tėviškę, iš senų žmonių užrašinėjo tautosaką, rinko žodžius Lietuvių kalbos žodynui ir faktus apie gimtąją tarmę.
Beje, 1920–1924 m. P. Būtėnas dar išverčia po vieną kitą prancūzų ir vokiečių klasiko romaną, daug bendrauja su prof. Kazimieru Būga medžiagos rinkimo lietuvių kalbos dialektologijai klausimais. Tuo tikslu, pasak 1996 metų vasarą Anykščiuose aplankyto istoriko Juozo Mičiulio, kartu dirbusio Panevėžio mokytojų seminarijoje, P. Būtėnas apie 1922–1924 metus kone visą Lietuvą dviračiu išvažinėjo, o daug kur ir pėsčiomis išvaikščiojo. Toks jis buvo – reikėjo viską pačiam patikrinti, pamatyti, sužinoti.
Geresnio Panevėžiui nematė
Neabejotina, kad dirbti į Panevėžį 1925 m. pradžioje P. Būtėnas atvyko susidėjus trejopoms aplinkybėms.
Viena tokių – jo, kaip ir nemažos dalies kitų rimčiau studijuoti norėjusių jaunuolių, netenkino lietuvių kalbos dėstymo lygis po 1924 metų gruodžio, kai mirė prof. K. Būga, o išvykti studijuoti į užsienį Švietimo ministerija jo neišleido ir kaip vyresnio, ir už pažiūras kaip nelabai įtikusio tuometei valdžiai.
Antra, už mokslą universitete reikėjo mokėti. O materialinė padėtis P. Būtėno tėvų namuose darėsi vis sunkesnė, nes ir sesuo Uršulė buvo susiruošus stoti į Panevėžio mokytojų seminariją.
Trečia, 1924 metų rudens pradžioje seminarijos bendruomenė, pasak amžininkų, netgi su ašaromis, dėstytojauti į Kauną išlydėjo Juozą Balčikonį. Švietimo ministerijos pareigūnai gudrūs: J. Jablonskis rekomendavo J. Balčikonį docentu, tai gerai, bet ką į jo vietą, argi jiems rūpės. Sukitės patys… Gerai, kad J. Jablonskis ministerijai pasakė už P. Būtėną geresnio kandidato Panevėžiui nematąs.
Nauja aplinka
Panevėžyje tuo metu jau gyveno kun. Julijonas Lindė-Dobilas – Būtėnų šeimos Dovyduose kaimynas ir dargi P. Būtėno krikštatėvis.
Tad išėjo visai neblogai: parsikvietęs krikštasūnį į Panevėžį, Dobilas džiaugėsi – vis ne vienam dabartinės Juozo Balčikonio gimnazijos kieme buvusio namo bute gyventi!
Priglausta ten buvo ir mokytoja vėliau tapusi Uršulė Būtėnaitė.
Atrodo, nelabai lengva pradžia P. Būtėnui buvo Panevėžyje: ne visiems kolegoms, ypač moterims, patikęs jo veiklumas. Juolab kad nė į vieną nežiūrėjęs, ne jos tada jam rūpėjusios…
Be to, šiokio tokio pavydo turbūt radosi ir pavasariop, kai iš Šiaulių „Kultūros“ bendrovės P. Būtėnas parsivežė šūsnis savo parengtos knygos „Lietuvių tautotyros žinių ir senienų rinkimo programa“ egzempliorių.
Iš patirties žinome – visko būna tuose kolektyvuose.
Įdomu, kad anuometės Panevėžio mokytojų seminarijos vidines nuotaikas gyva menine kalba vaizdžiai aprašė nuo 1925 m. rugsėjo taip pat lietuvių kalbos mokytoja pradėjus čia dirbti rašytoja Bronė Buivydaitė.
Jos romano pirmoji dalis „Atversti lapai“ Panevėžyje veikusioje „Bangos“ spaustuvėje buvo išleista 1934-aisiais.
Deja, lauktosios šlovės toks kūrinys autorei neatnešė. Priešingai, sulaukė atgarsių, kad „ne tokį mokytojų gyvenimą vaizduojančio kūrinio Lietuvos mokyklai reikia“…
Mokytojas ir ugdytojas
Būtėno vertybės buvo kitos. Į savo tiesioginį mokytojo darbą žiūrėjo tikrai atsakingai.
Netruko ir kalbų linksmesnių rastis: „Į seminariją Panevėžy važiuosi mokytis? Betgi ten Būtėnas su kirčiavimu užvaikys“, „Būtėnui ten bet ko neparašysi, pagalvok, ar ištempsi…“ ir pan.
Tačiau greit seminarijos moksleiviai pradėjo didžiuotis, kad juos moko būtent P. Būtėnas. Ir išaiškina gerai, ir užmigti per paskaitas neleidžia. Pavyzdžiui, paklausia: „Kokios giminės – vyriškosios ar moteriškosios – yra lakštingala iš Kristijono Donelaičio „Metų“?“
Be to, į aktyvią kultūrinę ir visuomeninę veiklą jis sugeba patraukti vos ne visus moksleivius. Kas savaitgalio teminiams susibūrimams ar „Meno kuopos“ vakarams vaidina scenas iš tų pačių „Metų“ ar kitų kūrinių, kas savo kūrybą skaito, kas referatą ruošia, kitas tą kritikuoja, diskutuoja…
Būtėnas mokėjo dirbti su jaunimu, jį motyvuoti ir palankias sąlygas sudaryti kiekvieno saviraiškai.
Legendomis apipintos liko ir kasmėnesinės (o kartais ir po kelis sykius organizuotos, jei geri orai būdavę) grupių išvykos į aplinkinius kaimus savaitgaliais.
Anot mokinių, P. Būtėnas vis sakydavęs: „Dar ten užeikim, gal ką rasim įdomaus…“
Vieni kalbindavo senolius, nes reikėdavę duomenų susirinkti praktikos darbams iš dialektologijos, kiti dainas, patarles ar kokius pasakojimus užrašinėdavę, treti prašydavęsi įleidžiami į svirnus, kluonus ar troboje užlipti „ant aukšto“.
Ir, žinoma, niekad tuščiomis negrįždavę – rasdavę daug ir visko.
Taip buvo surinkta šimtai įdomiausių senienų seminarijos muziejui, užrašyta net tūkstančiais vienetų skaičiuojamos tautosakos pavyzdžių.
Žinoma, vėliau į savas darbo vietas po visą Lietuvą pasklidę jauni mokytojai tą patį darė ten.
Ir bet kam iš atsakingų vadovų pasakius, kad esi „Būtėno mokinys“ jau reiškė tavo, kaip specialisto, aukštesnę kartelę.
Visapusiškas palikimas
Išugdytas platus mokytojo inteligento ir būtinai patrioto akiratis, aktyvi visuomeninė pozicija, gebėjimas dirbti kūrybiškai ir palaikyti darnius ryšius su tėvais ir kaimo ar miestelio bendruomene, pastangos mokyklą paversti savotišku vietos kultūros židiniu – toks buvo „P. Būtėno mokyklą“ anais laikais išėjęs pradžios mokyklos mokytojas.
Beje, buvo ir tokių absolventų, kurie, jei tik materialinės sąlygos leido, mokslus sėkmingai tęsė universitete. Tas irgi gerai.
Seminarijoje P. Būtėnas, be tiesioginio darbo ir įkurtosios Tautotyros ir senienų rinkimo draugijos, turėjo ir daugiau veiklų.
Pirmiausia jis – spaudos bendradarbis: didžiuma tuo metu leidžiamų laikraščių ar žurnalų spausdino įvairius P. Būtėno straipsnius.
Tai būdavo atgarsiai vienu kitu aktualiu visuomenės gyvenimo ar su lietuvių kalba, kultūra, istorija susijusiu klausimu.
Dalijosi jis ir praktinio darbo patirtimi, pateikdavo patarimų, keldavo aktualias problemas. Kartais pasitobulinti į kursus vykdavo pats, bet neretai tuos kursus organizuodavo ir kitiems.
Dar viena svarbi sritis – mokslinė tiriamoji veikla. P. Būtėno straipsnių šia kryptimi – taip pat ne viena dešimtis, prie to dar turėtume pridėti iki šiol vertės nepraradusias, tik jau bibliografinėmis retenybėmis palikusias mokomąsias knygas, vadovėlius kirčiavimui mokytis, studijas gimtosios tarmės, morfologijos, leksikologijos, vietovardžių tyrimo ir kt. temomis.
O kiek dar rankraščiuose visko likę! Jų per 140 dėžių iš užjūrių 1998 metais sūnaus Donato Būtėno šeimos rūpesčiu buvo parvežta…
Autoritetas Panevėžyje
Priklausė P. Būtėnas Lietuvos kariuomenės kūrėjų ir savanorių sąjungoms, buvo ateitininkas sendraugis, aktyvus šaulys, vienas Panevėžio muziejaus kūrėjų.
Įkūrus Panevėžio vyskupiją 1926 metais, buvo dažnas Katalikų veikimo centro ir Motiejaus Valančiaus liaudies universiteto lektorius-visuomenės švietėjas.
Kad P. Būtėnas Panevėžyje gerbtas ir turėjo autoritetą, paliudija ir faktas, jog per vienus rinkimus į miesto tarybą (4-ojo dešimtmečio pradžia) iš visų pretendentų surinko daugiausia balsų.
1936 metais, kai Mokytojų seminarija Panevėžyje baigė gyvuoti, toliau P. Būtėnas dirbo berniukų ir mergaičių gimnazijose.
Deja, šio kūrybingo, jau solidžios profesinės patirties turinčio mokytojo ir mokslininko bei aktyvaus visuomeninio-kultūrinio gyvenimo dalyvio, kaip visos lietuvių tautos, kasdienybę sudrumstė 1940 m. įvykiai.
Artimųjų nebepamatė
1940-ųjų liepą už patriotinę aktyvią veiklą P. Būtėnas suimtas ir pusmečiui uždarytas į Panevėžio kalėjimą.
Ten, naktimis žiauriai kankinamas ir tardomas, jis nepalūžo ir sakė: „Nesigailiu nė vieno žingsnio dėl Tėvynės Lietuvos. Ir jokių nusikaltimų jai nepadariau. Aš tik dirbau.“
Vėliau, gyvendamas Bostone (JAV) ir prisimindamas patirtas kančias tame kalėjime, iš kurio išėjo išsekęs, be dviejų dantų (juos išmušė), rašė: „Bet labiausiai man gaila, kad per kratą tada mano namuose paėmė kelias dėžes Žodyno kortelių. Kur jos dabar?“
XX amžiaus penktasis dešimtmetis Būtėnų šeimai virto didžiausia tragedija, kurios žaizdų užgydyti nepajėgs nė laikas.
1944 metų vasarą, gerai žinodamas, kas laukia ir kaip su juo elgsis sovietų valdžia, P. Būtėnas pasitraukė į Vakarus.
Keleri metai prabėgo Vokietijos DP (perkeltųjų asmenų arba karo pabėgėlių) stovyklose ir iki pat išvykimo į JAV 1949 m. P. Būtėnas dar tikėjo, gal Lietuvoje situacija pasikeis ir jis galės grįžti namo. Deja…
Sugrįžo tik 1996 metų birželį sūnaus Donato Būtėno ir artimųjų rūpesčiu.
Sugrįžo perlaidojamas, su ant karsto užklota jam taip brangia Trispalve ir visą gyvenimą saugotu lietuvišku pasu (JAV pilietybės nepriėmė – sakė, taigi aš – Lietuvos pilietis!).
Sulaukė dar tos dienos ir žmona Malvina Būtėnienė – mokytoja, motina, trapi, tyli, smulkutė, vienodai glėby glaudusi ir užauginusi visus keturis vaikus (du iš P. Būtėno pirmosios santuokos).
