Dar prieš kelerius metus susitikimas su draugais dažniausiai reiškė pasivaikščiojimą mieste, kavos puodelį kavinėje ar vakarą kieno nors namuose. Šiandien draugystė vis dažniau turi savo kainoraštį: brunch’ai, koncertai, savaitgalio išvykos, gimtadieniai restoranuose, festivaliai, taksi po vakarėlio ir spontaniškos kelionės.
Šis reiškinys pasaulyje jau turi pavadinimą – draugystės infliacija (angl. friendflation). Jis pasireiškia tuo, kad socialinio gyvenimo ir bendravimo kaina auga greičiau nei daugelio jaunų žmonių finansinės galimybės.
Lietuvoje ši tendencija taip pat ryški. „Swedbank“ užsakymu atliktas 18–29 m. jaunų suaugusiųjų tyrimas parodė, kad net 74 proc. jaunų žmonių būdami su draugais ar artimaisiais yra išleidę daugiau pinigų nei galėjo sau leisti. Ketvirtadalis apklaustųjų pripažino, kad taip nutinka dažnai.
Draugystė tapo „patirtimi“
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl draugauti darosi brangiau – pasikeitęs pats socializacijos modelis. Šiuolaikinė draugystė dažnai siejama ne tiek su buvimu kartu, kiek su patirtimis. Socialinių tinklų realybė formuoja spaudimą susitikimą paversti bent jau „Instagram“ istorijos vertu turiniu.
Tyrimas rodo, kad penktadalis jaunų žmonių jaučia spaudimą atitikti socialiniuose tinkluose matomą gyvenimo būdą. Dalis jų prisipažįsta pirkę ten pamatytus daiktus ar paslaugas, kurių iš tiesų negalėjo sau leisti.
Socialiniuose tinkluose retai matome paprastą kasdienybę, pavyzdžiui, draugus, kurie tiesiog sėdi parke su termosu arbatos. Kur kas dažniau matome estetiškai pateiktas vakarienes, keliones, koncertus, naujus daiktus ar kruopščiai kuriamą įvaizdį ir „estetišką gyvenimą“. Natūralu, kad ilgainiui atsiranda jausmas: jei negali dalyvauti – tarsi lieki už socialinio gyvenimo ribų.
FOMO kainuoja pinigus
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad ši problema būdinga ne tik Lietuvai ir yra glaudžiai susijusi su vadinamuoju FOMO (angl. fear of missing out) – baime kažką praleisti. Ir ši baimė šiandien kainuoja realius pinigus.
Tarptautinės asmeninių finansų platformos „Credit Karma“ tyrimas parodė, kad daugiau nei trečdalis Z kartos ir tūkstantmečio kartos atstovų turi draugų, kurie skatina juos išlaidauti daugiau nei leidžia galimybės. Dalis apklaustųjų pripažino net įsiskolinantys vien tam, kad galėtų „neatsilikti“ nuo aplinkinių.
Socialinis spaudimas retai būna tiesioginis, tačiau noras pritapti, neatsisakyti kvietimų ar neatitrūkti nuo draugų rato ilgainiui gali paskatinti priimti finansiškai nepalankius sprendimus. Ypač tada, kai finansiniai įpročiai dar tik formuojasi.
Draugystės infliaciją stiprina ir paprasta ekonominė realybė – prekių ir paslaugų brangimas. Net paprastas išėjimas į miestą šiandien kainuoja daugiau nei prieš keletą metų. Kava miesto centre dažnai kainuoja 4–5 eurus, vakarienė su draugais gali lengvai perkopti 30 eurų ribą. Jei prie to pridėsime taksi, bilietus ar spontaniškas išlaidas, vienas šiokiadienio vakaras gali kainuoti tiek, kiek anksčiau atsiėjo keli skirtingi laiko drauge praleidimo būdai per visą savaitgalį.
Ar įmanoma draugauti pigiau?
Gera žinia ta, kad po truputį keičiasi ir požiūris. Vakaruose vis dažniau populiarėja vadinamieji susitikimai be išlaidų (angl. no-spend hangs). Vietoje restorano – pasivaikščiojimas. Vietoje nepagrįstai brangių vėlyvųjų pusryčių – vakarienė namuose.
Tai nėra žingsnis atgal ar bandymas atsisakyti socialinio gyvenimo. Greičiau, priminimas, kad draugystės esmė nėra vartojimas, o kokybiškas laikas kartu nebūtinai turi kainuoti daug.
Vienas svarbiausių dalykų čia – sąmoningumas. Dažnai išlaidos išauga ne dėl vieno didelio pirkinio, o dėl daugybės spontaniškų sprendimų, kurie atskirai atrodo nereikšmingi. Todėl verta iš anksto nusistatyti mėnesio sumą pramogoms ir stebėti, kiek jos realiai kainuoja.
Taip pat naudinga išmokti atviriau kalbėti apie pinigus su draugais. Jauni žmonės neretai vengia pasakyti, kad šį mėnesį negali sau leisti brangesnių planų, nors dažnu atveju panašiai jaučiasi ir kiti jų draugų grupėje esantys jaunuoliai. Pasiūlyta paprastesnė alternatyva dažnai tampa palengvėjimu ne vienam.
Galiausiai, reikėtų nepamiršti ir balanso – nebūtina atsisakyti visų pramogų ar pradėti taupyti kraštutinai. Kur kas tvariau ieškoti aukso vidurio: dalį veiklų rinktis mokamas, dalį – nemokamas, ir, svarbiausia, priimti sprendimus pagal savo galimybes, o ne socialiniuose tinkluose matomą „standartą“.
Tokie įpročiai ne tik padeda sumažinti finansinį nerimą, bet ir ilgainiui leidžia kurti stabilesnį santykį su pinigais bei mažina spaudimą gyventi pagal kitų tempą ir galimybes.
Komentaro autorė – „Swedbank“ Finansinio raštingumo srities vadovė Justina Bagdanavičiūtė.
