Panevėžio dailės galerijoje atidaryta krašto tautodailininkų paroda šiemet pažymėta solidžia sukaktimi – Lietuvos tautodailininkų sąjungos 60-mečiu.
Tačiau svarbiausia čia ne jubiliejus, o tai, kas slypi už kiekvieno darbo – žmonių gyvenimai, jų patirtys ir iš kartos į kartą perduodamos tradicijos.
Ši paroda nėra tik eksponatų rinkinys.
Tai gyvas liudijimas, kad tautodailė Panevėžio krašte turi senas tradicijas ir stiprius kūrėjus.
Tradicija tęsiasi dešimtmečius
Aukštaitijos tautodailės parodos rengiamos dar nuo 1990 metų ir kaskart sulaukia itin didelio lankytojų susidomėjimo.
Pasak parodos kuratorės, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkės Audronės Virbalienės, taip kasmet vienoje vietoje pristatoma viso regiono liaudies meistrų kūryba.
Šiemet parodoje eksponuojami 525 darbai, sukurti 203 autorių iš septynių miestų – Panevėžio, Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Ukmergės ir Anykščių.
Panevėžio tautodailininkų paroda nėra tik miesto renginys – tai viso regiono kūrėjų susitikimas bendroje erdvėje. Į ją darbai atkeliauja iš skirtingų Aukštaitijos kampelių, kiekvienas atsinešdamas savo krašto braižą, spalvas ir tradicijas.
„Eksponuojami darbai, atrinkti iš kasmetinių parodų skirtinguose miestuose. Parodome viso regiono kūrybą vienoje vietoje“, – pasakoja Audronė.
Toks formatas leidžia pamatyti ne tik atskirus kūrinius, bet ir platesnį vaizdą – kuo gyvena Aukštaitijos tautodailė šiandien.
Nuo juvelyrikos iki šiaudinių sodų
Parodoje regiono identitetą, Panevėžio krašto savitumą atskleidžia tautodailės žanrų įvairovė: medžio drožyba, akmens skulptūros, tapyba, grafika, kalvystės, keramikos, odos, veltinio darbai, audiniai, mezginiai, juvelyrikos dirbiniai, karpiniai, pynimai iš vytelių ir floristiniai paveikslai. Taip pat lankytojai išvys paprotinių menų dirbinius: šiaudinius sodus, verbas, margučius.
Preciziškumu išsiskiria juvelyro Vytauto Petrausko darbai iš gintaro, kaulo ar net juodojo ąžuolo.
Įspūdingi tapytojos 85-erių Romualdos Zoltnerienės paveikslai.
Akis traukia drožėjo Antano Klovos, dekoratyvinių medžio darbų autoriaus Juliaus Kuodžio, medžio skulptoriaus Eduardo Tito kūriniai, Sauliaus Kronio kalviškos saulutės.
Kiekvienas parodos eksponatas – su savo istorija, savo braižu ir savo santykiu su tradicija.
Neatsispiria juostų grožiui
Pasak A. Virbalienės, šiandien tautodailėje matyti naujų, įdomių interpretacijų – pavyzdžiui, tradiciniai karpiniai pritaikomi margučiams ar atsiranda naujų formų, tačiau svarbu neperžengti ribos ir neiškraipyti esmės.
„Svarbiausia išlaikyti tradiciją – tai, ką darė mūsų tėvai ir protėviai. Bet kiekvienas kūrėjas į darbą įdeda ir savo mintį, savo idėją“, – sako tautodailininkė.
Nors kiekvienas lankytojas parodoje atranda jam labiausiai patinkančius darbus, visgi kuratorė pastebi ir bendrų tendencijų.
„Matome, kad lankytojams labai patinka juostų siena – daug kas prie jos fotografuojasi. Taip pat šiaudiniai sodai, jie dabar labai išpopuliarėję“, – teigia A. Virbalienė.
Vaikus labiausiai traukia žaislai, margučiai, judantys mechanizmai. Suaugusieji dažniau sustoja prie darbų, kurie primena jų pačių vaikystę.
Laukia jaunimo
Panevėžio bendrija vienija apie 400 liaudies meno meistrų ir kasmet pasipildo naujais nariais. Visgi, pasak A. Virbalienės, norėtųsi didesnio jaunimo aktyvumo.
„Per metus įstoja apie dešimt žmonių, bet jie dažniausiai jau vyresni“, – pripažįsta pašnekovė.
Bendrijos pirmininkė apgailestauja, jog kai kurių žanrų tradiciniai amatai pamažu traukiasi nesulaukdami jais susidominčio jaunimo.
„Labai trūksta kalvių, audėjų. Yra kūrėjų, bet jie neturi mokinių – nėra kam perimti žinių ir tradicijų“, – teigia A. Virbalienė.
Klausia ne kainos
Pati A. Virbalienė – žinoma mezgėja. Parodoje ji pristato savo garsiąsias originalias riešines, pirštines, kitus mezginius, kuriuose išlaiko tradicinius raštus.
Tautodailininkės ir mama, ir abi močiutės mezgė, siuvo, tad, šypsosi pašnekovė, mezgimas ir jai prilipo, tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
„Ką galiu pasidaryti pati – to neperku“, – sako tautodailininkė.
„Kaip tai padaryta rankomis?“ – tai dažniausias klausimas, kurį A. Virbalienė išgirsta tautodailininkų rengiamose parodose.
Ji šypsosi: žvelgiant į senųjų amatų puoselėtojų darbus dažnam kyla klausimų ne apie jų kainą, bet kaip apskritai įmanoma rankomis sukurti tokias grožybes.
Ir būtent čia, pasak A. Virbalienės, slypi tautodailės stiprybė – tai nėra greitas rezultatas, tai procesas, reikalaujantis kantrybės, kruopštumo ir laiko.
Pajusti, iš kur atėjome
Parodoje eksponuojami darbai traukia ne tik savo estetika, bet ir idėja. Jie pasakoja istorijas – apie žmogaus gyvenimą, tikėjimą, kasdienybę. Ši paroda – ne tik apie meną. Ji – ir apie aukštaitiškąją tapatybę.
Šiandien, kai viskas vyksta greitai, tautodailė atrodo tarsi iš kito pasaulio.
Čia nėra skubėjimo – kiekvienas darbas reikalauja laiko, dėmesio ir kantrybės.
„Dabar žmonės nori čia ir dabar. O čia reikia labai daug darbo įdėti“, – atvirai sako Audronė.
Galbūt dėl to tautodailė tampa dar vertingesnė – ji primena, kad ne viskas turi būti greita.
Kodėl verta aplankyti parodą?
Atsakymas paprastas – dėl jausmo.
„Čia yra šiluma. Čia įdėta širdies, patirties. Ateini ir prisimeni savo tėvus, senelius, pagalvoji apie protėvius, apie tai, iš kur mes atėjome“, – sako A. Virbalienė.
Paroda veiks iki balandžio 19 dienos.
