A. Gudo nuotr.

Viename mene kūrėjai per ankšta

Nėra tik vienos veiklos, kuri apibūdintų, kas gi yra Kotryna Daraškevičiūtė. Panevėžietė pati mena, kaip būdama maža mergaitė sielojosi, kad pasaulyje tiek daug skirtingų ją dominančių profesijų, o reikės pasirinkti tik vieną. Ir šiandien supranta, jog niekas nuo to laiko nepasikeitė: darbų, veiklų, norų – neaprėpiama galybė. Sunku išskirti prioritetus, tad, pripažįsta, dažnai kažkas nukenčia.

Nepaisant to, kad yra baigusi filmų studijas, K. Daraškevičiūtė kino kūrėja netapo. Svarsto, jog kol kas turbūt sąmoningai tuo keliu neina.

Nors daug laiko praleido su fotoaparatu rankoje, fotografe Kotryna savęs irgi negalėtų vadinti.

E. Daraškevičiūtės nuotr.

„Šiuo metu dirbu labai paprastą ir žemišką darbą bei mokausi tvaraus dekoratyvinio želdinimo. Šie mokslai mane labai įkvepia ir džiugina“, – sako panevėžietė.

„Ieškau naujų kūrybos sričių ir viena iš jų, greičiausiai, taps augalai, jų komponavimas bei priežiūra“, – paaiškina, kodėl.

Visgi toli nuo ankstesnio kūrybinio kelio Kotryna nenuklydo. Užsiima eksperimentinių video kūrimu bei stengiasi parsivilioti kiek nutolusią fotografiją.

„Labai noriu mokytis keramikos, alternatyvių fotografijos gamybos procesų. Tiesiog norisi būti arčiau paprastumo ir lėto ritmo, daugiau bendrauti ir bendradarbiauti su žmonėmis“, – atvirauja.

Dar Kotryna, anksčiau dalyvavusi triatlono varžybose, labai norėtų jėgas išbandyti jame vėl. Tačiau sportas šiuo metu atsidūręs ilgo visų jos veiklų sąrašo gale, nors puikiai žino: jei labiau pasistengtų, galėtų sugrįžti ir į lengvąją atletiką.

Nelengva būti išradėjais

K. Daraškevičiūtė visada labiau mėgo bendradarbiauti su kitais kūrėjais, nei dirbti viena. Taip, sako, visas procesas būna sklandesnis ir pozityvesnis.

Šiuo metu kūrybinį džiaugsmą ji atrado bendrame projekte su panevėžiete dainininke Godo Yorke ir fotografu Danu Hermouetu. Trys labai skirtingi menininkai susibūrė į komandą, kad sukurtų pirmąjį Lietuvoje ir tik antrąjį pasaulyje cianotipijos muzikos vaizdo klipą.

„Esame iš skirtingų sričių atkeliavę ir iki tol nepažįstamais buvę kūrėjai, tad viskas užtruko ilgiau nei tikėjomės, – prisipažįsta Kotryna, pasakojanti, jog cianotipija – intriguojantis, labai įdomus ir įtraukiantis fotografinis procesas. – Reikėjo nuolatos priimti vis naujus sprendimus, vis naujas nesėkmes. Buvo įdomu, bet nelengva būti išradėjais, nes juk šia technika pasaulyje nelabai kas užsiima ir nėra iš ko pasimokyti.“

Vaizdo klipą menininkai kūrė iš cianotipijos metodu atspausdintų kadrų, kurių buvo tūkstančiai. Kamera fiksuoja 25 kadrus per sekundę, o pats klipas yra apie 5 minučių trukmės.

K. Darškevičiūtė atvira: kartais kūrybos procesas visai nebeatrodė meninis – greičiau panašesnis į galvosūkį ir artimesnis buhalterijai.

„Reikėjo sugalvoti, kaip susisteminti visus tuos kadrus, o susipainiojus kažkokiu būdu atsipainioti. Visgi tai buvo dovana – dovana pažinti šituos du talentingus, nuoširdžius, laisvus žmones, absoliučiai nauja patirtis, įtraukusi į lėtą, hipnotizuojantį kūrybinį procesą“, – teigia pašnekovė.

Nors be kompiuterių pagalbos neapsieita, didžiąją vaizdo klipo gamybos dalį sudarė menininkų rankų darbas.
„Ir koks didelis tai džiaugsmas – kurti savo rankomis ir dar drauge su bendraminčiais!“ – nenustygsta K. Daraškevičiūtė.

Panevėžietei pačiai sunku patikėti, bet vos prieš kelias dienas unikalų vaizdo klipą jie sugebėjo baigti. Tik kada šis išvys platųjį pasaulį, autoriai dar nenusprendė.

„Pirmiausia norime atsipūsti, pagalvoti, ką daryti toliau. Ir jeigu viskas bus gerai, pakviesime visus į šio klipo premjerą“, – žada Kotryna.

Asmeninio albumo nuotr.

Praeitimi paženklinta pradžia

Prieš maždaug aštuonerius metus, kai išmanieji telefonai dar buvo naujiena, o jų fotografavimo galimybės kėlė nuostabą, toks papuolė ir į K. Darškevičiūtės rankas. Pamena, buvo šiltas pavasaris, žydėjo sodai ir saulutės, dūzgė kamanės ir lakstė skruzdės, o ji leido savaitgalį sode pas senelį, taigi tiesiog fotografavo telefonu viską, kas atrodė gražu.

Rezultatas taip džiugino, kad Kotryna net pyktelėjo ant tėvų, jog niekada nepaskatino jos fotografuoti, nedavė išbandyti namuose esančių kamerų.

Netrukus mergina jau ne tik ėmė į rankas tėvų skaitmeninį fotoaparatą, bet ir labai daug skaitė, savarankiškai mokėsi. Ir greitai suprato tokius prietaisus turint trūkumų.

„Tuomet verčiau dėžes palėpėje ir ieškojau kadaise matytų, atmintyje įstrigusių fotoaparatų, ir ištraukiau praktiškai naują – tik kokių trisdešimties metų senumo „Kiev 19“, – pasakoja.

Tėtis pamokė dukrą, kaip su vintažiniu aparatu elgtis. Pasirodo, tarnaudamas armijoje pats daug fotografavo ir ryškino – namuose vis dar guli jo darytų nuotraukų albumas.

Taip Kotryna paniro į analoginę fotografiją. Tiesa, juostelės tuo metu jau buvo praktiškai išnykusios iš fotoateljė lentynų, tad visi aplinkui stebėjosi, kuo gi ji čia užsiima.

„Buvo tokių, kurie ir juokėsi, kad technologijų amžiuje sugrįžau į praeitį, – šypsosi K. Daraškevičiūtė. – Visgi šeima labai palaikė. Be to, šiandien juokinga jau man, nes beveik visi tie žmonės, kurie tada juokėsi, patys užsiima analogine fotografija.“

Kino aikštelėje savęs kol kas nemato

Vėliau merginai pavyko įsigyti neblogą veidrodinį fotoaparatą, kuriuo ne tik fotografavo, bet netikėtai netgi pačiai sau pradėjo filmuoti taip atrasdama dar vieną mėgstamą veiklą. taip panevėžietė atsidūrė Anglijoje, kur įgijo kino bakalauro diplomą.

Studijos, K. Daraškevičiūtės teigimu, buvo itin plačios, teko mokytis daugybės skirtingų dalykų vienu metu, tad, prisipažįsta, stiprių techninių įgūdžių taip ir nespėjo įgyti. Jos manymu, tai per daug plati ir sudėtinga sritis. Ypač darbas kino aikštelėje reikalauja didelio pasišventimo bei meilės šiam amatui. O ji, juokiasi, nors darbšti, nelabai kantri.

„Sunkiai draugauju su kompiuteriu ir turbūt visomis įmanomomis programomis. Netgi montuoti pramokau labiau iš reikalo, – sako Kotryna. – Jeigu tik galėčiau, rinkčiausi amžinai filmuoti ir beveik niekada nemontuoti – apskritai neleisčiau laiko prie kompiuterio ekrano.“

Be to, sako ji, video kūrimas ir montavimas ankščiau buvo laikoma išskirtinai „vyriška“ profesija. Nors stereotipinių aplinkinių komentarų ir nėra sulaukusi, vis gi faktas, jog dauguma dirbančiųjų šioje sferoje yra vyrai, anot K. Daraškevičiūtės, drąsos neprideda.

„Man atrodo, kad lietuviškame kino pasaulyje nebūtų lengva. Ypač moteriai operatorei. Bet gal tai tik nepagrįsti nuogąstavimai?“– viliasi.

Asmeninio albumo nuotr.

Prieš kurį laiką į Kotrynos rankas pateko knyga „Fokuse: moterys Lietuvos kine“. Joje būtent ir narstoma moterų, dirbusių už kadro, tema.

„Man ji pasirodė tokia liūdna. Pasakojama, jog sovietmečiu moterys realiai dirbdavo labai rimtose, kone esminėse pareigose, tačiau oficialiai buvo tik asistentės. Todėl nenuostabu, kad mums nėra labai įprasta matyti moterį, stovinčią prie rimtos kameros, arba besikarstančią kopėčiomis ir sukiojančią karštas lempas“, – sako Kotryna.
Studijuojant K. Daraškevičiūtei teko iš dalies suprasti, iš kur kylą šios profesijos „vyriškumas“.

„Visa kino technika – lempos, kameros, rateliai ir tie visko prikrauti lagaminai yra tokie beprotiškai sunkūs, kad, atrodo, rankos nuplyš. Tad kaip ir įprasta mūsų visuomenėje, viskas, kas fiziškai sunku yra laikoma „nemoteriška“…

Buitinė menininkė

K. Daraškevičiūtė jau gerai žinoma Panevėžio kultūriniame lauke. Kartu su komanda ji kuria interviu ciklą „Panevėžys Collective“. Projekto tikslas – supažindinti visuomenę su iš Panevėžio kilusiais kūrybiškais žmonėmis, paskatinti kūrybinį bendradarbiavimą.

Save Kotryna labiau laiko „buitine“ kūrėja. Mėgsta pastebėti ką nors gražaus artimoje aplinkoje, kelionėse, žaisti su tekstūromis ir, svarbiausia, neįpareigoti savęs.
„Dažnai kažko prifilmuoju ar prifotografuoju ir tik po kelių metų išsitraukiu medžiagą. O tada nustembu ir kažką iš jos padarau“, – šypsosi.

Filmavimas, anot K. Daraškevičiūtės, leidžia fiksuoti tęstiną vaizdą, judėti ir tą judesį atsispindėti nufilmuotame vaizde. Tai žaidimas su šviesa – nenutrūkstantis, gyvas. Visai kaip fotografija.

Montavimas padeda įnešti energijos, dinamikos, sudėti akcentus, pabrėžti ar net stipriai pakeisti nuotaiką bei jausmą, sukurti istoriją.

Šiuo metu menininkei labiausiai norisi kurti laisvos formos video, nesitaikyti prie standartų, eksperimentuoti ir savo darbu išnešti į paviršių jai svarbias temas.

„Man visuomet natūraliai išplaukianti tema yra mūsų planetos ekologinė problema. Net jeigu nėra tiesiogiai išreikšta, ji vis tiek egzistuoja, – teigia kūrėja.

Kotryna tiki, kad dar kartą atkreipdama žmonių dėmesį į tai, kokia gamta graži, sukelia jiems teigiamą ir kartu rūpestį bei pažinimą žadinančią emociją.

„Kuo daugiau būname gamtoje, kuo įdėmiau ją stebime ir pažįstame, tuo labiau imame ją mylėti, norime saugoti“, – įsitikinusi pašnekovė.

asmeninio albumo nuotr.

Visi šiek tiek kūrėjai

K. Daraškevičiūtė pastebi, jog ima kvestionuoti savo buvimą miesto gyventoja, priklausymą bendruomenei. Jos manymu, nelengva būti jautriu, aktyviu piliečiu – daug paprasčiau būtų praeiti ir niekuo nesidomėti, nieko nežinoti, dėl nieko nekovoti.

„Tas buvimas neva tai civilizuoto ir tvarkingo pasaulio dalimi turi savo keistenybių. Kiek reikia išgyventi ir pergyventi, kiek valdininkų patyčių iškentėti… Na, šita miestiečio tema tiesiogiai kūryboje dar nenugulė, praradau labai svarbius video failus, tai galbūt tai ir liks tik mano vienos pykčiu bei skauduliu“, – svarsto Kotryna.

Panevėžietė su ilgesiu prisimena, kai būdama vaikas laiką leido gamtoje su savo seneliais, tetomis ir dėdėmis.

Gaudydavo varles, žalčius ir driežus. Žvejodavo, eidavo grybauti, mielai padėdavo sodo darbuose. Teta netgi buvo išskyrusi Kotrynai žemės plotelį, kuriame ji puoselėjo darželį pagal savo norus. Užsiimdavo įvairiais rankdarbiais: siuvimu, nerimu, mezgimu, įvairių figūrų iš karoliukų vėrimu, dekupažu. Tiesiog pradingdavo tose veiklose.
„Vis eidavau į turgų prekiauti ar tai sodo gerybėmis, ar savo kūriniais. Bet ne dėl to, kad šeima sunkiai vertėsi. Pati norėjau ir visi man padėdavo tą norą įgyvendint“, – prisimena.

Asmeninio albumo nuotr.

Visa K. Darškevičiūtė šeima – labai darbštūs žmonės ir, jos manymu, per tuos darbus taip ir neatsiskleidė kūrybiškai.
„Juk tėtis galėjo tęsti fotografiją, o mama gebėjo puikiai siūti, modeliuoti rūbus… Mano mama išradinga, visuomet ką nors kuria buityje, virtuvėje, sode. Kaip ir daugelis moterų Sovietų Lietuvoje mano močiutės irgi puikiai siuvo ir mezgė. Manau, kad visi šiek tiek esame kūrėjai“, – šypsosi Kotryna.