Knygų ir papuošalų dailininkė Rima Sutkienė stebuklais nebetiki. Ją, daugelį metų gyvenančią su fotomenininku Antanu Sutkumi, vis sunkiau nustebinti ir meno akibrokštais. Tarp vertingiausių iš įvairių kelionių namo parsivežtų prisiminimų – kaip vanduo reikalingos tylos patirčių kolekcija ir keliolika, kaip jai, neseniai fotografuoti pradėjusiai, atrodo, įdomių kadrų iš pastarųjų viešnagių svetimuose kraštuose.
Meno kūrinys: A. Sutkaus „J. P. Sartre’as Lietuvoje“, Nida, 1965 m.
Vis dažniau susimąstau, kas yra šiuolaikinis menas. Pati stebiuosi, kaip tolerantiškai jį vertinu: pagavau save besidominčią primityvistiniu brazilų liaudies menu, netikėtu žuvų akvariumo Tenerifėje rakursu, ironiškomis vienoje centrinių Paryžiaus gatvių parduodamomis ryškiaspalvių kengūrų skulptūromis… Įvertinau jų išraiškos įspūdį ir paveikumą.
O jei kalbėčiau apie emocinį poveikį, tai būtų A. Sutkaus 1965 m. Nidoje įamžintas kadras iš ciklo „J. P. Sartre’as Lietuvoje“, tapęs jo kūrybos simboliu, apkeliavęs įvairias pasaulio galerijas. Labai gera kompozicija, nespalvotame kadre charakteringai krintanti skausminga saulės šviesa ir egzistencinė žmogaus vienatvės, nežinios, iš kur atėjęs ir kur einąs, istorija. Vaikštinėdami Brazilijos Parati miesto gatvėmis, skaitmenine kamera abu užfiksavome sliūkinantį šunį. Maniškėje nuotraukoje buvo tiesiog gatve tipenantis šunytis, o A. Sutkaus kadre antrą kartą pakartotas prieš kelis dešimtmečius įamžintas J. P. Sartre’o siužetas: ta pati vienatvė, liūdnas šešėlis, ėjimas į niekur skausmingoje saulėje…
Architektūra: Oscaro Niemeyerio muziejus, Kuritiba, Brazilija
O. Niemeyerio muziejaus, kuriame 2012 m. buvo surengta mano vyro fotografijų paroda, pastatas Kuritiboje žavi didžiulėmis erdvėmis ir „akimi“, kurioje atsispindi dangumi plaukiantys debesys.
Rausdamasi tarp savo kelionių nuotraukų netikėtai radau vieną iš Kenijos, kurioje įamžintas identiškos formos, kaip ir O. Niemeyerio muziejaus ansamblio fragmentas, koralas, išdidžiai kyšantis iš vandens. Jei pažvelgsite į tą fotografiją, pamatysite, jog vandenyje aplink šį koralą atsispindi toks pat dangus, kaip ir muziejaus veidrodinėje „akyje“. Įstabus šiuolaikinės architektūros ryšys su gražiausiomis gamtos formomis.
Rojus žemėje: Nakuru ežeras, Kenija
Kelias prie šio ežero vingiuoja per savaną. Čia visi stengiasi akimis sugauti gepardą ar kokį kitą egzotišką gyvūną. Nakuru ežeras garsėja flamingais, pelikanais. Tačiau mane vieta sužavėjo ypatinga tyla, kurioje klausa, rega ir uoslė susilieja į viena… Tai nepakartojamas jausmas, jo neįmanoma nusakyti. Rodos, nėra jokio stebuklo – žaliuojantis Nakuru krantas nusėtas rausvais flamingais, tačiau man čia pavyko išgirsti save.
Ežero ramuma – viena iš mano tylos pajautų kolekcijos, kurioje jau turiu dykumos, džiunglių, gelmės tylos patirtis. Tyla man – viena didžiausių vertybių, todėl kolekcionuoju ją savyje.
Viešbutis: Palapinė Kilimandžaro papėdėje, Amboseli nacionalinis parkas, Kenija
Kilimandžaro papėdėje sustojome pailsėti ir nusiplauti savanos dulkių unikaliame viešbutyje – tai tebuvo asketiškų palapinių eilė. Viena atiteko mums, o viduje laukė staigmena – nuostabūs apartamentai su miegamuoju, poilsio zona, baseinu.
Nesitikėjau tokios rafinuotos prabangos po ilgos ir pavojingos kelionės išdegintoje dykvietėje, kurioje negalima panorėjus sustoti ar vaikščioti vienam – ne tik dėl saugumo, bet ir dėl to, kad nesudrumstum laukinės gamtos harmonijos – taip man aiškino Amboseli nacionalinio parko direktorius. Išeini laukan išsimiegojęs, o tau prieš akis atsiveria didingas Kilimandžaras.
Restoranas: „Confeitaria Colombo“, Rio de Žaneiras, Brazilija
Kavinės-restorano „Confeitaria Colombo“ veiklos pradžia – 1894-ieji. Jei atvirai, maistu ypač nesidomiu, neteikiu jam pernelyg didelės reikšmės, todėl ši vieta pirmiausia pavergė mane autentišku interjeru su nerealiai aukštomis lubomis, kiek priminė „Galeries Lafayette“ Paryžiuje.
„Confeitaria Colombo“ jaučiausi kažkaip keistai, lyg atsidūrusi didingoje išpuoštoje praeities menėje. Tiesa, čionai sužavėjo ir vienas patiekalas – „acai“ uogų desertas su natūraliu ledu, kažkas panašaus į šerbetą, tačiau skonis – nepakartojamas: švelnus, lengvas, ypač gaivinantis karštą dieną, kaip ir kokosų vanduo. Vadinamosios „acai“ uogos auga Amazonės džiunglėse, aplipusios gigantiškus medžius lyg kokosai palmes. Džiunglėse radau keistą šaką, primenančią šluotą. Parsivežusi į viešbutį, sužinojau iš vietinių ją esant „acai“ medžio. Parsigabenau tą šaką Vilniun kaip suvenyrą.
Peizažas: Tulūzos kapinės, Pietvakarių Prancūzija
Tulūzoje prasidėjo inkvizicija, o ne Italijoje, kaip manoma. Mano nelabai vykusiai įamžintame peizaže – vartai į Tulūzos miesto kapines, didingus mirusiųjų rūmus. Seniausieji iki šių dienų veikiančių kapinių antkapiai išpuošti kruopštaus rankų darbo glazūruota keramika. Ši vieta mane taip pat paveikė ypatinga tyla, priminė vaikystę, kai mudvi su mama eidavome pasivaikščioti į kapinaites. Kapinės man įdomios kaip iškalbingas vietinės kultūros simbolis – pažiūrėkite, kaip jos skiriasi įvairiose šalyse.
Netikėtas rakursas: kengūrų krautuvėlė, Trudaine’o prospektas, Paryžius, Prancūzija
Paryžius – gražus miestas, bet neišskirčiau jo iš kitų Europos sostinių. Čia dažnai tenka lankytis darbo reikalais. Kartą būdama RTR fotografijos galerijoje Trudaine’o prospekte netikėtai sustingau pro langą išvydusi keistą vaizdą: istorinių prabangių apartamentų ir galerijų pastatų fone į mane žiūrėjo ryškiaspalvės beakės kengūros: rožinė, žalsva, balta… Aristokratiškoje alėjoje – akį rėžiantis kičas? O man ši ironiška idėja pasirodė žavi. Kalbėdamasi su skulptūrų kūrėju ir krautuvėlės savininku sužinojau, kad tai labai sėkmingas eksterjero puošmenų verslas. Idėjos jis nenukopijavęs – pats sugalvojęs. Pamaniau sau, kad ir aš norėčiau savo kieme turėti vieną tokią kengūrą, tik tuo metu nesumojau, kaip galėčiau ją parsigabenti.
Nežinau, kodėl visiems atrodo, kad menas privalo būti solidus, orus, jei skulptūra – būtinai iš metalo. Juk pasaulyje nebūtinai viskas turi būti labai rimta.
