Rašinio konkursas „Mano bendruomenė“

Skaistakalnio pagrindinės mokyklos V–VIII klasių mokiniai dalyvavo vakaronėje ,,Pakalbėkim tarmiškai“. Į ją rinkosi ne tik moksleiviai, mokytojai, mokyklos administracija, bet ir tėveliai, seneliai.

Vakaronei rengėmės iš anksto. Kadangi Lietuvoje daug patarmių ir šnektų, tai nusprendėme pristatyti keturių mūsų krašto regionų gyventojus: aukštaičius, žemaičius, dzūkus ir suvalkiečius. Mokiniai su klasės auklėtojomis suko galvas, kaip įdomiau ir linksmiau supažindinti su to krašto papročiais, valgiais. Visi rengėsi ne vieną savaitę: rinko medžiagą, repetavo, mokėsi žaidimų, šokių.
Skambant liaudies muzikai rinkosi vakaronės dalyviai ir svečiai. Juos pasitiko muzikos mokytoja Rasa Jurkienė ir lietuvių kalbos mokytoja Aldona Talalienė.

Aktų salėje šurmuliavo mokiniai: ant stalų krovė ,,savo“ krašto valgius, klausėsi muzikos. Renginį pradėjo mokyklos liaudies šokių grupė, vadovaujama pradinių klasių mokytojos Onos Ivanauskienės. Skudutininkai, vadovaujami mokytojos R. Jurkienės, pagrojo ,,Untuką“ ir sutartinę  „Bakšėnų katė“. Nors šis ansamblis gyvuoja tik pirmus metus, bet jau dalyvavo respublikiniame moksleivių ir vaikų liaudies kūrybos festivalyje-konkurse „Tramtatulis“.

Visus žemaitiškai pasveikino mokyklos direktorius A. Ambrazaitis. Renginio vedėjos  7a klasės mokinės Greta Beresinevičiūtė ir Digna Vaičaitytė, pasipuošusios tautiniais drabužiais, priminė, kad mūsų kalba yra seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba, o jos tarmės, patarmės, šnektos – labai svarbi paveldo dalis.

Mokiniai jau žino, kad turime dvi tarmes, bet kad yra 15 patarmių ir per šimtą šnektų, kai kurie išgirdo tik per vakaronę. Tarmių amžius – apie 1000 metų. „O ar dažnai susimąstome, kas yra kalba, o kas – tarmė? Kuo viena nuo kitos skiriasi?“ – intrigavo merginos. Jos paaiškino, kad iš tiesų gimtoji kalba – tai ne bendrinė, o ta tikroji, atėjusi iš vaikystės, iš gimtųjų namų, iš tėvų ir senelių. Tik su ja gauname požiūrį į pasaulį. Kiekvienas tarmės atstovas turi ką nors savita, juos gali pažinti iš kalbos, iš būdo. Juk aukštaičių temperamentas skiriasi nuo žemaičių, o dzūkų – nuo kitų tarmių atstovų.

Į renginį pasikviesta velžietė 80-metė Ona Rudienė padainavo aukštaičių tarme lietuvių liaudies dainą. Paskui, bendrine kalba padeklamavusi Vlado Mozūriūno ,,Sakmę apie Vilniaus pilį“, visus nustebino  ir sužavėjo.

Vėliau su malonumu stebėjome suvalkiečių, žemaičių, aukštaičių ir dzūkų prisistatymus. Pirmiausia suvalkiečiai supažindino su papročiais, tradiciniais valgiais ir šnekta. Kadangi ji mažai skiriasi nuo bendrinės kalbos, todėl suprasti nebuvo sunku. Pasiklausėme suvalkietiškų posakių, anekdotų, o Domantas Balčiūnas pasekė pasaką apie tėvų ir vaikų santykius.

Dzūkai ir aukštaičiai papasakojo apie ,,savo“ kraštą,  mokytoja Lina Nauronienė padainavo dzūkų liaudies dainą, jos auklėtiniai pavaišino dzūkiška ,,babka“. Iš aukštaičių sužinojome apie duonutės kelią – nuo rugių pasėjimo iki kepalo padėjimo ant stalo.
Visus pralinksmino žemaičiai. Kadangi mokykloje dirba kelios mokytojos iš Žemaitijos, tai jos su aštuntokais ir jų auklėtojomis padainavo šmaikščią dainą apie nelaimingą meilę, papasakojo apie žemaičių kraštą ir jų būdą. Mokytoja Staselė Arlauskienė, apsirengusi vyriškus drabužius (ne visi ją iš karto  pažino) ,žemaitiškai papasakojo Antano meilės be atsako istoriją ,,Vaškys Ontė“, o su mokytoja Violeta Staišiūniene dar pakalbėjo tarmiškai. Visiems labai patiko.

Baigiantis pirmajai vakaronės daliai mokiniai minė žemaitiškas ir aukštaitiškas mįsles. Ypač atidžiai turėjo klausytis žemaitiškų mįslių.
Nespėjus atsikvėpti, mokytoja Rasa pakvietė pašokti ,,Malūnėlį“ Kam nesisekė, pamokė žingsnelių. Abejingų nebuvo, visi trepsėjo: kas su draugais, kas su mokytojais ar su tėveliais. Paskui  mokėmės ir kitų šokių.

Mokiniai džiaugėsi, kad vakaronė buvo linksma, kad daug sužinojo.  Jie tėveliams ne tik parodė savo gebėjimus, bet ir skatino juos kartu suktis šokio sūkury.

Išgirdę tik keturių regionų skirtingas tarmes, patarmes, supratome, kad kiekviena iš jų į mūsų tautos lobyną įneša kitokią spalvą ar atspalvį. Todėl kalbėkime tarmiškai, nes gimtoji šnekta veda į darną.

Teisus buvo Mikalojus Daukša teigdamas, kad kalba yra bendras meilės ryšys.

Jurgita Samavičiūtė