Vieną šio balandžio rytą taksi keliavau į oro uostą. Buvo ketvirta valanda. Tai toks metas, kai mieste viešpatauja ramybė. Vėlyvi naktinėtojai – vietos studentai ir bernvakarių turistai – jau išsiskirstę, o naujai darbo dienai besirengiantys gyventojai dar tik ruošiasi busti. Tokiu metu vaizdai, kvapai ir garsai gerokai aštresni.
Pro taksi automobilio langą žiūrėjau į šlapią Gedimino prospekto grindinį, kuriame lyg ant stiklo atsispindėjo čia pat augančios liepos. Mačiau dailiai apšviestą Katedros aikštę. „Kempinski“ viešbutį, prie kurio kabančios lietuje permirkusios vėliavos atrodė sunkios ir nepajudinamos gaivaus ryto vėjo. Taksi riedėjo toliau ir žvilgsnis praslydo Pilies gatvės vingiu – čia, kaip ir daugelyje Vakarų Europos miestų, ilsėjosi grandinėmis prirakinti lauko kavinių stalai ir kėdės bei į eilę išrikiuoti oranžiniai dviračiai.
Užsimerkiau ir šią 400 metrų kelio ruožą mintimis įveikiau dar kartą, tik bandydamas prasibrauti į savo atmintį gerus du dešimtmečius atgal. Vietoj prabangaus viešbučio stūksojo didžiulis telegrafo pastatas apsilaupiusiomis rudomis sienomis. Kiek dešiniau, kur dabar plyti gražiai sutvarkytas Odminių skveras, apgriuvusi tvora juosė dvokiančio vandens sklidiną pamatų duobę. Arkikatedra skendėjo tamsoje, o trijų šventųjų skulptūrų ant jos stogo nesimatė ne dėl to, kad tamsu, – jų ten tiesiog nebuvo.
50-ąjį numerį rengdama žurnalo IQ redakcija atrinko 50 šių laikų istorinių įvykių (tiksliau, 47 iš praeities ir tris, kurie laukia ateityje). Jie, mūsų nuomone, geriausiai atspindi valstybės raidą.
Įtrauktas šio žaidimo su praeitimi bandžiau prisiminti kitas Vilniaus ir Lietuvos vietas. Ne visais atvejais vaizdas toks idiliškas kaip pačioje sostinės širdyje, tačiau permainų į gera nepalyginti daugiau nei brūzgynų, lentomis užkaltų langų ir griuvėsių. Koks skeptikas pasakytų, kad visa tai – tviskančios vitrinos, prižiūrėti greitkeliai ir jais riedantys vakarietiški automobiliai – tėra fasadas. O kaip žmonės? Ar jie pasikeitė?
50-ąjį numerį rengdama žurnalo IQ redakcija atrinko 50 šių laikų istorinių įvykių (tiksliau, 47 iš praeities ir tris, kurie laukia ateityje). Jie, mūsų nuomone, geriausiai atspindi valstybės raidą, formuoja visuomenės pasaulėžiūrą ir ateityje lems sprendimus. Tarp tų įvykių – ne tik iškilios istorinės datos. Nemažai dėmesio sulaukė ir negandos, nesėkmės bei laikini pralaimėjimai, kurie galbūt net svarbesni už pasiekimus ir pergales, nes grūdina, priverčia išmokti pamokas ir ateityje išvengti klaidų.
Šių įvykių sąrašą pradedame 1985-aisiais – metais, kai Kauno „Žalgiris“ krepšinio aikštėje parklupdė Maskvos CASK. 2004-ieji – stojimo į NATO ir ES metai – šioje laiko juostoje yra tarsi riboženklis, po nepriklausomybės atgavimo žymintis dvi svarbias šalies pergales įsiliejant į Vakarų ekonomikos ir gynybos sistemas. Prieš pusantrų metų vykusioje IQ konferencijoje „Pasaulis 2013 metais“ Helsinkio universiteto profesorius Reinas Raudas kalbėjo apie Baltijos šalių visuomenes užklupusią tapatybės krizę – pasiekę nepriklausomybės bei narystės NATO ir ES tikslus, estai, latviai ir lietuviai esą patiria dvasinę sumaištį, kai sunku prisitaikyti aplinkoje, kurioje nebereikia kovoti, kad išgyventumei. Pasaulinė finansų krizė šią sumaištį tik padidino – išsvajotas Vakarų pasaulis, pasirodo, neapsaugotas nuo nuosmukių, o pradėjus gyventi sočiai ir pasiturimai praradimai atrodo skaudesni nei tuomet, kai buvome pripratę prie nepriteklių.
Tačiau sulaukėme dar vieno vertybių perkainojimo momento. Teisingiau, grįžome prie esmės. Ciniška Rusijos agresija prieš Ukrainą priminė, kad Europos pakraštyje teberusena imperinės ambicijos. Vėl tenka ginti vertybes, kurios jau ėmė atrodyti savaime suprantamos.
Lietuvos padėtis geresnė, nei gali atrodyti. Nueitas kelias, kurį šiame numeryje primena IQ, išryškina pasiekimus. Jie ypač akivaizdūs, palyginti su ta pačia Ukraina. Demokratija įtvirtinta, laisvosios rinkos užgrūdintas verslas sėkmingai persitvarko keičiantis geopolitinei padėčiai, o visuomenė susitelkia gresiant pavojui. Sovietiniai įpročiai ypač politikoje ir valstybės sektoriuje dar gajūs, bet pamažu traukiasi. Manipuliacijos tariama euro žala ir dirbtinai statomos užkardos parduoti žemės ES piliečiams yra politinių marginalų korta. Tačiau net ir populizmo pelkėse mėgstančios murkdytis partijos sugeba priimti būtinus sprendimus. Pagaliau imama suprasti, kad laikytis įsipareigojimų ne tik civilizuota ir garbinga, bet gyvybiškai svarbu. Akivaizdus pavyzdys – lėšos gynybai.
Lietuva pasikeitė ir keičiasi. Ne tik išoriškai. O jei kas nors plika akimi matomas permainas pavadins tik gražiu fasadu, Lietuvos skeptikams turėtume atsakyti kiekvienas asmeniškai.
