Sukėlė nepasitikėjimą ir kitais.
Buvę „Snoro“ indėlininkai atgaus daugiau kaip 4 mlrd. litų. Šalies ūkiui tai gana didelė pinigų suma, kuri lėtėjančios ekonomikos kontekste galėtų tapti nemenka paspirtimi. Tačiau verslui didelių lūkesčių sieti su jais nereikėtų. O šia situacija sumaniai galėtų pasinaudoti Vyriausybė.
Gruodžio 14-ąją „Snoro“ klientus pasiekė pirmosios išmokos už apdraustus indėlius ar einamosiose sąskaitose laikytas lėšas. Prie SEB banko, kuriam buvo patikėta grąžinti pinigus gyventojams, skyrių nuo ankstaus tos dienos ryto laukė žmonės, norėję pirmieji atgauti lėšas. Tiesa, skyriams pradėjus darbą kelių ar keliolikos žmonių eilės greitai išsisklaidė ir didesnių nesklandumų neiškilo.
Tą rytą banko skyriuose kalbinti žmonės sakė, kad su atgautais pinigais elgsis įvairiai: vieni juos ketino parsinešti ir laikyti namuose, kiti – toliau juos kaupti indėlyje, treti – susimokėti atsiradusias skolas. Ko gero, žmonės vardijo labiausiai tikėtinus šių pinigų panaudojimo scenarijus. Neabejotinai galimi ir kiti variantai.
Daugiau kaip 4 mlrd. litų suma iki 2012 m. sausio 7 dienos turėtų pasiekti maždaug 350 tūkst. šalies gyventojų. Kokia šios milžiniškos sumos vertė, IQ panagrinėjo tolesniame puslapyje esančioje diagramoje. Pasirodo, kad už tokią sumą būtų galima įsigyti beveik 1 000 greičiausių pasaulyje automobilių „Bugatti Veyron EB 16.4“. Kalbant apie realesnius dalykus, tai šis kiekis pinigų prilygsta beveik 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Jeigu nors penktadalis šių pinigų patektų į apyvartą, tai galėtų tapti pakankamai stipriu impulsu ekonomikai. Bet apie viską nuo pradžių.
Kompensuos paskolas
Pradėjus išmokėti pirmuosius pinigus paaiškėjo, kad juos atgaus ne visi buvę indėlininkai. Tie, kurie turėjo ir paskolų bankrutavusiame banke, savo pinigų visai neatgaus arba atgaus tik dalį jų. Tokia tvarka nustatyta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, kuriame sakoma, kad draudimo išmokos nemokamos, jei paskola su palūkanomis yra didesnė už turėtą indėlį. Tuo atveju, jeigu paskolos suma su palūkanomis buvo mažesnė už turėtą indėlį, ji yra atimama iš indėlio sumos ir išmokama likusi draudimo suma, kuri negali viršyti maksimalios draudimo išmokos.
Įdomu tai, kad labiausiai išlošė tie, kurių turėtas indėlis „Snore“ viršijo 345 tūkst. litų, tačiau jie taip pat turėjo ir mažesnę ar didesnę paskolą banke. Šiuo atveju jie turėtų atgauti daugiausia iš visų, nes jų gauta draudimo išmoka ir padengta skola greičiausiai viršys 345 tūkst. litų sumą.
Tiesa, „Snoro“ suteiktos paskolos fiziniams asmenims nebuvo įspūdingo dydžio, palyginti su kitais šalies bankais, ir sudarė apie 700 mln. litų. Kuri dalis iš šios sumos bus padengta turėtais indėliais, pasakyti per anksti, nes trūksta tikslių duomenų. Ji gali siekti keliasdešimt milijonų litų, o galbūt ir vieną ar kelis šimtus milijonų litų atsižvelgiant į tai, koks buvo „Snoro“ skolininkų kreditingumas.
Dalis atsidurs kojinėse
Kai kurie žmonės atgautus pinigus ar bent dalį jų iš tiesų parsineš į namus ir pasirinks vadinamąjį taupymo kojinėje būdą. Tačiau tokių žmonių sprendžiant iš pinigų judėjimo pirmą draudimo išmokų mokėjimo dieną neturėtų būti daug. Lietuvos banko duomenimis, iš pirmą dieną išmokėtų 1,665 mlrd. litų bent 1,489 mlrd. litų buvo palikti einamosiose sąskaitose ar padėti į indėlius. Vadinasi, grynaisiais buvo atsiimta tik kiek daugiau negu 10 proc. visų pinigų, tačiau tai nereiškia, kad po kelių savaičių šie pinigai vėl neatsidurs bankų sąskaitose.
Apskritai, lietuviai pakankamai ramiai reagavo į su „Snoru“ susijusius įvykius. Praėjus dviem savaitėms po šio banko nacionalizavimo indėlių suma šalies bankinėje sistemoje buvo sumažėjusi 280 mln. litų, arba 0,7 proc. Pasak Lietuvos bankų atstovų, tai rodo, kad žmonės žinią apie vieno banko griūtį priėmė ramiai ir šių problemų nepriskyrė visam finansų sektoriui.
Latvijos pavyzdys rodo, kad gyventojų reakcija galėjo būti kur kas radikalesnė. Kai 2008-ųjų lapkričio mėnesį šios šalies vyriausybė nusprendė perimti „Parex“ banką, latviai pirmosiomis savaitėmis iš šalyje veikiančių bankų atsiėmė 8 proc. laikytų indėlių. Tiesa, Latvijos vyriausybė įvykdė prisiimtus įsipareigojimus, buvo išvengta grandininės griūties, tačiau pasitikėjimas finansų sektoriumi vis tiek krito, o buvusį lygį indėliai finansų sistemoje pasiekė po dvejų metų.
Kai gruodžio pradžioje kaimyninėje šalyje pasklido gandų apie „Swedbank“ mokumo problemas, vien per sekmadienį latviai išgrynino 10 mln. latų (apie 50 mln. litų) sumą, kuri prilygo 1 proc. visų Latvijos bankuose laikytų indėlių. Neabejotinai prie to prisidėjo ir „Snorui“ priklausiusio „Latvijas Krajbanka“ žlugimas, po kurio įtampa finansų sektoriuje vėl sustiprėjo, ir užteko mažiausios kibirkšties nedideliam sprogimui.
Todėl ramia lietuvių reakcija bankininkai turėtų itin džiaugtis, nes tai reiškia, kad didžioji dalis iš tų 4 mlrd. turėtų pasilikti finansų sistemoje. Nors ramybė kartais gali būti ir apgaulinga. Lietuvos banko vadovai nepaliaujamai kartojo, kad su „Snoru“ susiję įvykiai buvo vieno banko problema, vis dėlto šalies gyventojai darė savo išvadas. Naujienų agentūros ELTA užsakymu atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, kad 3 iš 4 šalies gyventojų nepasitiki komerciniais bankais. Nepasitikinčiųjų gretos lapkritį, palyginti su spalio mėnesiu, išaugo net 20 procentinių punktų ir sudarė 76 proc. Todėl į dar vieną žinią apie kokio nors šalies banko problemas lietuviai gali sutikti jau visai kitaip. Reikia viltis, kad Lietuvos banko atstovai, kalbėdami tik apie vieno banko problemą, nieko nenutyli.
Jeigu nors penktadalis šių pinigų patektų į apyvartą, tai galėtų tapti pakankamai stipriu impulsu ekonomikai.
Pagalba šalies Vyriausybei
Kaip alternatyvą „kojinėms“ ar taupymui indėliuose šalies gyventojai galėtų rinktis skolinti šalies Vyriausybei. Pasak „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Lietuvoje Nerijaus Mačiulio, iš to naudos turėtų abi pusės: šalies piliečiai už savo santaupas galėtų gauti daugiau negu šiuo metu siūlo komerciniai šalies bankai, o Vyriausybės mokamos palūkanos už skolas liktų šalies viduje ir vėliau grįžtų į ekonomiką.
Savo šaliai 2011 m. pabaigoje noriai skolino belgai ir italai, jų pavyzdžiu galėtų pasekti ir lietuviai. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė viešai jau pakvietė pinigus atgavusius žmones skolinti Vyriausybei įsigyjant naujai pradėtų platinti taupymo lakštų emisijų ar anksčiau išplatintų obligacijų. Aišku, keliuose portaluose pasirodžiusios ministrės citatos vargu ar užtenka pervilioti didesnei daliai potencialių valstybės skolos pirkėjų.
Kaip pastebėjo N. Mačiulis, Vyriausybė nepakankamai gerai iškomunikuoja tokių taupymo priemonių pranašumus, o paprasti gyventojai nežino, kuo skiriasi bankų ir valstybės platinamos obligacijos. „Tai yra pakankamai patrauklu, ir šiuo atveju gyventojų sprendimas investuoti į valstybės obligacijas būtų labai ekonomiškai pagrįstas, nes obligacijų palūkanos yra gerokai didesnės už indėlių, už jas, kaip ir už indėlius, laiduoja pati valstybė. Obligacijų pajamingumas ateityje šiek tiek didės, nes valstybei reikės skolintis daugiau, tai yra geras taupymo variantas per ateinančius dvejus metus“, – sakė N. Mačiulis.
Valstybės skolos vertybiniai popieriai būtų vienas geresnių pasirinkimų ir dėl neaiškios pasaulio rinkų krypties, kuri kitų investicinių priemonių pelningumą ar nuostolingumą daro sunkiai nuspėjamą. Patikimų šalių obligacijos yra viena iš nedaugelio priemonių, žadančių ne itin didelę, bet užtikrintą grąžą. Tačiau norint sulaukti didesnio gyventojų susidomėjimo šiomis taupymo priemonėmis, Vyriausybei iš tiesų reikėtų įdėti daugiau pastangų į jų viešinimą, nes iki šiol iš gyventojų buvo pavykę pritraukti nedidelę pinigų sumą. Kai 2009 m. viduryje buvo atnaujintos taupymo lakštų emisijos, jų pustrečių metų išplatinta už maždaug 33 mln. litų. Siekiant šį rezultatą padidinti bent iki kelių šimtų milijonų reikės labiau pasistengti.
Statybininkų viltys
Paaiškėjus apdraustų indėlių kompensavimo tvarkai pasigirdo nekilnojamojo turto sektoriaus atstovų balsų, kad dalis šių pinigų galėtų būti panaudoti butams ar namams įsigyti ir įneštų bent kiek gyvybės į apmirusią rinką. Tačiau dėti didelių vilčių į „Snoro“ indėlininkų pinigus statybininkai ir turto pardavėjai pagrindo daug neturi.
Remiantis elementariu paskaičiavimu, vidutinė grąžinama draudimo suma galėtų sudaryti apie 12 tūkst. litų. Akivaizdu, kad tai tikrai nėra tie pinigai, už kuriuos būtų galima įsigyti vertingesnio nekilnojamojo turto. Aišku, daugelis indėlininkų turėjo gerokai mažesnes sumas, kai kurie – gerokai didesnes, o dešimtys ar šimtai žmonių gaus maksimalias draudimo išmokas, todėl galinčiųjų įsigyti būstą teoriškai padaugės. Bet galėti nereiškia norėti.
Pasak N. Mačiulio, pinigų laikymas indėlyje ir nekilnojamojo turto įsigijimas yra visiškai skirtingų motyvų lemiami sprendimai. Indėlį turėjęs žmogus gali ryžtis įsigyti būstą tik tuo atveju, jei jis jau buvo priėmęs tokį sprendimą, tik laukė atitinkamų aplinkybių ar siekė sukaupti kuo daugiau pradiniam įnašui. Jeigu indėlyje kaupti pinigai turėjo būti papildoma netikėto įvykio parama, nelaimės atvejui ar artėjančiai pensijai, tai vargu ar šis sprendimas keisis. „Nekilnojamasis turtas yra nelikvidi prekė, jei turi būstą, tai pirkti antrą būstą dabartiniame nekilnojamojo turto kontekste nėra racionalus investavimo sprendimas“, – teigė N. Mačiulis.
Net jei būtų suabejota kitų šalies bankų patikimumu, o žmonės nuspręstų atsiimti didesnes indėlių sumas, vargu ar ši žinia pradžiugintų nekilnojamojo turto rinkos atstovus. Tokiu atveju kreditavimas apskritai įšaltų, o įsigyti patrauklesnį būstą be banko kredito daugeliui yra sudėtinga.
Sunkmečio pamokos nepasimiršo
Galiausiai šie 4 mlrd. litų galėtų patekti į vartojimą ir paskatinti daugybę sričių pradedant mažmenine prekyba ir maitinimo įstaigomis ir baigiant baldų ar naujų automobilių salonais. Nuo 2010 m. pradžios buvo galima stebėti vartojimo atsigavimą, todėl šis įvykis galėtų tapti prielaida dar stipresnei vartojimo kilimo tendencijai. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad sąlygos tam nėra palankios, o ūkio ženklai liepia elgtis priešingai.
Kaip teigė SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė, per pastaruosius kelerius metus šalies gyventojai suprato, kad gyventi tik šia diena yra neapdairu, reikia turėti sukaupus santaupų juodai dienai. „Nuo šių metų pradžios turėjome didesnį vartojimą, bet dabar lūkesčiai suprastėję, žmonės į bet kokias nebūtinąsias išlaidas vėl ima žiūrėti atsargiau“, – dėstė pašnekovė.
Be to, indėliuose pinigus laikiusių žmonių greičiausiai negalėtume įvardyti kaip spontaniškų vartotojų, kurie vienos bendrovės reklamoje vadinami „dabartistais“. Vargu ar tokio tipo veikėjai apskritai taupo pinigus. O pamoka, kurią gavo buvę „Snoro“ indėlininkai, nėra ta, kad nuo šiol pinigų neapsimoka taupyti, o tai, kad net ir taupydamas jais turi rūpintis. Reikia vertinti ne tik palūkanas, bet ir jų mokėtojo patikimumą. Tai tikėtina, kad didžioji dalis iš 4 mlrd. litų vietą ras saugiais laikomų bankų sąskaitose. Jei Vyriausybė nepraleis progos ir tinkamai pristatys savo siūlomas taupymo ir investavimo priemones, tai keli šimtai milijonų gali atsidurti ir jos sąskaitose.
