Besibaigiantys 2011-ieji buvo nuobodūs. Jokių didesnių skandalų ar perversmų, vyriausybių kaitos ar netikėtų rezultatų rinkimuose. Kita vertus, politikos nuobodybė neįkvepia optimizmo, kad „stabilumas“ reiškia, jog viskas yra gerai. Greičiau priešingai – pasitikėjimo valstybe krizė tęsiasi ir šiek tiek primena brežnevinį sąstingį.
Politikai Lietuvoje gyvena savo gyvenimą, o piliečiai bėga nuo jų tiesiogine prasme. Tikėjimo Lietuvos perspektyvomis trūkumą geriausiai atspindi emigracijos mastai. 2010 m. buvo užfiksuotas rekordinis emigracijos lygis – oficialiai iš Lietuvos per metus emigravo daugiau nei 83 tūkst. žmonių. Tai bemaž tiek, kiek gyvena Alytuje ir Šilutėje kartu sudėjus. Žinoma, tenka šiuos skaičius vertinti su išlygomis – oficialią statistiką padidino ir anksčiau emigravusių gyventojų pastangos deklaruoti savo išvykimą, kad netektų mokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD). Kita vertus, šie valdžios sprendimai priartino oficialios ir nedeklaruotos emigracijos rodiklius. Pastaraisiais metais Statistikos departamentas nebefiksuoja neoficialios (apklausų būdu nustatomos) emigracijos, tad tenka pasikliauti tik išvykimą deklaravusiųjų statistika.
Metai, kai nebeliko 3 milijonų
2011 m. per sausio–rugsėjo mėnesius iš Lietuvos išvykimą deklaravo 44,9 tūkst. žmonių. Tai beveik trečdaliu mažesnis skaičius nei per tą patį laikotarpį pernai. Palyginus šių ir praėjusių metų devynių mėnesių tendencijas galima prognozuoti, kad per visus 2011 m. emigravusių žmonių oficialus srautas turėtų siekti apie 55–60 tūkstančių. Tai labai daug – buvo manoma, kad PSD mokestis labai padidino realų emigracijos srautą, nes per 2010 m. savo išvykimą suskubo deklaruoti vos ne visi, per dešimtį metų to nepadarę emigrantai. Vis dėlto 2011 m. tendencijos rodo, kad vidutiniškai kas mėnesį iš Lietuvos emigruoja apie 5 tūkst. žmonių. Neskaitant 2010 m. rodiklių, per pastaruosius dešimt metų nėra buvę didesnio masto emigracijos.
Emigracijos tikrasis mastas gali atsispindėti tiksliau įvertinus 2011 m. gyventojų ir būstų surašymo duomenis. Nemaloniu „atradimu“ tapo preliminarūs surašymo rezultatai, skelbiantys, kad 2011 m. kovo 1 d. Lietuvoje gyveno tik 3 mln. 53 tūkst. žmonių. Turint galvoje, kad nuo surašymo momento galėjo emigruoti dar apie 50 tūkst. žmonių, o natūrali gyventojų kaita taip pat yra neigiama (per metus dėl neigiamo gimimo ir mirčių santykio turėtų sumažėti apie 6 tūkst. gyventojų), būtent 2011 metai gali tapti paskutiniai, kai Lietuva dar turėjo 3 milijonus gyventojų.
2011 metai gali tapti paskutiniai, kai Lietuva dar turėjo 3 milijonus gyventojų.
Socialine ir politine prasme – tai ryški simbolinė riba, kuri liudija apie itin pesimistinius ilgalaikius visuomenės lūkesčius ir pasitikėjimą valstybe. Žinoma, bendras migracijos balansas negali būti amžinai tik neigiamas. Lietuvos ekonominei situacijai artėjant prie kitų ES šalių, imigracija į Lietuvą augs. Jau dabar matomas ryškus imigracijos padidėjimas. 2004–2008 m. laikotarpiu atvykusių į Lietuvą skaičius nuosekliai augo: nuo 5,5 tūkst. 2004-aisiais iki 9,3 tūkst. 2008-aisiais. Tik krizės metais imigracija gerokai sulėtėjo – 2010 m. atvykusių į Lietuvą buvo 5,2 tūkst. Tačiau šiais metais imigrantų srautas vėl gerokai šoktelėjo – vien per devynis pirmuosius mėnesius į Lietuvą atvyko 11,4 tūkst. žmonių. Tai liudija, kad ilgainiui migracijos srautai gali pasiekti balansą. Vis dėlto kol kas nei politinė valdžia, nei visuomenė nė iš tolo nėra pasirengusi būsimiems migracijos tendencijų pokyčiams.
Ypač trūksta ilgalaikių migracijos politikos principų, leisiančių sušvelninti galimą didėjančios imigracijos srautų poveikį Lietuvos socialinei ir politinei sferai. Kol virkaujama tik dėl niekaip nesustabdomos emigracijos, nėra net užuominų, kaip Lietuva turėtų rengtis ilgainiui pasikeisiantiems migracijos srautams – o problemų dėl imigrantų integracijos, visuomenės tolerancijos atvykėliams, švietimo ir darbo rinkų pokyčių tikrai netrūks.
Netepsi – nevažiuosi
Po kelerių metų pertraukos Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) šiemet vėl užsakė ir paskelbė „Lietuvos korupcijos žemėlapį“. Tai išsamiausi duomenys, surinkti apklausų būdu (apklausas atliko visuomenės nuomonės tyrimų agentūra „Vilmorus“), apie lietuvių požiūrį ir polinkį į korupciją. Vertinant šių metų visuomenės nuomonę ir patirtį, susijusią su korupcine veikla, tenka pripažinti, kad situacija prasta. Per trejus metus (pastarąjį kartą tokios apklausos atliktos 2008 m.) situacija pasikeitė nežymiai. 39 proc. gyventojų (26 proc. atskirai apklaustų verslininkų ir 27 proc. valstybės tarnautojų) mano, kad per pastaruosius 12 mėn. korupcijos mastai Lietuvoje išaugo, 41 proc. (49 proc. verslininkų ir 42 proc. valstybės tarnautojų) – kad nepasikeitė. Tik 8 proc. apklaustų gyventojų manė, kad korupcija sumažėjo. 22 proc. gyventojų prisipažino, kad davė kyšį per pastaruosius 12 mėn., o 41 proc. turėjo tokios patirties per pastaruosius 5 metus.
Tiesa, guosti turėtų tai, kad davusiųjų kyšį dalis kiek mažesnė nei 2008-aisiais. Tuomet 24 proc. buvo davę kyšį per pastaruosius metus ir 44 proc. – per 5 metus. Tačiau įmonių vadovų apklausos rodo priešingą tendenciją – 2008 m. davusių kyšį verslininkų buvo 12 proc., o šiemet – jau 17 proc. (per pastaruosius 5 metus 2008 m. kyšį davė 23 proc., o šiemet – jau net 34 proc.).
Tarp dažniausiai minimų „labiausiai korumpuotų“ institucijų kaip ir iki šiol pirmauja sveikatos apsaugos įstaigos – net 60 proc. gyventojų mano, kad sveikatos apsaugos sritis yra korumpuota. Iš sveikatos įstaigose reikalus tvarkiusių gyventojų beveik pusė yra davę kyšį. Respublikinės ligoninės ar klinikos bei miestų ir rajonų ligoninės ir toliau yra lyderės pagal „kyšio davimo indeksą“ – atitinkamai 48 ir 44 proc. šiose įstaigose turėjusių reikalų respondentų teigė davę kyšį. Šios institucijos pasižymi ir didžiausiu „godumu“ – bemaž kas antras apklaustasis teigė jautęs, jog iš jo prašoma kyšio.
Artimiausia sveikatos apsaugos įstaigoms pagal kyšio prievartavimo ir davimo rodiklius išlieka kelių policija. Tad nieko naujo po Lietuvos saule. Nors STT akcentuoja kai kuriuos teigiamus apklausų rezultatus (2008 m. gerokai daugiau apklaustųjų manė, kad per pastaruosius 12 mėn. korupcija „smarkiai išaugo“), esminių pokyčių korupcijos fronte iki šiol nėra.
2011 m. nuvilnijo keletas politinių skandalų, susijusių su įtarimais protegavimu ar korupcija. Dėl vieno iš jų turėjo atsistatydinti ūkio ministras Dainius Kreivys. Buvo paskelbta, kad jo motinai priklausanti įmonė gavo ES paramos, kurią skirstė Ūkio ministerija. Žiniasklaida taip pat ėmė skaičiuoti, kiek viešųjų konkursų laimi įmonės, parėmusios tam tikras politines partijas, tačiau jokiais konkretesniais tyrimais tai nesibaigė. Apie egzistavusius korupcijos mastus savo atsiminimų knygoje užsiminė prezidentas Valdas Adamkus, kalbėdamas apie buvusį Ūkio ministerijos sekretorių Anicetą Ignotą, kuriam, anot V. Adamkaus prisiminimų, šimtatūkstantinius kyšius galėjo mokėti „Rubicon“. Vis dėlto labiausiai stebina tai, kad net su tokio masto korupcija, kuri buvo vos ne vieša paslaptis visiems aukščiausio lygio pareigūnams, ilgus metus buvo taikstomasi. Kad pašalintų A. Ignotą iš svarbios pozicijos, teko net keisti visų ministerijų vidines struktūras.
Seimas ir Vyriausybė dugne
2011-aisiais visuomenės pasitikėjimas svarbiausiomis politinėmis institucijomis mažai tepasikeitė, palyginti su praėjusiais metais. Pasitikėjimas Seimu ir toliau kybojo ties rekordiniu minimumu – per 2011 m. vidutiniškai Seimu pasitikėjo tik apie 5 proc. apklaustųjų (pagal „Vilmorus“ kas mėnesį atliekamas visuomenės nuomonės apklausas). Vis dėlto tai truputėlį daugiau nei buvo prieš metus, kai buvo pasiektas visų laikų nepasitikėjimo Seimu rekordas – 2010 m. lapkričio mėnesį Seimu pasitikėjo tik 3,2 proc. apklaustųjų. Tiesa, šie svyravimai nekeičia bendros tendencijos – tautos išrinktiesiems nepavyksta atgauti gero vardo.
Seimo nariai ir toliau stebino keistais sprendimais saugoti korupcija įtariamus kolegas: pavyzdžiui, gegužės mėnesį Seimas neleido Evaldo Lementausko, kuris įtariamas bandymu papirkti Vilniaus miesto savivaldybės narį, patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Po panašaus atvejo Latvijoje, kai Saeimos nariai neleido atlikti kratų įtariamojo kolegos namuose, tuometis Latvijos prezidentas Valdis Zatleras net pasiūlė tautai paleisti visą parlamentą. Lietuvoje Seimo paleidimas – labiau komplikuota procedūra, tad Seimo narių kompromitavimasis gali trukti nevaržomas.
Bene vienintelis pokytis šiemet – kad viešojoje erdvėje piktinimąsi Seimo narių poelgiais pakeitė atviras šaipymasis. Į viešumą iškilę Sauliaus Stomos flirtavimo ypatumai bei Donaldos Meiželytės linksminimasis, kviečiant net policiją, tapo smagiausiais politinės komedijos epizodais. Patiems parlamentarams jau nusibodo diskutuoti dėl etikos pažeidimų – pavyzdžiui, pasiūlyta Andriaus Šedžiaus išsišokimų net nebesvarstyti Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje, vis vien iš to jokios naudos.
Kaip žurnalui IQ teigė politologė Jūratė Novagrockienė, Seimo reputacija buvo gadinama pačių Seimo narių – per įvairius skandalus, nuolatinius nederamo elgesio svarstymus įvairiose komisijose lašas po lašo didino nepasitikėjimą tiek parlamentu, tiek politinėmis partijomis.
Vyriausybės pasitikėjimo vidurkis 2011-aisiais taip pat stabilizavosi ties žemomis padalomis. Vidutiniškai 11,4 proc. „Vilmorus“ apklaustų gyventojų pasitikėjo Vyriausybe. Vis dėlto ekonomikos atsigavimas, šiais metais jau gana pastebimas įvairiose srityse, nesuteikė Andriaus Kubiliaus vadovaujamam ministrų kabinetui jokio pastebimo „pagiriamojo žodžio“ iš visuomenės.
Paradoksalu, tačiau A. Kubiliaus Vyriausybė, nors ir turi geras galimybes tapti pirmąja, išbuvusia visą ketverių metų kadenciją, išlieka „visų laikų“ nepopuliariausia Vyriausybe. Vis dėlto, politologų vertinimu, ši Vyriausybė nepelnytai turi tokį žemą pasitikėjimo reitingą. „Žvelgiant į platesnį kontekstą, kad ir Pietų Europos valstybių, kurios dabar yra patekusios į kritinę situaciją, taupymo priemonės, kurias gana drąsiai įgyvendino ši Vyriausybė, ir sugebėjimas išeiti iš krizės liudija apie didelius Vyriausybės nuopelnus. Tačiau paprastas gyventojas nevertina tokio plataus konteksto, jis vertina pagal asmeninę patirtį. Todėl šia prasme toks žemas Vyriausybės reitingas nėra pelnytas“, – teigė J. Novagrockienė.
Šiais metais truputėlį smuktelėjo pasitikėjimas prezidento institucija. Vis dėlto pasitikėjimas Dalia Grybauskaite išlieka nepapratai aukštas – vidutiniškai 2011 m. prezidente pasitikėjo 69,9 proc. apklaustųjų. Šioks toks reitingų smuktelėjimas metų pradžioje neturėjo didelės įtakos bendrai visuomenės nuomonei, kad prezidentė geriausiai atstovauja jų interesams. Šiais metais D. Grybauskaitė jau „nebesišvaistė kirviu“ reikalaudama vis naujų „galvų“, o jos spaudimui keisti kai kuriuos ministrus ar pareigūnus Vyriausybė jau įgijo imunitetą: nepaisant gana akivaizdaus nepasitenkinimo aplinkos ministru Gediminu Kazlausku ar socialinės apsaugos ir darbo ministru Donatu Jankausku šie ministrai liko savo postuose. Tačiau pasitraukti teko ūkio ministrui Dainiui Kreiviui, kurį ilgokai gynė A. Kubilius. Kita vertus, pati D. Grybauskaitė išsaugojo savo paskirtą generalinį prokurorą Darių Valį, kuris po spalį įvykusios avarijos pats pasiprašė atleidžiamas. Kiek netikėtas tapo ir naujo Lietuvos banko valdybos pirmininko paskyrimas – juo tapo D. Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas Vitas Vasiliauskas. Tačiau daug kritikos prezidentė dėl to nesulaukė. Po Reinoldijaus Šarkino eros bet kuris Lietuvos banko vadovas galėjo atrodyti kupinas energijos ir ryžto.
Naujos taisyklės – seni žaidėjai
Politine prasme vienas ryškesnių įvykių tapo vasario 27 d. įvykę savivaldybių rinkimai. Jų daugelis laukė kaip galimo visiško konservatorių fiasko. Ir fiasko neįvyko. Konservatoriai gavo šiek tiek mažiau nei prieš ketverius metus, tačiau iš esmės pasirodė kaip antra stipriausia partija. Tai sustiprino konservatorių lyderių pasitikėjimą ir leido A. Kubiliui išlaikyti partijos lyderio postą po kelių mėnesių vykusiuose partijos pirmininko rinkimuose.
Svarbia savivaldybių tarybų rinkimų naujove tapo galimybė rinkimuose dalyvauti visuomeniniams judėjimams ir atskiriems politikams. Tačiau šia teise labiausiai suskubo naudotis „senieji“ politikai, kurie ėmė burti naujus judėjimus mėgindami įtikinti, kad šį kartą yra „nepartiniai“. Labiausiai iš tokios transformacijos išlošė Artūras Zuokas, laimėjęs rinkimus Vilniuje ir sugebėjęs suburti valdančiąją koaliciją miesto taryboje.
Vis dėlto net ir naujų galimybių bei veikėjų įsitraukimas į rinkimus nepadidino visuomenės entuziazmo – rinkimų aktyvumas buvo gana mažas, juose dalyvavo tik 44 proc. visų rinkėjų. Tiesa, tai buvo kiek daugiau nei 2007 m. – tuomet savivaldybių tarybas rinko tik 41 proc. rinkėjų. Todėl galima sakyti, kad šių metų rinkimai vis vien yra labiau teigiamas procesas, palaikantis Lietuvos pilietinį aktyvumą.
Kitas teigiamas aspektas – nepaisant pakeistų rinkimų sąlygų tradicinės partijos liko esminiais politikos žaidėjais ir, išskyrus kelias išimtis, jokie nauji politiniai veikėjai nesujaukė politinės sistemos. Tai byloja apie partinės sistemos nusistovėjimą ir mažesnį visuomenės blaškymąsi prie „naujų gelbėtojų“. Artėjant Seimo rinkimams tautos nuoseklumas gali būti labai pozityvus ženklas.
Skysti politiniai skandalai
Skandalų ir itin svarbių politinių sprendimų prasme šie metai buvo nuobodūs. Vyriausybės negriuvo, didžiosios partijos neskilo ir nesijungė. Net savo vadovų nekeitė. Nepaisant įvairių kalbų apie naujų partijų steigimą, tik A. Zuoko judėjimo pagimdyta nauja partija gali būti kiek svarbesnė būsimuose rinkimuose. Tyliai ir be gedulingų pietų prie Liberalų ir centro sąjungos prisijungė Arūno Valinsko „prisikėlėliai“. Liberalų partijų bandymai kalbėtis apie vienijimąsi baigėsi be rezultatų. Vienas smulkesnių politinių įvykių – dalies tautininkų pasitraukimas iš Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų partijos. Iš aukščiausio lygio politikų pasikeitė tik vienas ministras: balandį D. Kreivį pakeitė Rimantas Žylius.
Dėl „karo keliuose“ turėjo atsistatydinti policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas, kurį vasario mėnesį pakeitė vienas pagrindinių kovotojų prieš „karą keliuose“ Saulius Skvernelis. Vos ne dėl tos pačios priežasties galėjo pasitraukti ir generalinis prokuroras D. Valys. Bet nepasitraukė.
Nepasitraukė ir daugiau politikų, kurie buvo verti atsistatydinimo. Pradedant prezidentės D. Grybauskaitės neveiklumu kaltinamais socialinės apsaugos ir darbo ar aplinkos ministrais ir baigiant ne kartą susikompromitavusiu Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Jonu Šimėnu ar net į Seimo pirmininkės Irenos Degutienės nepasitikėjimą spjaunančiu Antikorupcinės komisijos pirmininku Kęstu Komskiu.
Vis dėlto A. Kubiliaus pastangos išlaikyti kabinetą ir pavydėtinas kai kurių politikų užsispyrimas leidžia džiaugtis stabilumu. Arba stagnacija ir kantriu naujų Seimo rinkimų laukimu. Jei vienu svarbiausiu politiniu „skandalu“ tampa kadenciją pabaigusio prezidento V. Adamkaus prisiminimų knyga – galima drąsiai teigti, kad Lietuvos politikoje įsigalėjo „žiemos miegas“. Tik „netikėtai“ žlugus „Snoro“ bankui Lietuvos politikai buvo priversti pabusti ir pasiraitoti rankoves.
Dar vienas skandalas tik įsisuka – dėl įtarimu slepiant informaciją apie planuojamas Drąsiaus Kedžio žmogžudystes nušalinti aukšti policijos pareigūnai, tarp jų – ir generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas. Šio tyrimo išvados gali paaiškėti tik kitais metais, tačiau vien pradiniai įtarimų šešėliai smarkiai sustiprins visuomenėje sklandančias sąmokslo teorijas.
Nykstanti „gera kaimynystė“
Užsienio politikoje didelių pokyčių politologai taip pat neįžvelgia. „Šie metai neišsiskyrė aiškesniais proveržiais užsienio politikoje nei gerąja, nei blogąja prasme, – teigia Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. – Žinoma, žiūrint formaliai, galima teigti, kad pirmininkavimas ESBO padidino Lietuvos matomumą užsienyje, bet matomumo prasme Europos krepšinio čempionatas gal net buvo svarbesnis įvykis. Be to, kai kuriais atžvilgiais matomumo trūkumas – palyginti su Graikijos matomumu pastaruoju metu – gali būti ir privalumas.“
Patiems Lietuvos diplomatams, be abejonės, Lietuvos pirmininkavimas ESBO – didelis įvykis ir savotiškas tarptautinis Lietuvos įvertinimas. Tikra Lietuvos užsienio politikos „žvaigždžių valanda“ turi tapti ESBO Ministrų Tarybos susitikimas gruodžio 6–7 dienomis, kuriame laukiama daugybės valstybių diplomatijos vadovų, tarp jų ir JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton. Tačiau Lietuvos visuomenei nei ESBO, nei Lietuvos veikla joje nėra plačiai žinomi. Per visus metus net ir Lietuvos žiniasklaidoje tik retais atvejais išnirdavo koks priminimas, kad Lietuva pirmininkauja ESBO.
Kur kas labiau eskaluojami buvo neigiami užsienio politikos įvykiai: akibrokštas iš Austrijos, kai liepą buvo skubiai paleistas įtariamas Sausio 13-osios žudynių dalyvis Michailas Golovatovas, pačios Lietuvos „pražiūrėta“ apmaudi klaida suteikiant Baltarusijos teisėsaugos institucijoms informaciją apie vieną iš opozicijos lyderių Alesį Beliackį ir netikėtą pagreitį įgaunanti įtampa su Lenkija dėl tautinių mažumų. Būtent šios temos sulaukė daugiau dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio žiniasklaidoje. „Bendraujant su Lenkija paaštrėjo tonas, iš dalies dėl rinkimų Lenkijoje, ir tai nėra gera tendencija“, – pripažįsta R. Vilpišauskas.
Įtampą bandoma sumažinti aptariant jautrius tautinių mažumų švietimo klausimus bendroje tarpvalstybinėje komisijoje. Tačiau įtampa tarp lietuvių ir lenkų jau persmelkė daugelį sferų, todėl vien tik formalūs biurokratiniai sprendimai neatstatys buvusių santykių. Naivūs įsikalbėjimai, kad čia viskas tik dėl Seimo rinkimų Lenkijoje, nepadėjo – po rinkimų Lenkijos vyriausybėje tie patys ministrai ir toliau negirdi, ką bando aiškinti Lietuvos pusė. „Geros kaimynystės“ siekiai gerokai sušlubavo – ir tai yra viena didžiausių Lietuvos užsienio politikos nesėkmių pastaraisiais metais.
