1941-ųjų birželis: Panevėžio drama

Panevėžys pirmąją Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos karo savaitę 1941 m. birželio 22–27 dienomis.

1941-ųjų birželio pabaiga Panevėžiui tapo viena dramatiškiausių savaičių miesto istorijoje. Karo griausmas, šūviai nakties gatvėse, antisovietinis sukilimas, masiniai areštai ir žiaurūs NKVD nusikaltimai pakeitė miestiečių kasdienybę per kelias dienas. Šiuos įvykius šiandien galime matyti ne tik oficialių dokumentų ar vėlesnių istorikų vertinimų aspektu, bet ir tuometinių liudininkų akimis.

Juodasis birželis

Prieš 85 metus, 1941 m. birželio 22-ąją, prasidėjo nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Lietuvoje, sovietų okupuotoje 1940 m. birželio 15 dieną ir iš karto atsidūrusioje karo veiksmų zonoje, prasidėjo antisovietinis sukilimas.

Tuometėje Panevėžio apskrityje sukilėliai aktyviai veikė Berčiūnuose, Smilgiuose, Subačiaus, Krekenavos, Naujamiesčio, Pušaloto, Rozalimo, Raguvos valsčiuose ir kitose vietovėse.

Panevėžyje buvo sutelktos nemažos NKVD ir milicijos pajėgos, veikė sovietinių aktyvistų būriai, sudaryti iš komunistų, komjaunuolių ir jų rėmėjų, todėl čia lietuvių sukilėliai veikė daugiau pogrindyje.

Tačiau savo veiksmais jie kėlė paniką tarp sovietų okupantų. Mieste girdėdavosi šūviai, ypač naktimis.

Birželio 27-ąją Panevėžį užėmė vokiečių kariuomenė.

Karo liudininkai

Apie tai, kas Panevėžyje vyko karo pradžioje, rašė Panevėžio apsaugos štabo laikraštis „Išlaisvintas panevėžietis“, pradėtas leisti vokiečiams užėmus miestą.

Leidinio redakcija prašė buvusių politinių kalinių, miestiečių dalintis savo prisiminimais apie sovietų laikotarpį mieste ir jų vykdytas represijas.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Dokumentų rinkinyje saugomas Panevėžio prekybos mokyklos komjaunuolės Valerijos Varnaitės dienoraštis, kuriame ji rašo apie karo pradžią.

Minėti šaltiniai leidžia pažvelgti į pirmos karo savaitės įvykius Panevėžyje iš dviejų ideologiškai priešiškų stovyklų perspektyvos.

Mieste padėtis buvo įtempta.

Apie sukilėlių veikimą Panevėžyje pasakoja iškalbingas epizodas iš V. Varnaitės dienoraščio (kalba netaisyta):

„Į lenkų gimnaziją nusiuntė mane, nes ir ten buvo ligoninė. […] jau ligonių nebuvo, jie buvo išvežti į S.S.S.R bet aš vis tiek pasilikau, nes įsisteigė „perrišymo punktas“. Užėjo naktis. Prie gimnazijos durų stovėjo tik dvi sargybos. Atėjo dakt. Didžiulis, Didžiulienė, jų sūnus 14 m., 8 komjaunuoliai. Tik spėjo jie įeiti, kad pradės kaž-kas šaudyti, tik spėjo vienas kareivis surikti, kad mes gultume ant žemės kur nėra langų kaip tapo nuginkluotas. Ir pats nepamatė nei iš kur, nei kas?.. Tas tuoj prie telifono ir šaukėsi pagalbos, pagalba atvyko, bandytai tapo išvaikyti, viskas nurimo!“

Sovietai, išgąsdinti lietuvių sukilimo, ėmė suiminėti jiems įtarimų sukėlusius asmenis. Okupantų informatoriai, sovietų valdžiai prijaučiantys asmenys stebėjo aplinką ir apie įtartinus žmones pranešdavo saugumui.

„1941 m. birželio mėn. 24-ąją ėjau Pergalės gt. Ir pamačiau priešais atbėgančius du tipus (vėliau paaiškėjo, kad tai Šipeliovai, gyv. Pergalės gt. Nr. 5), kurie rėkė: stok! Užpakalyje savęs pamačiau atbėgantį nepavejamosios armijos karį. Pamaniau, kad suėmimų liudininku nenorėčiau būti, ir nubėgau. Užėjau pas draugą radijo paklausyti. Jam papasakojau gatvės atsitikimą. Po kokios pusės minutės išgirdom prie lango rusiškai „Rankas aukštyn! Aš jus areštuoju!“ Tik tada supratau, kad gatvėje gaudomas buvau aš. Į butą įsiveržė gatvėje matytieji tipai ir, žiauriai mušdami ir stumdydami, išsivedė mus.“ („Išlaisvintas panevėžietis“, 1941 07 12, Nr. 2, p. 4).

Po straipsniu pasirašė „Aktyvistas Povilas Adašiūnas“.

Redakcijos prieraše minima, kad jis abiturientas.

Skirtingi pasirinkimai

Tame pačiame laikraščio numeryje rašoma apie moksleivių suėmimus: „Bolševikai pastebėję, kad prasidėjus karui, eina prieš juos, VI.23 (pirmadienį) popiet Panevėžy norėjo specialiai moksleivius sugaudyti, kad jie nepradėtų veikti kaip partizanai […].“

Devintajame laikraščio numeryje, išėjusiame 1941 m. rugsėjo 10 d., išspausdintas Adomo Vertelkos straipsnis „Iš paskutiniojo raudonojo lapo“.

Jis prisimena: 1941.VI.24. 23 val. įsibrovė į mano butą bolševikų budelių gauja. Rado mane bute. […] Visur smulkiai iškratė, surėmė mane durtuvais ir išvedė. Nuvedė į saugumą. […] Nuvedė mane pas vyriausiąjį vadą. Tas sako: – Tamsta Vertelka Adomas? – Taip! – Tai esi šnipas, partizanas, išdavikas, mūsų liaudies priešas! Ot, štai draugo Laskovo, tavo kaimyno, pranešimas apie tavo darbus. Už tai esi baudžiamas mirties bausme. […].

A. Vertelkai tuo metu pavyko pabėgti.

Komjaunuolė V. Varnaitė tomis dienomis ligoninėje padėjo medicinos personalui: slaugė sužeistus sovietų karius, vykdė įvairius pavedimus.

Savo dienoraštyje ji rašė: […] Trims ligoniams nuplovus žaizdas mane pašaukė vyresnioji seselė. Įeinu į kabinetą. Daktaras klausia mane, ar negalėčiau savo kraujo duoti vienam sužeistam lakūnui. Aš sutikau, nes buvo man tas pats, kad ir prašytų visą kraują atiduoti aš sutikčiau, nes norėjau visomis jėgomis prisidėti prie kareivių ir ginti šalį nuo partizanų […].

Kankinimų aukos

Labiausiai miesto gyventojus sukrėtė sovietų įvykdyti nusikaltimai, kai NKVD pastato rūsyje, kur dabar veikia Panevėžio kraštotyros muziejus, buvo nukankinti Panevėžio medikai Stanislovas Mačiulis, Juozas Žemgulys, Antanas Gudonis, Zinaida Kanevičienė ir prie Cukraus fabriko sušaudyti devyniolika politinių kalinių.

1941 m. liepos 4-ąją pirmajame laikraščio „Išlaisvintas panevėžietis“ numeryje publikuotas straipsnis „Trijų gydytojų tragedija“.

Jame aprašyti birželio 22–26 d. įvykiai Panevėžio apskrities ligoninėje, kai sovietai, ieškodami medicinos sesers Z. Kanevičienės, suėmė gydytojus S. Mačiulį, J. Žemgulį ir A. Gudonį, kurie po to buvo nukankinti.

Komjaunuolė V. Varnaitė dienoraštyje apie tai rašo (A. Gudonio pavardė dienoraštyje užrašyta su klaida): „[…] pirmiau girdėjau nuo seserų, kad raudonarmiečiai paėmė dr. Mačiulį, dr. Gudžionį, dr. Žemgulį ir ligoninės direktorių ir nusivedė į N.K.V.D., bet kad jie visi nukankinti, akys išlupinėtos, liežuviai ištraukti, supiaustyti, na, kad jų žmonos negalėjo pažinti, tai šito dar negirdėjau.“

Miestas liepsnojo

Nuo karo veiksmų Panevėžio miestas palyginti mažai nukentėjo.

Trumpi informaciniai pranešimai laikraštyje skelbė apie pasitraukusių Raudonosios armijos dalinių ir sovietinių aktyvistų padarytą žalą ir materialinius nuostolius: „Panevėžyje išbėgančiųjų bolševikų sudeginti gimn. mokytojo G. Lyberio namai…“, „Bolševikai, bėgdami iš Panevėžio, su savimi išsivežė ir visas gaisrines mašinas. Taigi miestas liko be gaisrinės apsaugos“ („Išlaisvintas panevėžietis“, 1941 07 12, Nr. 2, p. 2–3).

Traukdamiesi sovietų kariuomenės daliniai padegė prie fabriko „Maistas“ buvusias benzino talpyklas, apie tai buvo užsiminta spaudoje.

Tai savo dienoraštyje mini ir V. Varnaitė: „Tuo pat laiku mieste pakilo didžiausias sąmyšis: rusai pamažu traukdamiesi iš Panevėžio padegė prie „Maisto“ buvusius benzino bakus, tai pakilo didžiulis gaisras, visi žmonės, o daugiausia žydai, susirišę ryšulėlius bėgo į užmiestį į miškus.“

Informacinių pranešimų, prisiminimų apie pirmąją karo savaitę ir sovietų represijas Panevėžyje buvo skelbiama ir daugiau.

Visi jie pasakoja apie antisovietinį lietuvių nusiteikimą, sovietus apėmusią paniką, desperaciją ir jų žiaurumą.

Komjaunuolė V. Varnaitė, nespėjusi pasitraukti į SSSR gilumą, buvo suimta.