Scanpix nuotr.
Krepšininkams – nauji iššūkiai, klubams – nauji tikslai, aistruoliams – naujos emocijos. Eurolygos sezonas žada daugybę intrigų. IQ surikiavo pačias įdomiausias.
Ar karo tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ aidai pasieks Barseloną?
„Mano manymu, jie (Kauno „Žalgirio“ vadovai – red. past.) absoliučiai neturi supratimo, ką daro. O leisti pinigus taip, kaip jie leidžia, yra nusikaltimas žmogiškumui“, – prieš sezoną interviu tinklalapiui Basketnews.lt rėžė Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubo valdybos pirmininkas Jonas Vainauskas. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį – dar vieną „Žalgirio“ savininko Vladimiro Romanovo viešą moralą J. Vainauskui sekė precedento neturintis klubo sprendimas nesuteikti akreditacijų Vilniaus klubą remiančios žiniasklaidos bendrovės žurnalistams. Praėjusio sezono pabaigoje prasidėjęs karas tarp dviejų Lietuvos krepšinio grandų vadovų vyksta be jokių taisyklių, ir akivaizdu, kad abi pusės tikrai nestokos originalumo ieškodamos naujų ginklų. Galima tik spėlioti, iš kokių šaltinių informaciją apie „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ nesantaiką gauna Barselonoje įsikūrę Eurolygos vadovai, bet Lietuvos krepšiniui toks karas nei prestižo, nei papildomų balų nepridės. O po dvejų metų, perdalijant Eurolygos A licencijas, paradoksaliai gali būti pritaikyta legendine jau laikoma V. Romanovo frazė: „Lietuva vėl buvo apvogta.“
Kaip Vilniuje ir Kaune veiks serbiško krepšinio pamokos?
Kaip serbiškai pasakyti „Tu atleistas“? „Lietuvos ryto“ vadovų polinkis dažnai (nebūtinai nepagrįstai) keisti trenerius jau seniai dokumentuotas, o į „Žalgirį“ šią tradiciją iš futbolo barų atsinešė V. Romanovas. Aleksandro Trifunovičiaus ir Aco Petrovičiaus darbo vietos – vienos nesaugiausių rinkoje, o jiems suteiktas pasitikėjimo kreditas gali viršyti limitą vos po kelių pralaimėjimų. Tačiau užgrūdinti serbai ir patys suvokia trenerio darbo specifiką, todėl kalbas apie tokias grėsmes veja į šalį. Galima spėti, kad rūpesčių dirbdamas tiesioginį darbą ir diegdamas savo krepšinio filosofiją kiek daugiau turės A. Petrovičius, tapęs vos antruoju (po Jaako Salumetso) „Žalgirio“ treneriu užsieniečiu. Daugelis Vilniaus ekipos krepšininkų įpratę dirbti su užsienio specialistais, o kai kurie iš jų labai gerai pažįsta ir į Lietuvą po kelerių metų pertraukos grįžusį A. Trifunovičių.
Kurio Lietuvos klubo šansai geresni?
Vertinant vien pagal tekusius varžovus, „Lietuvos ryto“ pretenzijos C grupėje aplenkti bent Šolė „Basket“ bei Zagrebo „Ciboną“ ir žengti į „Top 16“ atrodo pagrįstesnės. „Žalgirio“ A grupėje tokių aiškių antrojo ešelono klubų nėra, o Maskvos srities „Chimki“ prisijungimas po atrankos turnyro dar labiau išlygino jėgų santykį. Kauniečių aistruolių tai neturėtų visiškai varyti į neviltį, nes ikisezoniniai mačai su Europos krepšinio grandais parodė, kad komanda turi didelį potencialą. „Lietuvos ryto“ padėtis priešinga: trenerių kaita prieš pat sezoną ir ne itin palankus tvarkaraštis įsibėgėti iš naujo užvestam varikliui. Įgyvendinti minimalias užduotis – patekti į „Top 16“ – turėtų abu šalies klubai, bet po Naujųjų metų, jei nepasikartos pernykščių LKL finalų krachas, geresnes galimybes kautis dėl vietos ketvirtfinalyje turi „Žalgiris“. Nors J. Vainauskas drąsiai prognozavo geriausią klubo sezoną Eurolygoje, Kauno komandos sąlyginio pranašumo priežastys – proziškos: didesnis biudžetas ir ilgesnis lygiaverčių žaidėjų suolas.
Kam reikia ilgo atsarginių suolo?
„Žalgirio“ komplektacija šį tarpsezonį stebino krepšinio gerbėjus. Paskutinis sutartį pasirašęs Tomas Delininkaitis tapo 14-uoju komandos žaidėju. Tiesa, pamirštama, kad „Lietuvos rytas“ taip pat Eurolygai įregistravo 13 krepšininkų ir tebeieško įžaidėjo, nes dėl traumų iš rikiuotės iškrito Jerry Johnsonas ir Žydrūnas Kelys. Lietuvos grandai šį tarpsezonį žengė kitų žemyno klubų išmintu keliu – norint ką nors pasiekti, reikia turėti bent 10 daugmaž lygiaverčių krepšininkų. Be to, didinti pajėgas Lietuvos klubus privertė ir didžiulis rungtynių skaičius. Nors šiemet pavyko atsikratyti BBL reguliariojo sezono, „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ per sezoną, atsižvelgiant į rezultatus, sužais po 60–70 mačų. Tokį krūvį atlaikyti 7–8 žaidėjams būtų neįmanoma.
Kada Eurolyga bus rodoma per nacionalinį kanalą?
Lietuvoje šiuo klausimu jau nuo pernai sulaužyta daugybė iečių. Abi pusės turi neatremiamų argumentų, kodėl „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ kovos turėtų būti transliuojamos arba per nacionalinį, arba per mokamą kanalą. Šioje situacijoje turbūt svarbiausia būtų suprasti, kad Eurolyga yra produktas. Sportas seniai tapo verslu, o Europos klubai savo žodį tarė praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai perbėgo nuo komercinės naudos negalinčios garantuoti FIBA į ULEB glėbį. Šiuolaikinės Eurolygos architektas Jordi Bertomeu ne kartą pripažino, kad remiasi NBA modeliu, kurio pagrindinis tikslas – pelnas. Televizijos (įvairių šalių) yra vienas titanų, ant kurio pečių laikosi Eurolyga. Bet jei Lietuvos parlamentarams pavyktų iškovoti pergalę ir Vyriausybė su Europos Komisija įrašytų Eurolygą į visuomenei reikšmingų įvykių sąrašą, tai būtų savotiškas socialinio teisingumo triumfas. Tačiau kartu ir rimtas smūgis dabartinės Eurolygos pamatams. Lauksime tęsinio…
Ką nuveiks bronziniai Pasaulio čempionato kariai?
Euforija po Pasaulio čempionato jau visiškai nuslūgo, o naujo sezono lūkesčiai pritemdė ir bronzinių Lietuvos rinktinės karių prisiminimus. Bet vieno dalyko iš Pasaulio čempionato prizininkų niekaip neatimsi. Tai – išaugęs pasitikėjimas savo jėgomis. Galbūt „Lietuvos ryto“ snaiperio Martyno Gecevičiaus atveju dėl šio teiginio galima suabejoti, tačiau penkiems „Žalgirio“ žaidėjams pasitikėjimas savimi labai padės ir Eurolygoje. Mantas Kalnietis Turkijoje pamatė, kad gali visiškai užtemdyti išgirtąjį Ricky Rubio, Martynas Pocius sužinojo, kad sprogstamąja jėga Europoje jam prilygsta vienetai, Paulius Jankūnas suniokojo serbą Novicą Veličkovičių, Tomas Delininkaitis be sunkumų maudė Pablo Prigioni, Tadas Klimavičius „du prieš du“ žaidė geriau už daugelį pripažintų asų. Dabar šie krepšininkai susitiks su tais pačiais varžovais Eurolygos arenose. Skirtumas tik tas, kad jie jau žino, jog nėra niekuo prastesni.
Ką pamatys Kęstutis Kemzūra?
Išsaugoti bronzinės rinktinės branduolį ar vėl atverti duris veteranams? Hamletiškas klausimas nuo pat batalijų Turkijoje pabaigos ėmė kankinti visą Lietuvos krepšinio visuomenę, o labiausiai – rinktinės strategą K. Kemzūrą. Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai, Rimantas Kaukėnas, Marijonas Petravičius, Šarūnas Jasikevičius (kai susiras klubą) – visi jie turės iš naujo įrodyti savo vertę Lietuvos rinktinės treneriui. Kad ir kokie pasiteisinimai trukdė kelias praėjusias vasaras, neabejotina, kad nueinančios kartos žvaigždėms dar norėsis trinktelėti durimis per Europos čempionatą kitąmet Lietuvoje. Ateinančią vasarą K. Kemzūra turės prabangą (ir prievolę) išsirinkti geriausią dvyliktuką. Kovos Eurolygoje pasitarnaus kaip lakmuso popierėlis vertinant, ar veteranai dar turi užtektinai parako.
Kuris Lietuvos krepšininkas sužibės ryškiausiai?
Pernai buvo Linas Kleiza. Du sezonus prieš tai – Ramūnas Šiškauskas. Dar ankstesniais metais – Arvydas Macijauskas, Š. Jasikevičius ir Arvydas Sabonis. Šiemet išskirti vieną lietuvį, kuris pasmerktas spindėti Eurolygoje, – sunkiau. Antra vertus, tik vienas Lietuvos krepšininkas (įskaitant ir žaidžiančius „Žalgiryje“ bei „Lietuvos ryte“) yra svarbiausias savo komandos mechanizmo sraigtas – tai R. Šiškauskas. Per ikisezonines rungtynes su NBA ekipomis Baltų Pippenas šaltakraujišku ir naudingu žaidimu vėl įrodė, kad ne veltui buvo išrinktas į simbolinę praėjusio dešimtmečio Eurolygos komandą. 32 metų buvusiam Lietuvos rinktinės kapitonui liko keli kokybiški sezonai krepšinio arenose. Tad dabar – geriausia galimybė palikti pėdsaką šio dešimtmečio Eurolygos metraštyje, o paskui (galbūt) pabandyti NBA duonos sprangumą.
Kuo mus nustebins vienintelis lietuvis treneris?
Lietuvos trenerių bendruomenei Eurolygoje nuo sezono pradžios atstovaus vienintelis Tomas Pačėsas. Lapkričio 11 d. 39-ąjį gimtadienį švęsiantis jaunas specialistas jau pernai su Gdynės „Asseco Prokom“ sukūrė nedidelį stebuklą: pateko į stipriausių komandų aštuntuką. Vasarą Lenkijos čempionai atsisveikino su lyderiais Davidu Loganu ir Qynteliu Woodsu, tačiau juos pakeitė nauji veidai iš kitos Atlanto pusės, o tvirtą charakterį turintis T. Pačėsas įrodė, kad sugeba įsprausti į rėmus net gatvės krepšinio „mylėtojus“. Lenkijoje senokai didžiulę pagarbą užsitarnavęs alytiškis kol kas negali pasigirti pranašo statusu tėvynėje, bet jei ir toliau taip sėkmingai puoselės savo karjerą, ateityje pretenduos perimti Lietuvos rinktinės vairalazdę.
Kas taps Eurolygos čempionais?
Prieš sezoną mėginant prognozuoti prisimenami tie patys pavadinimai – Maskvos CSKA, Pirėjo „Olympiakos“, Atėnų „Panathinaikos“, Sienos „Montepaschi“. Bet saugiausias spėjimas – kad titulą apgins „Barcelona“. Vasarą Katalonijos klube įvyko kelios kosmetinės permainos, o įspūdingas žaidimas Ispanijos supertaurės turnyre parodė, kad komanda tebėra alkana. Vienintelis „Barcos“ trūkumas, atrodo, – nedidelės gynėjų pajėgos, bet priekinė katalonų linija (Franas Vasquezas, Boniface’as Ndongas, Erazemas Lorbekas, Kosta Perovičius, Terrence’as Morrisas) ir dėl centimetrų, ir dėl meistriškumo taps neišsprendžiamu galvosūkiu visoms Eurolygos komandoms. Jei R. Rubio prisimins, kaip žaidė praėjusį sezoną, titulą apginti gali būti ir lengviau, nei dažnai kalbama.
* * *
„Lietuvos ryto“ tvarkaraštis
■ Spalio 20 d. Stambulo „Fenerbahce“ (SV)
■ Spalio 27 d. Sienos „Montepaschi“ (N)
■ Lapkričio 4 d. Šolė „Basket“ (SV)
■ Lapkričio 11 d. „Barcelona“ (SV)
■ Lapkričio 17 d. Zagrebo „Cibona“ (N)
■ Lapkričio 24 d. „Fenerbahce“ (N)
■ Gruodžio 1 d. „Montepaschi“ (SV)
■ Gruodžio 9 d. „Basket“ (N)
■ Gruodžio 16 d. „Barcelona“ (N)
■ Gruodžio 22/23 d. „Cibona“ (SV)
„Žalgirio“ tvarkaraštis
■ Spalio 21 d. Belgrado „Partizan“ (N)
■ Spalio 28 d. Tel Avivo „Maccabi“ (SV)
■ Lapkričio 3 d. Sopoto „Asseco Prokom“ (N)
■ Lapkričio 10 d. Vitorijos „Caja Laboral“ (SV)
■ Lapkričio 18 d. Maskvos srities „Chimki“ (N)
■ Lapkričio 25 d. „Partizan“ (SV)
■ Gruodžio 2 d. „Maccabi“ (N)
■ Gruodžio 9 d. „Asseco Prokom“ (SV)
■ Gruodžio 15 d. „Caja Laboral“ (N)
■ Gruodžio 22/23 d. „Chimki“ (SV)
