Tomo Čiučelio iliustr.
Euro zonos krizei išgąsdinus vyriausybes, nuomonės, kam reikalinga sąjunga, smarkiai išsiskiria.
Ar Europos Sąjunga turi ateitį? Dar neseniai toks klausimas būtų nuskambėjęs keistai. O dabar net didžiausi Europos vienybės aistruoliai kalba apie kontinentui gresiantį įsiskolinimo, mažėjančio gyventojų skaičiaus ir menko augimo „Bermudų trikampį“.
Be šių chroniškų problemų, ūmi krizė ES gresia ir jos ekonominiame branduolyje – šešiolikoje euro zonos šalių. Rinkos nebetiki, kad euro zonos ūkiai – ir silpnieji, ir stiprieji – taps viena visuma, nes veiksmus kausto įsipareigojimai laikytis finansinės drausmės, o nekonkurencingi atsilikėliai nebegali spręsti savo problemų devalvuodami valiutą.
Be to, diskusijos, kaip bendrą Europos valiutą išgelbėti nuo dezintegracijos, įstrigo. Įstrigo, nes vyraujančios euro zonos valstybės Prancūzija ir Vokietija sutaria, kad daugiau darnos euro zonoje reikia, bet nesutaria, kaip to pasiekti.
Vokietijos manymu, eurą reikia gelbėti griežtinant skolinimosi, išlaidų ir konkurencingumo taisykles, prieš nuklydusias vyriausybes pasitelkus pusiau automatines sankcijas. Galimi variantai – grasinimas įšaldyti vargingesniems regionams ir stambiems ES projektams skiriamas ES lėšas, netgi suspenduoti šalies balso teise ES Ministrų taryboje. Vokietija atkakliai tvirtina, esą ekonomiką reikėtų koordinuoti visoms 27 ES narėms, kurių didesnė dauguma palaiko laisvosios rinkos liberalizmą ir griežtą ekonomikos valdymą. Vokietija baiminasi, kad jei diskusijose dalyvaus tik euro zonos šalys, viršų ims prancūzų dirižizmui, griežtai valstybės valdomam ekonominiam modeliui, palankios ES narės.
Prancūzijos vadovaujama „pietiečių“ grupė nori ko kito – Europos ekonominės vyriausybės, veikiančios vidiniame euro zonos narių branduolyje. Išvertus tai reiškia, kad politikai kišis į pinigų politiką ir įtakos perskirstymo sistemą tarp turtingesnių ir vargingesnių narių, vyriausybėms teikiant pigesnes paskolas, pasitelkus bendrąsias euroobligacijas arba tiesiog pervedant lėšas iš iždo. Pagaliau Prancūzijos vyriausybei artimi asmenys kalbėjo, kad euro zonos narėms reikia sutarti dėl tam tikros fiskalinės ir socialinės darnos, pavyzdžiui, konkurenciją suvaržant pelno mokesčiais arba fiksuota darbo jėgos kaina.
ES nurašyti per anksti. Ji tebėra didžiausias pasaulyje prekybos blokas. Geriausia prasme Europos projektas yra nepaprastai liberalus. Kadangi tai yra bendra 27 turtingų ir vargingų šalių rinka, jos vidinės sienos kur kas lengviau praleidžia prekes, kapitalą ir darbo jėgą nei bet kuri kita panaši prekybos zona. Tai ambicingas mėginimas nugludinti aštriausius globalizacijos kampus ir prisijaukinti kapitalizmą.
Bėda, kad „Europos socialinis modelis“ per dažnai asocijuojasi su itin brangiu būdu ką nors daryti. Be to, jis tapo savitikslis, kai kuriems ES lyderiams Europą plėsti raginant vien dėl socialinės gerovės sistemų išlaikymo. Gana liūdnas raginimas: siekti daugiau dinamiškumo, kad Europa tebegalėtų mokėti pensijas ir bedarbių pašalpas.
Europai žūtbūt reikia gerų idėjų ir gero vadovavimo. Gelbėdami silpnąsias grandis, kaip Graikija, rinkėjų pritarimą pernelyg daug ES lyderių mėgino užsitikrinti neaiškiai murmėdami apie „anglosaksų“ sąmokslą sužlugdyti eurą ir gelbėjimo mechanizmus pateikdami kaip būdą valstybės valią primesti „spekuliantams“. Įsivaizduojami priešai – beviltiškas vylius sąjungai suteikti darnos.
Krachas, kurio nebuvo
Artimiausiu metu Europoje galimi du tikėtini scenarijai – vienas nelauktai teigiamas, o kitas labiau neigiamas. Teigiamas scenarijus remiasi faktu, kad viskas galėjo būti kur kas blogiau. Grįžkime į niūrų metą prieš 18 mėnesių ar panašiai, kai Graikijoje, Latvijoje, Bulgarijoje ir Lietuvoje pratrūko smurtinės protesto akcijos prieš vyriausybes. Ispanijos darbdavių organizacijų konfederacijos (CEOE) vadovas tuomet užsiminė, kad gal laisvosios rinkos ekonomikai metas „pailsėti“ ir leisti įsikišti vyriausybėms. Ispanijos ir Didžiosios Britanijos politikai išgelbėtus bankus vertė pirmiausia skolinti vietiniam verslui ir vartotojams. Graikų valdžia vietinius bankus ragino „apdairiai“ vertinti lėšų pervedimą į Balkanų valstybių filialus.
Vėliau vienas vyresnysis pareigūnas 2008 metų gruodį vykusį ES viršūnių susitikimą įvardijo kaip didžiausio pavojaus laisvajai rinkai momentą. Per oficialų lyderių susitikimą Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy Europos Komisijai priekaištavo, kam ši pernelyg preciziškai taiko ES taisykles. Aplink linksėjo galvos. Šis vyresnysis pareigūnas jautė, kad, pakvietus kelti rankas, „triuškinama dauguma“ ES lyderių būtų balsavę už sąjungos vidinės rinkos taisyklių veikimo sustabdymą.
Prancūzijoje išsigandę N. Sarkozy patarėjai kalbėjo apie bręstančius „Europos masto 1968 m. gegužės įvykius“. Jų viršininkas pasiūlė, kad Prancūzijos automobilių pramonei skirtą milijardų eurų pagalbą reikėtų panaudoti išlaikant gamybą Prancūzijoje. N. Sarkozy aiškino, kad „nesą jokio pagrindo“ prancūzų kompanijoms automobilius Prancūzijos vairuotojams gaminti Slovakijos gamyklose. Sunerimęs dėl augančio rytų-vakarų skilimo ženklų, Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad Europos laivas „siūbuoja“ ir „silpnesnius keleivius jie pradės mėtyti už borto“.
Paaiškėjo, kad N. Sarkozy protekcionizmas iš esmės tariamas. Prancūzijos automobilių gamintojai taupius mažus automobilius tebeprojektuoja namie ir pigiau tebegamina Slovėnijoje, Rumunijoje arba Čekijoje. O piliečių neramumų bangų, kurių bijota, taip ir nebuvo. Nuo Graikijos iki Ispanijos arba Airijos protestai ir streikai kol kas buvo mažesni nei tikėtasi, o juose vyravo viešojo sektoriaus darbuotojai, ginantys nepaprastai saugias darbo vietas.
2009 metų spalį Europos Komisija įsikišo, paaiškėjus, kad Vokietijos vyriausybė siūlo pagalbą, siekdama padidinti sunkiai besiverčiančio automobilių gamintojo „Opel“ patrauklumą galimam pirkėjui, kuris įsipareigojo neuždaryti nė vienos iš keturių „Opel“ gamyklų Vokietijoje (kitur veikiančių efektyvesnių gamyklų sąskaita). Vėliau pardavimo sandėris žlugo. Viena vertus, toks Vokietijos žingsnis kelia nerimą. Kita vertus, tai puikiai parodo, kokia galinga bendra ES rinka: Vokietijos vyriausybei pasakyta, kad, analogiškos paramos nepasiūlydama „Opel“ gamykloms Ispanijoje, Belgijoje, Vengrijoje arba Didžiojoje Britanijoje, ji už mokesčių mokėtojų pinigus negalinti siekti darbo vietas išsaugoti tik Vokietijoje.
Visuomet manyta, kad bendra valiuta skatina struktūrines reformas, kai taisyklės ir kitos valstybės kadaise išlaidžias šalis verčia gyventi pagal išgales. Bet Prancūzija ir Vokietija pirmosios pradėjo maištauti prieš „stabilumo ir augimo pakto“ nustatytą drausmę, vos tik jos pačios tapo tokios drausmės pažeidėjomis. Tai buvo ženklas, kad nusidėti gali visi. Mažiau konkurencingos euro zonos narės, ypač Viduržemio jūros šalys, tik pasyviai stebėjo, kaip dėl lengvų kreditų auga skolos ir pučiasi turto burbulai, kartu leisdamos staigiai kilti darbo užmokesčiui. Daliai būsto palūkanų normų realiosios vertės požiūriu virstant neigiamomis, tai atrodė kaip veltui gauti pinigai.
Bet ir šiauriečius galima apkaltinti veidmainyste: Graikijai ar Ispanijai skolinti pradėjo vokiečių ir prancūzų bankai. Skolintojai manė euro zonos valstybių skolą užsienio kreditoriams esant itin patikimą. Iš pietiečių obligacijų susižeriantiems gražaus pelno tai irgi atrodė kaip veltui gauti pinigai. Anot vieno Vokietijos pareigūno, pagrindinė valstybių skolos užsienio kreditoriams krizės priežastis euro zonoje yra ta, kad rinkos pagaliau suvokė, jog skolinti Graikijai rizikingiau nei skolinti Austrijai.
Be to, šiaurinių šalių vyriausybės užkirto kelią ankstyviems kitų šalių mėginimams daryti spaudimą. Kalbama, kad ES lyderiai jau 2008 metais žinojo, jog Graikija meluoja apie savo deficitą. Tačiau bandymai kalbėtis su tuomečiu Graikijos ministru pirmininku konservatoriumi Kostu Karamanliu nieko nedavė. K. Karamanlį užstojo kolegos centro-dešinės lyderiai, įskaitant kelis dabar garsiausiai raginančius imtis biudžetinės disciplinos.
Regis, pamoka išties buvo gera. Anot Vokietijos pareigūnų, Berlyne dabar karčiai apgailestaujama, kad jų šalis padėjo sužlugdyti pradinį stabilumo ir augimo paktą. Bet jis buvo sužlugdytas.
Ko imtis?
Europos vyriausybės jau ne vienus metus, bet ne itin sėkmingai, viena kitai neduoda ramybės, ragindamos imtis struktūrinių reformų. Įsimintini Liuksemburgo ministro pirmininko Jeano Claude’o Junckerio žodžiai, ištarti 2007 metais: „Visi žinome, ką daryti, bet nežinome, kaip po to vėl laimėti rinkimus.“
Dabar, rinkoms vengiant kai kurių Europos atsilikėlių, priimti skaudžius, bet teisingus sprendimus yra išgyvenimo receptas. Seniai įstrigę dokumentai pagaliau pajudėjo. Europos Komisija liepos 1-ąją paskelbė planuojanti gauti bendro, visose 27 ES šalyse galiojančio patento patvirtinimą (pagrindinis Europos verslo reikalavimas), kai Ispanijai ir Italijai ginčijant jų kalboms suteiktą statusą jau sugaišti ne vieni metai.
Anksčiau šiais metais tokie ES lyderiai kaip José Luisas Rodríguezas Zapatero iš Ispanijos, kategoriškai teigė, kad rinkos spaudimas dėl Ispanijos skolos – sąmokslas. „Spekuliantai atakuoja eurą ir griežtesnį finansinės sistemos bei rinkų finansinį reguliavimą“, – tvirtino jis. Bet gegužę rinkos spaudimui pasiekus kritinį tašką, J. Zapatero pakeitė kryptį, pranešdamas apie mažinamus valstybės tarnautojų atlyginimus ir kitas griežto taupymo priemones. Jis paskelbė (kuklų) planą mažinti Ispanijos darbo įstatymų griežtumą, kurių laikantis vyresnių darbuotojų iš esmės neįmanoma atleisti, o jaunimui bei imigrantams lieka laikinos sutartys ir, žlugus nuo nekilnojamojo turto priklausiusiam Ispanijos klestėjimui, jiems tenka prisiimti visą smūgį. Jaunimo nedarbas Ispanijoje siekia 40 proc. Jis nėra tiesiog didelis – tai moralinis kaltinimas visai sistemai.
Tomo Čiučelio iliustr.
Birželį vykusiame ES viršūnių susitikime J. Zapatero pirmasis ragino paskelbti Europos bankų testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatus – tai seniai reikalinga priemonė, kuriai besipriešinančių buvo Vokietijoje. Nors tebeniurnėdamas dėl nepagrįstų gandų finansų rinkose (ir tam tikra prasme jis teisus), realistiškiau nusiteikęs J. Zapatero teigė: „Mokumą parodyti nėra geresnio būdo kaip skaidrumas.“
Tikintiems laiminga šios krizės pabaiga labai svarbu tai, kad rinkėjai, regis, ryžtingesni nei baiminosi politikai ir gali įžvelgti struktūrinių reformų poreikį. 2005–2030 metais darbingo amžiaus gyventojų Europos Sąjungoje bus 20 mln. mažiau, o 65 metų ir vyresnių gyventojų bus 40 mln. daugiau. Atkreipus dėmesį į griūvančius viešuosius finansus, viešuosiuose debatuose Europos klausimais jau kalbama ir apie šią demografinę laiko bombą. Antai Didžiojoje Britanijoje arba Nyderlanduose pensijų mokėjimą atidėti iki 67 arba netgi 70 metų vyriausybėms pavyko pasiūlyti be piktų protestų.
Netgi Prancūzijoje, kur per apklausą birželį dauguma rinkėjų pasiūlymą didinti pensinį amžių iki 62 metų sakė laiką „neteisingu“, nedaugelis abejoja, kad dabartinei valstybinių pensijų sistemai gresia nemokumas. Kairė ir dešinė tiesiog nesutaria, kas turėtų sumokėti už situacijos taisymą. Graikijoje aršiausius streikus organizavo kompromisų nepripažįstančios komunistinės profsąjungos, o didesnės elgėsi santūriau. Tuo tarpu spauda lūžta nuo komentarų apie tai, kaip šaliai reikia gyventi pagal išgales ir kaip viskas turi keistis.
Tarp sunkiausiai įveikiamų Europos struktūrinių problemų – netinkamas viešųjų išlaidų paskirstymas. Vyriausybės ne vienus metus nepagrįstai didino valstybės tarnautojų atlyginimus, prieš pat rinkimus pristatydavo įvairių pašalpų, kaip antai motinystės pašalpa arba ankstyva pensija, ir žarstė subsidijas politinėje arenoje galingoms interesų grupėms.
Optimistai turi pagrindo viltis, kad suvaržius viešąsias išlaidas kai kurios struktūrinės reformos įvyks savaime. Žūtbūt norėdamos greitai sumažinti išlaidas, vyriausybės karpė tai, ką kontroliuoja tiesiogiai, pradėdamos nuo viešojo sektoriaus atlyginimų ir einamųjų vyriausybės išlaidų (Prancūzijoje įskaitant ir prezidentinę medžioklę).
Siekiant augimo, susikoncentruojama į sunkiausiai įveikiamas struktūrines problemas. Vyriausybės nariai Belgijoje sutinka, kad siaubinga, jog vos 35 proc. 55–64 metų piliečių tebedirba (Švedijoje ši dalis dvigubai didesnė). Vokietijoje aukštesnes pareigas užimantys asmenys nurodo esant kliūčių, kurios daugybei moterų neleidžia įsilieti į darbo rinką: kad ir netvarkinga vaikų priežiūros sistema. Jų manymu, išsprendus šias problemas, moterys užsidirbtų pačios ir nereikėtų mokėti pašalpų.
Korporatyvizmo šešėlis
Bet visa tai nebūtinai turi Europai užtikrinti laimingą pabaigą. Dabartinė taupymo politika rizikinga: per trumpąjį bei vidutinį laikotarpį dėl jos gali padaugėti bedarbių. Politikai bijo aukšto nedarbo lygio, galinčio įbauginti net ir tvirčiausias vyriausybes.
O žmogiškąja prasme reformoms gali pakenkti sudėtingi interesai. Kad ir prarastoji darbo neturinčio jaunimo karta Ispanijoje. Daugelis gyvena su tėvais. Plačiąja ekonomine prasme dėl visam gyvenimui užtikrintos darbo vietos jų tėvas yra saviškis, kenkiantis savo vaikų interesams. Bet ant tėvo pečių laikosi namų ūkis, taigi, jo vaikai itin suinteresuoti darbo įstatymais, neleidžiančiais atleisti jų tėvo.
Ypač viešojo sektoriaus darbuotojai gali pasirodyti privilegijuoti saviškiai. Bet dėl karpymo daugelis pradės jaustis aukos. Valstybės darbuotojams Europoje dažnai mokama mažai, jie sąmoningai susitaiko su mažu atlyginimu ir nuoboduliu mainais į saugią darbo vietą.
Svarbiausi Briuselio pareigūnai sako turį įtikinti rinkėjus, kad Europos atvirų sienų modelis atitinka paprasto piliečio interesus. „ES turi sukurti reglamentą, kuris galėtų sustabdyti piktnaudžiavimą, ypač finansų sektoriuje, nes kitaip „pradės vešėti protekcionizmas ir populizmas“, – sako vienas vyresnysis Briuselio pareigūnas. Tokiems žmonėms kaip ES vidaus rinkos komisaras, prancūzas Michelis Barnieras prabilus apie „socialinę ekonomiką“ Europoje, tai reiškia, kad siekiama patrauklesnio kapitalizmo: M. Barnieras, pavyzdžiui, itin žavisi smulkiu vietiniu verslu.
Pavojus dvejopas. Pirma, M. Barnieras ir jo kolegos spaudžiami pasiūlyti tam tikrų minią tenkinančių reglamentų, ypač finansinių paslaugų srityje. Antra, patrauklus kapitalizmas linkęs virsti verslo ir vyriausybės ryšiais pagrįstu kapitalizmu. Europa socializmo kaip valdančiosios ideologijos atsikratė, ir netgi kairiosios vyriausybės sutinka turinčios dirbti su rinkomis. Kur kas didesnį pavojų kelia sena Europos grėsmė – korporatyvizmas (prisiminkite Mussolinį).
Verslininkams, pramonininkams ir daugeliui vyriausybių reikalaujant sušvelninti pagalbos ir susiliejimo taisykles, idant geriausios Europos įmonės galėtų atlaikyti pasaulinę konkurenciją, už konkurencijos reguliavimą Briuselyje atsakingi asmenys susiduria su intensyviu lobizmu. Toks lobizmas atskleidžia rimtą ginčą, kam skirta šiuolaikinė ES.
Kadaise ES buvo jaukus Vakarų Europos šalių klubas. O dabar 27 nares turinčią, nuo Baltijos jūros iki Kipro nusidriekusią ir 10 buvusio sovietinio bloko šalių priėmusią sąjungą labiausiai pateisina tai, kad ji – priemonė valdyti globalizaciją.
Laisvąją rinką palaikantiems liberalams pranašumas jau pats išsiplėtusios sąjungos dydis ir įvairovė. Priimdama Rytų šalis, kur darbo jėgos kaina mažesnė, o darbininkai kur kas mobilesni už kolegas iš Vakarų, ES iš esmės globalizaciją sukūrė savo teritorijoje. Ekonomikos liberalams toks lankstumas ir dinamiškumas – geriausias Europos šansas išgyventi.
Bet kitai stovyklai iš Europos kairiųjų (ir daugiau ar mažiau visos prancūzų politinės klasės) Europos tikslas – neprisileisti globalizacijos arba bent jau pažaboti jos galią. Remiantis tokiu mąstymu, pasaulinės konkurencijos sąlygomis atskiros tautos per mažos išlaikyti daug kainuojančius socialinės gerovės modelius. Bet 500 mln. gyventojų turinti ES yra pakankamai didelė pareikšti politinės valios pranašumą prieš rinkos jėgas. Tokiems politikams Europos įvairovė – problema, nes ji kenkia pažangiausiems (taigi brangiausiems) socialiniams modeliams. Tokią konkurenciją reikia pažaboti, ribojant darbo jėgos migravimą iš Rytų Europos, subsidijuojant gamybą turtingosiose šalyse ir viską suderinant, įskaitant senąją kairės svajonę – europinį minimalų atlyginimą.
Net ir neigiamame scenarijuje tokioms nuomonėms sunkiai seksis laimėti visus ginčus: naujokams plėtra suteikė svarų balsą, ir jie neketina dėl derinimo atsisakyti visų pranašumų. Neoficialiai netgi prancūzų politikai žino, kad jiems irgi reikia pigesnės gamybos rytuose. Bet jei augimas pakankamai greitai neatsinaujins, prieš laisvąsias rinkas bus pasisakoma dar garsiau.
Prancūzų ir vokiečių kompromisas?
O kaip ES lyderių siūlomi politiniai sprendimai? Nors Prancūzija ir Vokietija nesutinka dėl esminio euro zonos valdymo klausimo, klaidinga būtų manyti, kad jos nesutars amžinai. Galų gale joms teks rasti kompromisą, nors kol kas, deja, prasmingi atrodo nedaugelis nesutampančių jų sprendimų.
Primygtinai siūlydama griežtą discipliną Vokietija iš esmės palaiko viešąjį vartojimą. Neoficialiai vyresnieji ES pareigūnai sutinka, kad kalbos apie sankcijas yra nesąmonė. Vienas kategoriškai teigia, kad Prancūzija ir Vokietija niekuomet nesutiks gauti baudų arba netekti balso. Trapios demokratinės valstybės rytuose siaubingai reaguotų į galimybę prarasti balso teisę, ir tai pakenktų sunkiam ES darbui didinant jose demokratiją. Įšaldytas stambių ES projektų finansavimas irgi nepraktiškas: tokie projektai dažnai vyksta keliose valstybėse, taigi nubaudus vieną šalį, nukentėtų ir kitos.
O prancūzų vadovaujamai grupei, kuri eurą gelbėti ragina perskirstymu per išpirkimą, bendras euroobligacijas arba kompensacijomis iš biudžeto, irgi kyla fundamentali problema: kaip tokią integraciją suderinti su demokratijos trūkumu Europoje. Prieš imantis perskirstymo, reikėtų gerokai pasistūmėti politinės sąjungos link. Kol kas tokios sąjungos niekas nenori.
Tai kaip tuomet Europa mėgins išgelbėti bendrą valiutą? Saugiausia spėti, kad šiaip taip išsikrapštydama. Bus išpirkimų, kurie taip nevadinami, silpniems euro zonos nariams skirtų „laikinų“ gelbėjimo fondų, kuriuos labai sunku panaikinti, ir iš dalies formalių diskusijų apie biudžeto planus tarp narių vyriausybių.
Ar to pakaks? Daugiausia tai priklauso nuo ekonominio augimo ir nuo to, ar Europa iš šios krizės tinkamai pasimokys. Atvira, lanksti ir konkurencinga ES europiečiams siūlo geriausią galimybę pasitikti globalizaciją. Bet tai nėra vienintelis ES variantas: korporatyvistinė, jauki, populistinė sąjunga senstantiems, sunerimusiems ES rinkėjams skamba labai patikimai. Grėsmingai artėja metas rimtai rinktis.
