Žiema Panevėžyje: čiuožyklos kiemuose ir svajonė apie kalną

Kai žiemos būdavo sniegingos ir šaltos, o pramogų tekdavo prasimanyti savo mieste, Panevėžyje paspaudus šalčiams atsirasdavo net kelios dešimtys išlietų čiuožyklų – ne tik stadionuose, bet ir krepšinio aikštelėse, netgi daugiabučių kiemuose. O kad ir slidininkai nesijaustų nuskriausti, dargi panevėžiečiai vystė idėją miesto įmonėms imtis pilti slidinėjimo kalną.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus darbuotojų surinktais duomenimis, sovietmečiu pirmoji žiemos šventė Panevėžyje surengta 1970 metų kovo pradžioje.

Iš esmės tądien buvo švenčiamos Užgavėnės, tačiau sovietinei nomenklatūrai siekiant iš lietuvių atminties ištrinti senąsias tautos tradicijas, šventė pavadinta Senio Šalčio palydėtuvėmis.
Renginys prasidėjo pramogomis ant Nevėžio kranto: „Nuo aukšto Nevėžio kranto (patikėkit, nors ir nedaug, bet yra ir tokių) rogutėmis važiavo ir mamos, ir tėtės, ir vaikai. Vaikystės pramoga virto rimtomis varžybomis“, – rašyta to meto laikraštyje „Panevėžio tiesa“. (Čia ir kitur kalba netaisyta.)

Pagrindinė šventės dalis vyko miesto stadione.

Į ją miestiečius kvietė gatvėse pasirodę „ristieji žirgeliai, nuskambėję šventiniai trimitai“.

Atėjusieji stengėsi susirasti tokias vietas, „kad ir blynai būtų po ranka, ir į varžybas bent viena akimi būtų galima pažvelgti“.

Net ir likusieji namuose galėjo pajusti šventės dvasią – per miestą nusidriekė spalvinga eisena. Senelį Šaltį lydėjo „būrys kromelninkų, Kanapinis su Lašininiu, gervė, meška, net giltinį, būrys davatkų su velniais, vestuvininkai“.

Eisenoje taip pat dalyvavo jaunieji slidininkai – anot laikraščio, „būsimieji ledinių takelių čempionai“.

Vienydavosi įmonės

Panašių žiemos švenčių Panevėžyje būta ne vienos. Jas organizuodavo ne tik miestas, bet ir įvairios įmonės, įstaigos.

Visoms buvo būdinga tai, kad, be tradicinių pramogų, vykdavo sporto varžybos, išnaudojant šaltojo metų laiko teikiamas galimybes.

Daugelis miesto įmonių ir organizacijų turėjo žiemos sporto entuziastų klubus.

Pavyzdžiui, 1986 metų žiemą Bernatoniuose vyko miesto autotransporto įmonių, Autoremonto gamyklos ir 5-osios kelių statybos valdybos kolektyvų žiemos šventė.

Po iškilmingo darbuotojų parado vyko slidinėjimo ir virvės traukimo varžybos, rungtasi, kas daugiau kartų iškels girą. Taip pat surengtas slalomas.

„Daug emocijų sukėlė mažojo futbolo su veltiniais žaidimas“, – rašyta „Panevėžio tiesoje“.

Kartais gyventojai į žiemos šventes buvo kviečiami net ir neįprastais būdais, pavyzdžiui, barstant skrajutes iš lėktuvo.

Taip nutiko 1983-iaisiais, kai pramogos organizuotos Berčiūnų pušyne.

„Pasisekė slidžių mėgėjams – šventė sutapo su Slidininko diena, todėl nuo pat ryto jų šimtai rinkosi prie Linų fabriko ir čiuožė į šventę“, – pakiliai rašyta tuomečiame miesto laikraštyje.

Berčiūnų pušyne vyko ne tik slidinėjimo varžybos – taip pat buvo traukiama virvė, varžėsi šeimos ir orientacininkai, o nemažai dalyvių išbandė jėgas sniege žaisdami futbolą.

Panevėžiui reikėjo kalno

Kaip galima spręsti iš bibliotekininkų surinktos to meto Panevėžio spaudos, netrūko ir gana netikėtų idėjų.

Likus maždaug metams iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, surengta apklausa dėl specialaus žiemos pramogų mėgėjams skirto kalno supylimo Panevėžyje arba jo pakraštyje.

1989 metų sausio pradžioje rašyta, kad Panevėžyje, nesant didesnių kalvų, dažniausiai organizuojami slidinėjimo maratonai, žygiai slidėmis ir panašios pramogos, tačiau kalnų slidinėjimo entuziastams nėra kur pasireikšti.

Tiesa, „Ekrano“ gamyklos entuziastai turėjo kalnų slidinėjimui pritaikytą kalną Anykščiuose, tačiau jį dar reikėjo pasiekti.

Todėl kilo idėja Panevėžyje supilti kalną.

„Auridos“ gamybinio susivienijimo direktorius A. Sutkus, pamėgęs kalnų slidinėjimą, jau seniai siūlo miesto organizacijų vadovams kooperuotis ir visas nereikalingas gamybos metu susikaupiančias medžiagas, statybose atsirandantį grunto perteklių pilti į vieną vietą“, – rašė „Panevėžio tiesa“.

Manyta, kad tam tinkamiausia vieta būtų tokia, kur jau esama natūralaus pakilimo. Taip pat svarstyta, kad šlaitas neturėtų būti atsuktas į pietus – kitaip mūsų kraštuose sniegas čia nutirptų maždaug mėnesiu anksčiau nei šiaurinėje pusėje.

Tikėtasi, kad toks kalnas galėtų tapti miesto žiemos sporto ir poilsio centru: siūlyta įrengti keltuvą, rogučių trasą, sporto inventoriaus nuomos punktą ir kitas infrastruktūrai reikalingas vietas.
„Tam, kad išvengtume žiemos „kaprizų“, galima pasvajoti ir apie „sniego patrankos“ įsigijimą“, – rašė laikraštis.

Kodėl ši grandiozinė idėja taip ir liko neįgyvendinta, galima tik numanyti – tikėtina, kad tam įtakos turėjo ir netrukus šalyje prasidėję politiniai bei visuomeniniai pokyčiai.

Čiuožyklos ir stadionuose, ir kiemuose

Tuometės žiemos tiesiog lepino ledo mėgėjus – mieste kone kiekvienoje laisvesnėje erdvėje, kokios šiais laikais okupuotos automobilių, atsirasdavo čiuožyklos.

Vieną žiemą Panevėžyje jų išlieta net trisdešimt – krepšinio aikštelėse, prie mokyklų, daugiabučių kiemuose. Dabartiniame „Draugystės“ stadione veikė mokama čiuožykla.

Joje panevėžiečiai ne tik čiuožinėjo, bet ir žaidė ledo ritulį, vykdavo varžybos.

„Aikštelė įrengta miesto centre, gerai apšviesta, skamba muzika, nors ne ypač turtingas, tačiau veikia nuomos punktas“, – taip apie ją rašyta prieš keletą dešimtmečių „Panevėžio tiesoje“.

Vis dėlto, mieste netrūkstant savarankiškai išlietų nemokamų čiuožyklų, į mokamą kasmet susirinkdavo vis mažiau lankytojų.

Buvęs ilgametis V. Variakojo sporto mokyklos direktorius Alfonsas Garuckas pasakoja, kad anuomet beveik kiekviena mokykla išsiliedavo čiuožyklą. Vaikai čiuožinėdavo pačiūžomis, žaisdavo ledo ritulį, o čiuožyklas savo kiemuose įsirengdavo ir daugiabučių gyventojai.

„Pradeda šalti – ir pradedame lieti ledą“, – prisimena jis.

O rimta, didelė čiuožykla veikė ne tik „Draugystės“ stadione. Dar viena atsirasdavo toje vietoje, kur statomas naujasis miesto baseinas. Tokiose didesnėse buvo rengiamos ir ledo sporto varžybos.
„Vykdavo tarpmokyklinės varžybos, spartakiados“, – pamena A. Garuckas.

Žiemą namuose nesėdėjo

Panevėžyje žinomas sveikuolis Kazimieras Ilginis pasakoja iš prigimties neturėjęs plieninės sveikatos, todėl ilgainiui atėjo laikas rimčiau pagalvoti, kaip sau padėti.

„1985 metais sukūrėme sveikuolių klubą“, – prisimena jis.

Pasak K. Ilginio, tai buvo įdomus laikas – kadangi sveikuolių judėjimas dar tik kūrėsi, žmonės juo labai domėjosi.

Sveikuoliai mokėsi ir žiemą grūdintis taip, kad sau nepakenktų. Pradėta bendradarbiauti su Lietuvos sveikuolių sąjunga.

Aktyvus judėjimas vyko ne tik vasarą, bet ir šaltuoju metų laiku.

Be kitos veiklos, per metus sveikuoliai susirinkdavo į penkias dideles šventes, dalis jų būdavo organizuojamos žiemą.

K. Ilginis pamena, kad čiuožykla veikė Senvagėje – čia panevėžiečiai čiuožinėdavo pačiūžomis, žaisdavo ledo ritulį.

„Ant Nevėžio mes neleisdavome savo žmonių – visgi upė, todėl rinkdavomės tik Senvagę. Bet būtinai rekomenduodavome žiemą namuose neužsisėdėti“, – šypsosi senjoras.