Iš aukščiau geriau matyti.
Planetą reikėtų atidžiau stebėti iš kosmoso
Balandžio 8-ąją didžiausias Žemę stebintis europiečių palydovas „Envisat“ netikėtai liovėsi bendravęs su vartotojais, dirbančiais apačioje – Žemėje. Šie nuo to meto įnirtingai bandė atkurti ryšį. Iš „Envisat“ radarų ir kitų jutiklių jiems reikia visokiausių duomenų: nuo vandenynų temperatūros iki stratosferos cheminių savybių. Mokslininkams jis padėdavo vertinti jūrų sąlygas laivybai ir tirti žemės drebėjimus, jo duomenimis pagrįsti tūkstančiai mokslinių darbų.
Skirtingai nei didžioji dalis Europos, „Envisat“ ankstyvos pensijos atsisakė: planuota eksploatacijos trukmė – penkeri metai, o dirbo jau dešimtuosius. Prisiminęs garbingą amžių pagalvotum, kad jau planuojamas neišvengiamas jo galas. Tikėtumeisi, kad orbitoje jau sukasi jį pakeisiantys prietaisai, o jų matavimai kruopščiai susiejami su „Envisat“ duomenimis, kad informacija apie pasaulio aplinkos pokyčių mastą ir tempą galėtų plaukti nenutrūkstamai. Klystum.
Sąmoningai akli
Tikslas žemiečius nuolat aprūpinti patikimais duomenimis apie planetos būklę protingas atrodytų bet kokiomis aplinkybėmis. Kai atmosfera ir vandenynai sutrikdyti taip, kad pasekmės sunkiai numatomos ir gali būti katastrofiškos, tai – būtinybė. Formuojant aplinkos politiką nebūtina apie aplinką žinoti visko iki smulkmenų. Bet tik ilgalaikiai matavimai tyrėjams leis patikimai perprasti klimato kaitą ir kitus aplinkai kylančius pavojus nagrinėjantį mokslą. Siekiant suprasti padėtį ir formuoti pagrįstą politiką prieš tai būtina gerai suvokti pagrindines tendencijas.
Vyriausybės, kurios gamina ir eksploatuoja tokius palydovus kaip „Envisat“, į šią būtinybę rimtai nežiūri. Anot kandaus pranešimo, kurį parengė JAV nacionalinės akademijos, iš 23 šiandien Žemę stebinčių civilinių palydovų, paleistų JAV vyriausybės, 2020 m., ko gero, liks tik šeši, o prietaisų orbitoje iš 90 gali likti tik 20. Europoje padėtis ne tokia katastrofiška, bet yra savų problemų. Kol Europos Sąjunga nepažadėjo dengti eksploatacinių išlaidų, Europos kosmoso agentūra nelinkusi toliau plėtoti naujos kartos palydovų, galinčių nuolat stebėti aplinką.
Dėl šios nesėkmės kalta ne viena dalyvaujanti šalis. Mokslininkai, kurie renkantis Žemės stebėjimo prioritetus turi žodį, dažnai, kaip įpratę, įsikabina mėgstamiausių projektų ir naujo pobūdžio matavimų, o gyvybiškai svarbūs ilgalaikiai stebėjimai dėl to gali likti nustumti į šoną. Agentūrų ir valstybių bendradarbiavimas bei veiksmų koordinavimas ne toks, koks turėtų būti. O dar prisideda likimo smūgiai (arba nevykę sprendimai): dėl prastos raketos, kuriai Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) dar nerado tinkamos pamainos, pastaraisiais metais iš eilės žlugo dvi šios agentūros Žemės stebėjimo misijos.
Bet pagrindinės kaltininkės – vyriausybės, kurios šiam darbui skiria per mažai pinigų. 2010 m. Pasaulinė meteorologijos organizacija apskaičiavo, kad, siekiant, jog palydoviniai klimato stebėjimai būtų reikiamo lygio, tai papildomai kainuotų po 1 mlrd. JAV dolerių per metus. XX a. pabaigoje Žemės stebėjimams NASA kasmet skirdavo 2 mlrd. JAV dolerių, bet 2007 m. suma jau buvo nukritusi iki 1,3 mlrd. (per panašų laiką Hablo kosminio teleskopo įpėdinio kaina nuo maždaug 2 mlrd. JAV dolerių pakilo iki 9 mlrd.). Tinkamai koordinuojant, problemą pavyktų išspręsti kukliai padidinus JAV ir ES biudžetą bei prisidedant kitoms stiprioms valstybėms (Kinija jau paleido itin funkcionalių žemės stebėjimo palydovų; jau kurį laiką įsitraukusios Indija ir Brazilija). Kitaip pasaulis į ateitį eis apgraibomis: aklas ir nepasiruošęs.
