Miuziklo „Adamsų šeimynėlė“ premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre sutapo su šv. Valentino, meilės, diena. Žiūrovų nuo seno pamilti Adamsai vis dar žavi mus, nes įkūnija tikrąsias šeimos vertybes, nors ir atmieštas makabriškais juokeliais apie mirtį. Trečiadienę miuzikle suvaidinusi Karina Krysko prisipažino, kad keistumo niekada netrūko ir jai pačiai.
Aušra ŽUPERKAITĖ SK žurnalistė
Nutiestu raudonu kilimu į Kauno muzikinį teatrą skubėjo pasidabinusios damos ir pasitempę jų kavalieriai. Pakilus uždangai, stebint scenoje šokančius į kriptą neįleistus gyvus numirėlius, natūraliai galėjo kilti klausimas, ar ši premjera nebūtų geriau tikusi Helovynui. Tačiau vis labiau klimpstant į jaunuolių meilės istoriją, kuriai antrino jų tėvų tarpusavio santykių dramos, nuspalvintos makabriškais adamsiškais juokeliais, paaiškėjo, kodėl meilė – visų svarbiausia.
„Nes, gyvi ar mirę, šeima vis tiek yra šeima“, – pro sukąstus dantis jums iškoštų Mirtišė Adams, o jos vyras Gomesas Adams nuolankiai jai pritartų, kad tik neliktų atstumtas.
Po pirmo veiksmo teatro kavinėje sutikti pažįstami vilniečiai sakė nesitikėję pakliūti į tokias spūstis Kaune. Iš sostinės į premjerą atvykę žiūrovai teigė besižavintys pastaruosiuose pastatymuose jaučiamu žavingu ir šiuolaikišku teatro meno vadovo Kęstučio Jakšto braižu.
Ir ši Kauno muzikinio teatro premjera pagardinta šmaikštumo prieskoniais iš naujausių Lietuvos bei pasaulio aktualijų, netrūksta čia pirotechnikos, kitokių triukų. Aktorių vaidybą patenkinti žiūrovai lydėjo plojimais, o orkestrui diriguojantis Ričardas Šumila šėlo taip, lyg būtų svarbiausias Adamsų šeimynos narys. K.Krysko, miuzikle vaidinančios Trečiadienę, solo partija sulaukė publikos ovacijų. Apie naujausią vaidmenį ir kalbėjomės su dainininke.
– Miuzikle „Adamsų šeimynėlė“ vaidinate Trečiadienę. Kaip rengėtės šiam vaidmeniui? Gal peržiūrėjote senus filmus apie Adamsus?
Stengiausi iš visur pasisemti informacijos, iš visų įmanomų šaltinių, iš interneto. Ir filmus, ir nuotraukas peržiūrėjau, skaičiau ir bandžiau pritaikyti būtent šitam miuziklui. Nes jis kitoks, neturi būti toks pat, kaip serialas ar filmas, vadinasi, reikia nagrinėti, ką gali pritaikyti sau.
– Ar labai jaudinatės prieš premjerą?
Man atrodo, kad nesijaudinu, bet organizmas sako kitaip, nes vis išlenda visokių negalavimų. Dažniausiai nemažas jaudulys mane užklumpa prieš pat pasirodymą, likus pusei valandos iki vaidinimo, jau nusigrimavus.
– Kaip suvaldote emocijas, gal turite specialių ritualų?
Tiesiog stengiuosi mintimis save nuraminti, kad visa, kas įmanoma, jau padaryta, nėra dėl ko jaudintis, kaip bus, taip bus. Reikia džiaugtis tuo momentu, kuris labai greitai praeis, paskui jau džiaugsiesi tuo, kas įvyko. Dažniausiai, kai tik žengi pirmuosius žingsnius, jaudulys pasitraukia. Sunkiausias yra išstojimas, o paskui jau viskas eina sava vaga ir nesusimąstai – jaudiniesi ar ne.
– Kaip sekėsi „Adamsų šeimynėlės“ repeticijos?
Pradėjome repetuoti gruodžio mėnesį, visiems atlikėjams tas tarpsnis buvo labai nelengvas. Gruodį vyko labiau pažinimo procesas, o įtemptas darbas – sausio mėnesį ir vasarį. Man įdomus kiekvienas pastatymas: abejoji, ar pavyks, stengiesi, darai, klysti, vėl iš naujo, vėl stengiesi, vėl klysti, kol galiausiai pavyksta ir išryškėja personažas. Vaidmenį sau galvoje kaip kaladėles dėlioji.
– Dėl itin smulkaus sudėjimo galite atlikti ir jaunų mylimųjų, net vaikų vaidmenis. O ar galėtumėte suvaidinti vyrą?
Vyrą… (Juokiasi.) Nežinau, pirmąkart užduodamas toks klausimas… Viename trumpame, momentiniame projekte man reikėjo įsikūnyti į vieną vyriškosios lyties atstovą, visai neblogai sekėsi, juokingai gal kiek atrodė, bet kaip pasisektų su tikru personažu, kurį reikėtų vaidinti visą spektaklį, nežinau. Tikriausiai būtų iššūkis.
– Pastaruoju metu jūsų visur daug, dalyvaujate populiariausiuose projektuose. Ar jaučiatės esanti šlovės viršūnėje?
Gyvenimas banguoja. Ne kartą esu girdėjusi būtent šitą klausimą tai vienoje, tai kitoje srityje, nes tenka įsisukti daug kur. Iš tikrųjų nemąstau, ar esu viršūnėje, ar ne. Džiaugiuosi, man patinka tai, ką darau, kad esu reikalinga. Kol dirbi, esi reikalingas, bet nežinai, kas bus rytoj, viskas gali pasibaigti. Man įdomu, apima azartas, kai pavyksta, atrandu savyje visokių dalykų. O kai neišeina, būna geras spyris į užpakalį pasikeisti ar atrasti ką nors nauja.
Gruodis buvo labai įtemptas. Nors ne, jau nuo vasaros įtemptas periodas, po premjerų teatre jis turėtų šiek tiek nurimti. Vaidinu keliuose spektakliuose Kauno muzikiniame teatre, Anželikos Cholinos šokio spektaklyje „Otelas“ ir solo karjerą dabar pradėjau. Solo karjera su grupe – ir su merginomis, ir su muzikantais. Veiklos užtenka, todėl laisvomis dienomis stengiuosi atsiriboti, pailsėti, ypač kai jaučiu, kad organizmas reikalauja poilsio.
– Esate viena iš nedaugelio atlikėjų, kurios puikiai ir šoka, ir dainuoja. Ką darydama geriausiai jaučiatės?
Kai buvo statomas šokio spektaklis „Otelas“ (po daugelio metų aš vėl pradėjau tiktai šokti), man buvo taip keista, kad negalima praverti burnos ir išleisti kokio nors garso… Vaidindama šokio spektaklyje pasiilgstu dainavimo, bet, kai tik dainuoju, pasiilgstu šokio spektaklio. Viskas labai susiję, visur yra muzika ir ji mane traukia į vieną ar kitą pusę. Šokti visą spektaklį – porą valandų – fiziškai nelengva, bet, tarkime, vaidinti „Adamsų šeimynėlėje“ ne ką lengviau.
– Esate universali artistė ne tik dėl gebėjimo šokti, dainuoti. Lengvai atsikratėte popdainininkės įvaizdžio. Ar sąmoningai to siekėte, ar viskas susiklostė natūraliai?
Aš nežinau. Tiesiog pradėjusi dainuoti popgrupėje maniau, kad ji bus šiek tiek kitokia, kad muzikos stilius bus kitoks. Nemėgstu griežtai nukirsti: „Ne, aš to nedarysiu.“ Stengiuosi palaukti, apmąstyti ir savaime viskas išeina. Tai, ką noriu daryti, apie ką svajoju, ir atsiranda mano gyvenime. Tik stengiuosi viską derinti, kad dominuotų visai kiti dalykai.
– Miuzikle pasakojama apie keistoką Adamsų šeimyną. O kokia jums atrodo jūsų pačios šeima? Juk artisto darbas netelpa į įprastus rėmus, be to, nėra labai patogus auginant vaikus, kuriems vakare reikia dėmesio, o anksti ryte – nuvežti į darželį.
Oi, aš seniai savo šeimą vadinu Adamsų šeimynėle.
Prieš daug metų dalyvavau viename įdomiame laidos projekte, tačiau jis netiko televizijai, nes per daug sudėtingas. Buvo kuriama laida, kaip pas Adamsų šeimynėlę ateina svečių. Ir aš ten vaidinau Trečiadienę. Tokios sąsajos, sutapimai.
O dėl šeimos – taip, ypač dabar atsiranda sunkumų, vaikas pradeda būrelius lankyti, visi normalūs žmonės iki 18 val. baigia darbus, būna laisvi, o pas mus – viskas atvirkščiai. Kol nesirengiama naujam pasirodymui, rytai laisvi, gali planuotis dieną, bet vakarai visą laiką užimti ir sukame galvas, kaip nuvežti vaiką į būrelius ar darželį.
– Ar jūsų charakteris panašus į Trečiadienės? Ar kada gyvenime jautėtės esanti keistuolė?
Taip, manau, kad taip. Aš ir šiaip buvau labai ramus, kuklus vaikas, dėl to jaučiausi kiek kitokia negu visi. Gal scena atsirado tam, kad išsilaisvinčiau iš tokių keistumų, man trukdančių gyvenime? Scena išlaisvina. Paauglystėje galbūt visi vaikai – ir mergaitės, ir berniukai – išgyvena etapą, kai jaučiasi esą ne šio pasaulio gyventojai. Ir man taip buvo. Ir dabar jaučiuosi panašiai. Bet yra smagiau gyventi, kai esi labiau vaikas negu suaugęs žmogus.
Martyno Aleksos, Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
