Tomo Čiučelio iliustr.
„Microsoft“ ir „Intel“ tolstant vienai nuo kitos, kompiuterijoje įsivyrauja daugiapoliškumas.
Jie buvo informacinių technologijų (IT) makbetai – valdžią užgrobusi ir kraugeriškai, godžiai ja piktnaudžiavusi nedoroji pora. Ar bent jau taip sakydavo „Microsoft“ ir „Intel“ kritikai, minėdami šių dviejų kompanijų tariamą aistrą monopoliniam pelnui ir merdėjantiems varžovams. Bet pastaraisiais metais viskas pasikeitė. „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas atsistatydino, kad galėtų dalyti savo milijardus. „Wintel“ pora (taip trumpai vadinama pagrindinė „Microsoft“ operacinė sistema „Windows“ ir „Intel“) vis dažniau laikoma vakarykščiais tironais. Nenumaldomai sklinda gandai, kad siekiama išstumti dabartinį „Microsoft“ vadovą Steve’ą Ballmerį.
Bet gyvybė senųjų technopolistų dar neapleido. Jie tebekontroliuoja du svarbiausius kompiuterijos standartus: daugumoje asmeninių kompiuterių įdiegtą operacinę sistemą „Windows“ ir taisyklių rinkinį „Intel Architecture“, kuris lemia, kaip programinė įranga suderinama su procesoriumi. „Wintel“ standartas tebegalioja per 80 proc. kompiuterių. Per pasaulinę recesiją prigesusi „Windows“ ir kompiuterio lustų paklausa atsigavo. Kaip ir abiejų kompanijų rezultatai. Ne vienas nustebo išgirdęs „Microsoft“ liepą pranešant apie milžinišką 4,5 mlrd. JAV dolerių ketvirčio pelną, o „Intel“ uždirbo įspūdingą 2,9 mlrd. JAV dolerių sumą.
Taigi, dabar puikus metas įvertinti nekenčiamiausią galingąją IT porą. Šį straipsnį „The Economist“ atiduodant į spaudą, „Intel“ jau buvo priartėjusi prie susitarimo su JAV Federaline prekybos komisija (FPK), o tai iš esmės užbaigtų dėl kovos su monopolijomis abi įmones kamavusias bėdas. O „Microsoft“ neseniai sustiprino ryšius su nauju rimčiausiu „Intel“ konkurentu ARM. Tai rodo, kad „Wintel“ santuoka aižėja.
Kritikai dažnai abejojo abiejų bendrovių technologiniu meistriškumu. Bet naujausia „Microsoft“ operacinės sistemos versija „Windows 7“ – puiki, ir klientai ją išgraibstė. O „Intel“ gamybos mechanizmas neturi lygių. Kai kurie tranzistoriai tokie mažyčiai, kad 2 mln. tilptų ant taško šio sakinio gale.
Nepaisant kartais pasitaikančio indų daužymo, abi kompanijos bendradarbiavo dažnai. „Microsoft“ buvo įžūlesnė. Pavyzdžiui, XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje B. Gatesas smarkiai prispaudė „Intel“ vadovą Andy Grove’ą, kad nebekurtų programinės įrangos, kuri brovėsi į „Windows“ valdas. „Intel“ nusileido.
O dabar, kad ir kaip keista, „Wintel“ santuokai pavojų kelia technologijų pažanga. Procesoriai vis mažesni ir galingesni, vis sparčiau įsibėgėja internetas ir belaidis ryšys. Taip susidarė ir įcentrinių, ir išcentrinių jėgų, stumiančių kompiuteriją duomenų centrų link (didžiulių sandėlių grūste užgrūstų serveriais) ir mobiliųjų prietaisų – o šiame versle „Microsoft“ ir „Intel“ nedominuoja.
Į spragą įlindo kitos bendrovės. „Apple“ dabar verta daugiau už „Microsoft“, ir už tai ji turi dėkoti itin sėkmingiems savo mobiliesiems prietaisams, kaip antai „iPod“ ir „iPhone“. Galbūt „Google“ geriausiai žinoma dėl paieškos paslaugų, bet šią kompaniją galima laikyti ir pasauliniu duomenų centrų bastionu, o tai jai leidžia siūlyti nemokamas internetines paslaugas, konkuruojančias su daugeliu brangių „Microsoft“ programų.
Perėjimas prie mobiliosios kompiuterijos ir duomenų centrų (vadinamoji „debesų kompiuterija“) paspartino IT pramonės „vertikalizaciją“. Įsivaizduokite šią šaką kaip krūvą blynų, kurioje kiekvienas blynas – technologijų „sluoksnis“: lustai, aparatinė įranga, operacinės sistemos, taikomosios programos. Ilgą laiką „Microsoft“, „Intel“ ir kitos IT milžinės koncentravosi į vieną arba du krūvos sluoksnius. Bet dabar įmonės vis dažniau yra vertikaliai integruotos. Tokiai naujų formų kompiuterijai norint sėkmingai veikti, atskiri sluoksniai turi būti glaudžiai persipynę.
„Apple“, kurios gaminiai visuomet buvo labiau integruoti, stato didžiulį duomenų centrą ir siūlo internetines paslaugas. „Google“ sukūrė operacinę sistemą išmaniesiems telefonams „Android“. Verslui skirtus IT produktus tiekiantys stambūs gamintojai irgi veržiasi į vienas kito teritoriją. Jų manymu, tai vienintelis būdas augti. Be to, klientai mėgsta viską gauti vienoje vietoje. Didžiausia pasaulyje tinklo įrangos gamintoja „Cisco“ pradėjo prekiauti serveriais. Šiais aparatais prekiaujančią HP tai paskatino brautis į tinklų verslą. Programine įranga verslui prekiaujanti „Oracle“ pernai įsigijo kompiuterių gamintoją „Sun Microsystems“.
„Intel“ irgi susiduria su naujais konkurentais. Per beveik visą 42 metus trunkantį jos gyvenimą pagrindinė konkurentė buvo „Advanced Micro Devices“ (AMD), gaminanti procesorius su „Windows“ tinkama architektūra. O dabar „Intel“ tenka kautis su britų bendrove ARM. Savų lustų ARM negamina, bet pagal jos projektus gaminami dauguma lustų, naudojamų daugelyje mobiliųjų prietaisų.
„Wintel“ poros gyvenimą apsunkino su monopolijomis kovojančios valstybinės įstaigos, daugiausia suvaržydamos būdus, kuriais įmonės gali ginti ir plėsti savo beveik monopolinius ūkius. Pavyzdžiui, pralaimėjusi kovą su Europos Komisija, dabar „Microsoft“ Europos Sąjungoje „Windows“ naudotojams turi leisti patiems pasirinkti naršyklę. Komisija nepamiršo ir „Intel“, 2009 metų gegužę skyrusi jai 1,06 mlrd. eurų baudą už nuolaidas kompiuterių gamintojams, jei šie naudojo mažiau AMD lustų. Taisyklės, kaip „Intel“ gali nustatyti savo lustų kainas, greit pagaliau bus parengtos, kai pasibaigs derybos su FPK.
Strėlės sminga į „Wintel“
Reaguodama į šias grėsmes, „Microsoft“ nemažai investavo į debesų kompiuteriją. Ji jau pastatė pasaulinį duomenų centrų tinklą ir sukūrė debesų kompiuterijos operacinę sistemą, pavadintą „Azure“. Kompanija internete įdiegė daugelį savo programų, netgi „Office“, nors funkcijų ten ir mažai. O svarbiausia, kad „Microsoft“ susitaikė su monopolijų kontrolės įstaigomis ir netgi iš esmės priėmė atvirų kodų standartus.
Tačiau kitose srityse „Microsoft“ vos kapstosi. Ji tebepraranda pinigus teikdama interneto paslaugas, nors ir investavo milijardus. Ir išskyrus internetinį žaidimų konsolės variantą „Xbox Live“, jos naujos internetinės paslaugos pritraukia nedaug klientų. „Microsoft“ paieškos paslauga „Bing“ kol kas JAV atsako tik į 13 proc. internetinių užklausų. O dar blogiau, kad „Microsoft“ mobiliajame versle visiška netvarka. Neseniai kompanija iš apyvartos išėmė du naujus išmaniuosius telefonus, šiems prekyboje teišbuvus vos 48 dienas. Nauja operacinė sistema išmaniesiems telefonams pasirodys tik vėliau šiais metais. O planšetinių kompiuterių srityje „Microsoft“ irgi atsilieka. Jei kompanija greitai neatsigriebs, S. Ballmeris neabejotinai skris iš darbo.
„Intel“ vadovo Paulo Otellini padėtis saugesnė. „Intel“ pradėjus prarasti pranašumą prieš AMD, „Intel“ vadovas greit sumažino sąnaudas ir pakoregavo bendrovės tikslus. (Tačiau jei kontrolės įstaigos teisios, norėdama laimėti laiko „Intel“ ėmėsi įvairiausių nesąžiningų operacijų.) P. Otellini prognozuoja, kad „Intel“ lustai galų gale bus kiekviename išmaniajame prietaise su interneto ryšiu, o vieną dieną tai gali reikšti beveik viską.
Savo viltis jis sieja su nauja procesorių šeima „Atom“. Užuot vis labiau didinusi lustų galingumą, „Intel“ daro juos vis pigesnius ir vartojančius mažiau energijos. Gamintojai matys, kad lustus ekonomiška montuoti ne tik į telefonus, bet ir į televizorius, siuvamąsias mašinas, robotus ir taip toliau. Kadangi tokiems prietaisams dažnai reikia specialių programų, „Intel“ taip pat pasistūmėjo programinės įrangos rinkon. 2009 m. birželį kompanija nusipirko „Wind River“, kuri prekiauja operacinėmis sistemomis įterptiniams procesoriams.
Tačiau „Intel“ vis tiek teks įveikti rimtų kliūčių. Nors dabar „Atom“ diegiamas daugumoje interneto kompiuterių (tai pigūs skreitinukai), jo sėkmė vargu bau garantuota. ARM lustams reikia mažai energijos, o kainuoja gerokai pigiau nei „Intel“ produktai, nes licenciniai mokesčiai maži, o dauguma klientų juos gaminasi įmonėse, lustus gaminančiose pagal sutartis. Gali būti, kad būsimųjų „Atom“ kartų „Intel“ nepavyks pasiūlyti konkurencingomis kainomis, nepakenkus dideliam savo pelnui.
Tačiau „Intel“ vadovai nusiteikę optimistiškai. Įmonės vadovai teigia, kad „Atom“ bus patrauklesnis prietaisų gamintojams, nes programuotojai gali pasikliauti „Intel“ architektūra ir jiems nereikės mokytis naujų gudrybių. O, svarbiausia, „Intel“ mano, kad ji ir toliau gali gaminti mažesnius tranzistorius nei bet kas kitas ir kad „Atom“ lustai ir toliau bus tokie pelningi, kaip ir kiti jos lustai. Tačiau ilgainiui dėl to kyla problema. „Intel“ padėtis atrodo saugi tol, kol galioja Moore’o dėsnis (t. y. kol apytikriai kas 18 mėnesių kompanija į lustą montuojamų tranzistorių skaičių sugebės didinti dvigubai). Bet yra manančių, kad jau visai greitai tai gali pasidaryti sudėtinga fiziškai.
Nesvarbu, ar atskirai „Microsoft“ ir „Intel“ klestės kaip pora, jos nutols viena nuo kitos. Pavyzdžiui, dėl to, kad „Microsoft“ dar nepasiūlė konkurencingos „Windows“ versijos išmaniesiems telefonams ir planšetiniams kompiuteriams, „Intel“ susivienijo su didžiausia pasaulyje mobiliųjų prietaisų gamintoja „Nokia“ kurdamos atvirojo kodo operacinę sistemą mobiliesiems prietaisams „Meego“. O susivienijusi su ARM, „Microsoft“ galės gaminti savus lustus.
Skiriantis „Wintel“ porai, kompiuterija pradės keistis. Vietoj dviejų monopolistų dominavimo dėl rinkos varžysis aštuonios ar devynios daugiau ar mažiau vertikaliai integruotos milžinės. „Oracle“, „Cisco“ ir IBM rungsis dėl verslo klientų, o „Apple“ ir „Google“ – dėl fizinių asmenų (žr. lentelę). Kaip ir pasaulis, informacinės technologijos tampa daugiapolės.
