Nelengvos dienos.
Kad išgelbėtų bendrą valiutą, Angelai Merkel reikia susiremti su ekonominiais savo šalies sluoksniais.
Net kakofoniškais Europos standartais Vokietijos politikos strategų kalbos apie eurą pastaruoju metu buvo prieštaringos. Lapkričio 14 dieną vykusioje partijos konferencijoje kanclerė Angela Merkel neleido suabejoti euro krizės sunkumu. „Jeigu žlugs euras, žlugs Europa“, – kalbėjo ji.
Tą pačią dieną „Bundesbank“ prezidentas Jensas Weidmannas finansų rinkas sujudino negailestingais komentarais, kuriais siekė atskirti krizės suvaldymo variantus. Jis atmetė variantą, kad blogiausiu atveju vyriausybėms gali skolinti Europos centrinis bankas (ECB) tvirtindamas, jog bankas, neleisdamas kilti obligacijų pelningumui, elgtųsi neteisėtai ir blogai. Turi baigtis net dabartinis (ribotas) obligacijų pirkimas. Jo manymu, vienintelis būdas investuotojų pasitikėjimą atgauti tokiomis šalimis kaip Italija – jų vyriausybėms imtis drąsių reformų.
J. Weidmannas nėra vienintelis ideologas. Naujasis ECB prezidentas iš Italijos Mario Draghi atmetė skolinimą vyriausybėms blogiausiu atveju, nors ir ne taip kategoriškai. Šalininkų J. Weidmannas turi ir tarp suomių bei olandų. Bet jo argumento griežtumas remiasi į tvirtą uolą – Vokietijos ekonominius sluoksnius, kurie laikosi nuomonės, kad stambaus masto gelbėjimo rezultatai priešingi, nes ne tik slopina vyriausybių paskatas veikti, bet ir kelia naujus pavojus. Rizikos suvienijimas per euroobligacijas nepatikimas Pietų Europos vyriausybes sugundytų išlaidauti dar labiau. Pirkdamas obligacijas Centrinis bankas pakurstytų infliaciją. Paprastai vokiečiai sako, kad kur kas geriau likti principingiems ir sakyti „ne“.
Ir išties augantis obligacijų pelningumas arba tokio augimo baimė vyriausybes, įskaitant Prancūzijos ir Ispanijos, paragino veikti. Jeigu ne obligacijų rinkų spaudimas, galbūt Silvio Berlusconi Italijoje tebebūtų daręs apmaudžių klaidų atidėliodamas sunkius ekonominius sprendimus. Vokiečiai ir kiti teisūs nerimaudami, kad Centrinis bankas, kuris krūvomis perka vyriausybių obligacijas, galų gale sukels infliaciją. Problema ta, kad dogmatiški „vokiško ortodoksiškumo“ receptai bendrą valiutą stumia žlugimo link. Tad norėdama išgelbėti eurą A. Merkel turi paprieštarauti ekonominiams savo šalies sluoksniams, o rinkėjams paaiškinti, kodėl garbinamas „Bundesbank“ griežtumas yra klaida.
Dogmoje skandinamas euras
Vokiškas ortodoksiškumas ignoruoja galimybę, kad obligacijų pelningumą savaime didina pati panika finansų rinkose. Kadaise itališkas obligacijas laikę saugiu turtu, nūnai investuotojai dėl visko nerimauja: nuo kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių rinkos integralumo iki galimo bendros valiutos skilimo. Dėl to visi paniškai puolė prie išėjimo, ir Italijos politinės reformos vienos to nesustabdys. Tad didindami spaudimą krizės apimtų šalių vyriausybėms vokiečiai ir jų sąjungininkai sėkmingai privertė imtis reformų, bet dėl to daug sunkiau gelbėti eurą.
Tokios pasitikėjimo krizės, kurios pačios save kursto, jau seniai yra silpna vieta kylantiems ūkiams, kurie skolinasi užsienio valiuta. Mažėjant „saugiu“ laikomo turto eurais fondui, toks bėgimas gali paveikti daugiau šalių. Sprendžiant iš lapkričio pabaigoje šokusio pelningumo, toks likimas, regis, tyko Prancūzijos. Tačiau yra didžiulis skirtumas: vidutinė skola kylančioje rinkoje mažesnė kaip 40 proc. BVP. Italijos skola didesnė daugiau kaip triskart, o Prancūzijos – dukart.
Naujausias euro zonos planas – turimą gelbėjimo fondą padidinti pasitelkus finansų inžineriją ir pinigus iš Kinijos – apgailėtinai žlugo. Lieka dvi alternatyvos. Arba tam tikrą bendrą įsipareigojimą dėl viena kitos skolų Europos vyriausybės turės prisiimti tiesiogiai, arba tai padaryti netiesiogiai, leisdamos ECB paniką atremti perkant vyriausybių obligacijas – iš esmės jam leidžiant skolinti blogiausiu atveju. Yra pavojus, kad bus vengiama abiejų variantų.
Rizikos yra kiekviename kelyje, bet abiem atvejais ją perdeda vokiška dogma. Esant silpnai paklausai ir mažėjant fiskalinėms ydoms, sunku įsivaizduoti neišvengiamą infliacijos pavojų. Teoriškai, tinkamai nustačius bendros atsakomybės tvarką, paklydusios šalys negalėtų ūžti kitų europiečių sąskaita. Bet tokias taisykles sudaryti sunku, o Europos vyriausybės lėtai sukasi. Artimiausioje ateityje ECB – vienintelė institucija, kuri gali greitai sustabdyti paniką rinkoje. Paramą teikdamas su pakankamai nepakeliamomis palūkanų normomis, tokias šalis kaip Italija ECB vis tiek galėtų spausti ir neleisti joms atsižadėti reformų.
Formaliai būdų apeiti Vokietijos pasipriešinimą yra. Pavyzdžiui, Europos centriniame banke J. Weidmanną galima įveikti balsų dauguma. Bet praktiškai Berlynas turi palaiminti bet kurį sprendimą. Būtent dėl to A. Merkel turi įtikinti į viską žiūrėti pragmatiškiau. Kitaip teutoniškas griežtumas sužlugdys Europos projektą.
