Vokietijos planai sumažinti anglies dvideginio išmetimą ne tik ambicingi, bet ir rizikingi.
„Kuo tylesnis vakaras, tuo labiau girdimas garsas“, – sako Nybiulio Šiaurės Fryslando regione meras Wilfriedas Bockholtas. Jis pamėgdžioja apie vėjo jėgainės stiebą besisukančio 55 m ilgio sraigto garsą. Meras yra „piliečių vėjo parko“ (vėjo jėgainių parko, kurio akcininkai yra aplinkiniai gyventojai – IQ) varomoji jėga, bet, nepaisant to, jaučiasi dviprasmiškai.
Plačiais horizontais garsėjusiame regione dabar visur kyšo baltos smailės. „Jie visiškai pakeitė gamtovaizdį“, – liūdnai atsidūsta meras. Sparti vėjo jėgainių plėtra Šiaurės Fryslande yra Vokietijos plano „Energiewende“ („Energetikos lūžis“) dalis. Tai – planas pereiti nuo branduolinės energetikos ir iškastinio kuro prie atsinaujinančios energijos.
Planas buvo sukurtas devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, priimtas 2000 m., o jo įgyvendinimas įgavo pagreitį po katastrofos Japonijos Fukušimos elektrinėje 2011 m. kovą. Tada Vokietijos kanclerė Angela Merkel atšaukė sprendimą pratęsti branduolinės energetikos naudojimą (ankstesnė vyriausybė buvo suplanavusi pamažu atsisakyti branduolinės energetikos iki 2022 m.).
A. Merkel nurodė nedelsiant uždaryti septynis reaktorius. Vokietija dar kartą patvirtino sieksianti švarios energetikos tikslų – šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas nuo 1990 m. lygio iki 2020 m. turi būti sumažintas 40 proc. ir 80 proc. – iki 2050 m. Tačiau dabar Vokietijai teks įgyvendinti šiuos tikslus nenaudojant branduolinės energetikos.
Likęs pasaulis tai stebi su nuostaba, susierzinimu ir piktdžiuga dėl numatomos nesėkmės. Užuot stabilizavusi Europos elektros rinką, Vokietija kamuoja kaimynus juos užpildama nenuspėjamais ir nekontroliuojamais saulės bei vėjo pagamintos elektros pliūpsniais. Daugeliui „Energetikos lūžis“ atrodo kaip beprotiškas lošimas iš šalies pramonės gerovės. Tačiau, jeigu planas išdegs, Vokietija bus sukūrusi dar vieną neprilygstamą pramonės šaką, teigia lošėjai.
Vokietija vienintelė iš pasiturinčių šalių „turi galimybių ir noro stulbinančiai iš esmės pakeisti energetikos infrastruktūrą“, – teigia Markas Lewisas, „Deutsche Bank“ analitikas. Bet daug kas gali nepavykti. Karlsrūhės technologijų institutas prognozuoja, kad didmeninės elektros kainos 2025 m. bus 70 proc. aukštesnės. Vokietija turi nutiesti arba pertvarkyti apie 8 tūkst. 300 km perdavimo linijų (neįskaitant jungčių su vėjo jėgainėmis jūroje). Kadangi vėjo ir saulės pagaminamos energijos kiekis nuolat svyruoja, reikia įrengti ir rezervinius gamybos pajėgumus. O tai kelia sumaištį sudarant verslo modelius, kuriais remiantis apsisprendžiama, ar investuoti į atsinaujinančią energetiką.
Hansas Peteris Keitelis, Vokietijos pramonės federacijos prezidentas, „Energetikos lūžį“ lygina su „atvira širdies operacija“.
Gegužę A. Merkel atleido aplinkos apsaugos ministrą Norbertą Röttgeną, kurio vedama Krikščionių demokratų partija patyrė pragaištingą pralaimėjimą regioniniuose rinkimuose. Jį pakeitė Peteris Altmaieris, apsukrus parlamentaras, kuris dalysis atsakomybe su ekonomikos ministru Philipu Rösleriu. Iš tiesų A. Merkel ėmėsi pati diriguoti permainoms. Ji šaukia energetikos sąskrydžius su 16 valstybių lyderiais ir žada iki metų pabaigos įtraukti tinklo operatorių planus į federalinius įstatymus. Tačiau netgi ji pripažįsta, kad „Energijos lūžio“ planas yra „Heraklio verta užduotis“.
Energija iš žmonių
Šiam planui prireiks dviejų pasikeitimų: vieno – mikrolygmenyje, ir vieno – makrolygmenyje. Pirmasis reikalingas pasikeitimas būtų nežabotas subsidijomis paremtas vėjo, saulės ir biomasės energetikos protrūkis. Vienas energetikos įmonės vadovas tai apibūdino kaip „keistą idealizmo ir godumo mišinį“. Antrasis būtų pastangos visa tai sujungti į vieną patikimą ir įperkamą elektros energiją tiekiančią sistemą.
Mikrolygio pokyčių šalininkai regi save kaip demokratizuojančią ekonominę ir politinę jėgą. Atsinaujinančios energetikos įstatymas leidžia bet kam, pasistačiusiam saulės ar vėjo energijos įrenginį, elektros perteklių parduoti į bendrą tinklą ir 20 metų gauti dosnų supirkimo tarifą. Tai iš atsinaujinančių šaltinių pagamintą elektros energiją stato į geresnę padėtį nei pagamintą tradiciškai.
Tad nieko nuostabaus, kad nuo 1990 iki 2010 m. iš atsinaujinančių šaltinių gaminamos energijos apimtys Vokietijoje augo dešimt kartų greičiau nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vidurkis, ir dabar taip gaminama apie 20 proc. elektros energijos.
Vyriausybė taikosi pasiekti 35 proc. iki 2020 m. Vokietija gauna daugiau elektros iš atsinaujinančių šaltinių už bet kurią kitą šalį. Kapitalo grąža pelningiausiose vietose gali peržengti ir 20 proc. per metus. Tačiau nereikia saulės ir vėjo energijos gaudytojų painioti su elektros rinkos plutokratais. „Vienas svarbus tikslas yra suskaldyti keturių rinkoje dominuojančių stambių elektros bendrovių monopoliją“, – teigia Hermannas Albersas, Federalinės vėjo energijos asociacijos prezidentas.
Savivaldos komunalinių paslaugų bendrovės nori savo dalį elektros gamyboje padidinti nuo dešimtadalio iki bent penktadalio 2020 m. Daugiau nei šimtas savivaldybių nori būti „100 proc. atsinaujinančiomis“.
„Energetikos kooperatyvų“ skaičius nuo 2007 m. išaugo šešis kartus iki 586 pernai. Saulės energijos parkai iš ūkių ir didelių individualių namų buvo perkelti ir į apartamentus blokiniuose pastatuose. „Stogų mainai“ (Vokietijoje veikianti sistema, kurioje norintis investuoti į saulės energiją, bet tam tinkamo stogo neturintis žmogus gali įrangą pastatyti ant kito žmogaus stogo, kuris pats nenori investuoti į saulės energijos įrenginius, – IQ) parenka investuotojus į poras stogų savininkams.
Tam, kad žemės savininkai netarptų iš projektų, o kiti prieš juos neprotestuotų, Nybiulyje leidimai statyti vėjo jėgaines išduodami tik tuomet, jeigu gyventojai gali įsigyti dalį akcijų jose. 2010 m. daugiau nei 50 proc. atsinaujinančios energijos pajėgumų buvo fizinių asmenų ar ūkininkų rankose, rodo konsultavimo įmonės „trend:research“ duomenys. Didžiajam energetikos įmonių ketvertukui priklausė tik 6,5 proc.
Dėl to atkunta ir apsnūdę regionai. Tampa labiau tikėtina, kad ūkininkai liks dirbti savo žemėse. Miesteliuose įsigali paslaugų teikimo verslas – nuo konsultantų, kurie padeda įveikti subsidijų džiungles, iki vėjo jėgainių remonto.
Nybiulio vėjo jėgainių parko mokami mokesčiai yra vienas pagrindinių miestelio pajamų šaltinių. Mažesnėse gyvenvietėse tai būna vienintelis vietinis pajamų šaltinis.
Mikrolygyje viskas einasi beveik pernelyg gerai. Šlėzvigas-Holšteinas planuoja sukurti tris kartus daugiau atsinaujinančios energijos nei suvartoja ir eksportuoti perteklių į pietus ir vakarus. Pietinės žemės pačios nori gaminti savo energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Bavarija kalba apie energetinę nepriklausomybę. Sudėjus visų federalinių žemių vėjo energijos planus, jie dvigubai viršija federalinės vyriausybės suplanuotus pasiekti 36 gigavatus 2020 m.
Saulės energija, kuriai sunaudojama apie pusę visų energetikai išleidžiamų subsidijų, ir kuri pagaminta tik apie penktadalį atsinaujinančios energijos, jau peržengė suplanuotus kiekius.
„Energetikos lūžis“ didina sąnaudas, trikdo energijos tiekimą ir sukelia paprastų žmonių pasipriešinimą. Vokietijos energetikos sistema susidorojo su pirmąja atsinaujinančios energijos banga, teigia Raineris Baake, „Agora Energiewend“ lobistų grupės vadovas. Tačiau kitiems 20 proc. prireiks esminių pokyčių.
Vienas mūšis vyksta dėl to, kas turėtų mokėti už atsinaujinančios energetikos plėtrą. Daugiausia energijos sunaudojantys vartotojai neturi mokėti supirkimo tarifo, todėl jų sąskaitą tenka apmokėti paprastiems žmonėms, įskaitant ir pensininkus bei bedarbius.
Branduolinės energijos atsisakymas padidino šalies pramonės elektros sąskaitas, palyginti su konkurentais, teigia Annette Loske iš stambiems vartotojams atstovaujančios asociacijos VIK. Tačiau smarkios politinės diskusijos dėl jiems taikomos išlygos mažina jų pasitikėjimą planuojamų investicijų atsiperkamumu.
Dar daugiau nerimo kelia nutrūkęs tiekimas. Net jeigu trunka tik dalį sekundės, tai gali sutrikdyti gamyklų darbą. VIK teigia, kad tokių nutrūkimų per pastaruosius trejus metus padaugėjo 30-čia procentų. Išaugo ir visiškų energijos nutrūkimų tikimybė.
Energija iš atsinaujinančių šaltinių gali sumažinti didmenines energijos kainas, pavyzdžiui, kai saulės šviesa vidurdienį sukrečia rinką atnešdama didelę pigios elektros bangą. Tai atgraso investuotojus nuo investicijų į labiau prognozuojamas ir valdomas dujomis kūrenamas elektrines, kurios gali tiekti energiją apsiniaukusiomis dienomis be vėjo.
„Rinkos dinamika yra visiškai sugriauta“, – teigia Peteris Teriumas, vienos iš didžiojo įmonių ketverto – RWE – vadovas. Diskutuojama, ar nereikėtų dujomis kūrenamoms elektrinėms mokėti už parengtus naudoti pajėgumus, o ne elektros tiekimą. Tačiau tokie mokėjimai būtų dar viena rinkos veikimą iškraipanti subsidija.
Apie 20 mlrd. eurų vertės nacionalinio elektros tinklo planas yra dar vienas makroprojektas, skirtas mikrolygyje sukurtai energijai perduoti. Plano rengėjai mano, kad labiausiai tinklo pajėgumų prireiks perduodant šiaurinėje šalies dalyje vėjo pagamintą energiją vartotojams pietuose ir vakaruose.
Galbūt atsinaujinanti energetika turėtų būti reguliuojama kitaip. „Mums reikia priderinti infrastruktūrą prie to, kad jai bus tiekiama energija iš atsinaujinančių šaltinių, ir tai reikia padaryti leidžiant statyti naujus vėjo ir saulės energijos projektus tik ten, kur nacionalinis tinklas gali priimti ir perduoti jų pagamintą energiją“, – teigia Stephanas Kohleris, Vokietijos energetikos agentūros vadovas.
Jeigu tinklas būtų atnaujintas ir pačioje Vokietijoje, ir už jos ribų, tai sumažintų energijos švaistymą ir nestabilumo grėsmę. Tačiau šiai vizijai priešinamasi. Tinklo plėtrai kliudo biurokratų inercija, politikų nepaslankumas ir aktyvumas tų, kurie nekenčia elektros perdavimo stulpų beveik taip pat, kaip ir branduolinės energijos. Pasipriešinimas gali kilti netgi atnaujinant jau esančias elektros linijas, kaip nutiko į pietus nuo Nybiulio esančiame Kvikborne.
Užkietėję decentralizmo šalinininkai teigia, kad elektros energija neprivalo būti perduodama dideliais atstumais. „Galite tinklo plėtros planą mesti tiesiai į šiukšliadėžę“, – sako Matthias Willenbacheras iš „Juwi“, didelės saulės ir vėjo projektų statybos bendrovės.
Bavarijos energetinės nepriklausomybės siekiai didina tokias viltis. Kai federalinė vyriausybė mėgino sparčiau sumažinti saulės energijos supirkimo tarifus, kelios federalinės žemės pakilo į kovą ir privertė vyriausybę iš dalies atsisakyti planų. Atsinaujinančių išteklių energijos lobistai, kaip ir pramonės lobistai, reikalauja stabilių sąlygų, kad būtų daromos investicijos. Saulės energijos lobistai tikina, kad saulės gaminamos elektros energijos pramonė bus konkurencinga ir be subsidijų 2020 m.
Vokietija bando suderinti ir iš viršaus į apačią nuleidžiamas strategijas, ir įtikinėjimus apačioje, kad planas veiktų. Federalinė vyriausybė gali sujungti perdavimo sistemos projekto priešininkus į vieną teisminį ieškinį.
Tinklą Šlėzvige-Holšteine valdanti įmonė „TenneT“ nori pritaikyti vėjo parkų idėją ir perdavimo tinklams, tad siūlo visuomenei įsigyti akcijų dalį elektros linijoje palei vakarinę pakrantę. Tačiau Nybiulio mero W. Bockholto žodžiai skamba kaip įspėjimas: Šlėzvigo-Holšteino planai sukurti gerovę iš vėjo jėgainių greitai „pasieks pakantumo ribas“
Sunku įsivaizduoti dar painesnį ir labiau švaistūnišką perėjimo nuo iškastinio kuro ir branduolinės energetikos į atsinaujinančią energiją planą nei tą, į kurį įklimpo Vokietija. Kaina bus aukšta, grėsmės – didelės, o kai kurios pasekmės bus priešingos nei iškelti tikslai. Anglies dvideginio į atmosferą turbūt bus išmetama daugiau nei būtų išmetama, jei būtų nesiimta plano.
Tačiau tai nereiškia, kad visas planas žlugs. Politikai negali paskubomis perkurti „Energetikos lūžio“, bet jie gali apeiti grėsmes ir sumažinti išlaidas, ir jie jau pradeda tai daryti. Galiausiai Vokietija turbūt pati patirs lūžį.
