Rusijos prezidentas tvirtai sėdi savo kėdėje ir nėra linkęs vykdyti kokių nors didelių politinių ar ekonominių reformų.
Kalbėdamas daugiausia užsienio ekspertams skirtame tarptautiniame „Valdai“ klube, kuris buvo susirinkęs už Maskvos esančioje prezidentinėje Novo Ogariovo viloje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atrodė esąs sveikas ir atsipalaidavęs šešiasdešimtmetis. Jo maniera leido susidaryti žmogaus, nesijaudinančio dėl užimamo posto ar Rusijos ateities, įspūdį. Vis dėlto jaudintis tikrai yra dėl ko.
Karščiausiai prezidentas reagavo į klausimus dėl nuosprendžio „Pussy Riot“ merginoms, iš kurių dvi buvo apkaltintos ortodoksų bažnyčios altoriaus išniekinimu šių metų pavasarį ir nuteistos dvejiems metams kalėjimo. Nesirinkdamas žodžių Rusijos vadovas pasmerkė moteris dėl užsiiminėjimo grupiniu seksu, viešų lytinių santykių su devynis mėnesius nėščia moterimi bei socialinių ir moralinių normų paminimo. Kaip jau įprasta, V. Putinas nevengė priminti Vakarams, esą šie Rusijai taiko dvigubus standartus, mat prieštaringo antimusulmoniško filmo autorius šiuo metu sėdi kalėjime Kalifornijoje. Vis dėlto Rusijos galva nesivargino aušinti burnos ir paaiškinti, jog minėtas veikėjas iš Amerikos laisvės neteko dėl lygtinio paleidimo sąlygų pažeidimo.
V. Putino retorika atspindėjo daugelio Rusijos pareigūnų, šiemet kalbėjusių „Valdai“ konferencijose Sankt Peterburge ir Maskvoje, požiūrį. Jie nurašo opoziciją kaip atstovaujančią elitui ir negalinčią ginti visų šalies piliečių interesų, taip pat lengvai suvaldomą. Vienas naujausių opozicijos kontroliavimo pavyzdžių užfiksuotas Kijeve, kai buvo pagrobta žinoma Rusijos opozicijos figūra Leonidas Razvozžajevas. Komentuodamas šį atvejį V. Putinas atšovė, jog Rusija, kaip ir visos valstybės, tiesiog atlieka įstatymuose numatytas procedūras. O prezidento atstovai pridūrė, kad rusų policija su protestuotojais elgiasi kur kas švelniau nei įstatymų sergėtojai Atėnuose.
Kalbėdamas apie ekonomiką Rusijos vadovas pribloškė savo pozicija, esą viskas yra gerai. Atsakydamas į pasiūlymą imtis esminių reformų jis stebino pasipūtimu (vienas prezidento patarėjų retoriškai paklausė: „o kam mums keistis?“). V. Putinas patikino, jog teismuose bei visoje teisinėje sistemoje vyksta pokyčiai. Nepamiršta pasigirti ir apie pakilimą aštuoniais laipteliais, iš 120 į 112 vietą, Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge. Šalies vadovas tikino susirinkusiuosius, jog valdžia imasi visų priemonių, padėsiančių pritraukti investuotojus į aukštųjų technologijų bei farmacijos sektorius.
Ekonominiai rodikliai leidžia spėti, jog V. Putinas negalės didinti socialinių ir karinių išlaidų tol, kol nebus pradėta laikytis griežtos fiskalinės disciplinos, kuri šaliai išėjo į naudą. Negana to, valdžios aparatas ir toliau lieka pagrindiniu Rusijos ekonomikos inkaru. Įdomu tai, kad V. Putinas išreiškė dviprasmiškus jausmus dėl vieno jo patarėjų kontroliuojamos naftos milžinės „Rosneft“ vykdomo sandorio, kuriuo perimama rusiško ir britiško kapitalo naftos bendrovė „TNK-BP“. Prezidentas išreiškė apmaudą, jog sandoris sudaro augančios valstybės kontrolės įspūdį. Tačiau būtent V. Putino valdymo metu valstybės vaidmuo Rusijos ekonomikoje auga. Ir nors premjeras Dmitrijus Medvedevas tikina, jog Maskva greitu metu įgyvendins kelis didelius privatizacijos sandorius, mažai tikėtina, jog Kremliaus įtaka ekonomikai sumažės iš esmės.
Tokia situacija Rusijai nieko gero nežada. Pajamoms iš naftos ir dujų, vis dar sudarančioms pusę biudžeto įplaukų, prarandant reikšmingumą, ekonomikai reikės persiorientuoti prie naujų įmonių kūrimo, smulkiojo verslo, paslaugų ir gamybos sektorių plėtros. Tačiau įsišaknijusi korupcija, menkai saugomos nuosavybės teisės, neaiški mokesčių sistema, biurokratiniai trukdžiai bei įstatymo viršenybės stoka užkerta kelią sveiko verslo pradžiai ir augimui. Tokie kaip V. Putinas, teigiantys, kad viskas yra gerai, ignoruoja faktą, jog užsienio investuotojai, susidūrę su kliūtimis, kapitalą perkels į verslui svetingesnes ir labiau nuspėjamas valstybes.
Nesvetingas verslo klimatas atbaido ne tik užsienio kapitalą, bet ir pačius rusus. Statistika ir toliau rodo nemažėjantį kapitalo bėgimą bei išsilavinusio jaunimo emigraciją. Paklaustas apie tokią situaciją, Rusijos vadovas atsakė, kad visos šalys susiduria su panašiomis problemomis, o emigracija tėra šalutinis globalizacijos efektas.
V. Putinas vėlgi nestokojo gerų žodžių valdžiai teigdamas, jog demografinė padėtis šalyje taisosi. Tačiau apklausa, atlikta likus kelioms dienoms iki konferencijos, rodo, jog net 68 proc. rusų, gaunančių vidutines ar aukštesnes pajamas, nori, kad jų vaikai studijuotų užsienyje, o 37 proc. apklaustųjų teigė norintys, kad jų atžalos paliktų šalį visam laikui. Šie skaičiai puikiai iliustruoja Rusijos vidurinės klasės nuomonę apie šalies ateitį.
Atrodo, jog Rusijos vadovui ir jo šalininkams svarbiausia stabilumas ir tvarka. Nesusimąstoma, kad tokia situacija gali paskatinti verslumą žudančią stagnaciją. Nepaisant gausiai aprašomų investicijų, smulkusis ir vidutinis verslas šalyje sukuria vos 20 proc. darbo vietų. Nedidelės įmonės per dažnai susiduria su situacija, kai didžioji dalis pelno atitenka mokesčiams ir kyšiams. Neverta stebėtis, kad mažai yra norinčių investuoti į Rusiją.
Padėties negelbėja ir tai, kad V. Putinas beveik 13 metų gyvena atsitvėręs nuo išorės. Tokie žmonės kaip buvęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas ar buvęs ekonomikos ministras Germanas Grefas galėjo siekti reformų, tačiau tarp valdančiųjų jų nebėra. Reformų šalininkų vis dar galima aptikti D. Medvedevo aplinkoje, tačiau susidaro įspūdis, kad 2008–2012 m. valdęs prezidentas tebuvo V. Putino pavaduotojas, o pastarasis jau spėjo į rankas susigrąžinti visas valdžios vadeles. Nors pasigirsta pamąstymų, ar dar ilgai D. Medvedevas bus nusilpęs, šiuo metu valdžią savo rankose neabejotinai laiko V. Putinas, ir panašu, kad apetito reformoms jis tikrai neturi.
