Britų pasitraukimas iš Europos Sąjungos atrodo vis labiau tikėtinas. Tai būtų nutrūktgalviška avantiūra.
„Britanija nesvajoja apie jaukią, atsiskyrėlišką egzistenciją Europos Bendrijos pakraštyje“, – 1988-aisiais patikino Margaret Thatcher. Tačiau pastaruoju metu vis labiau panašu, kad šalis renkasi būtent šią poziciją. Viešosios nuomonės apklausos rodo, jog dauguma britų pritartų pasitraukimui iš Europos Sąjungos. Konservatorių partija, prieš keturis dešimtmečius atvedusi Jungtinę Karalystę į Europą, kuriai vėliau vadovavo baronienė M. Thatcher, dabar nebesutaria, ar derėtų tęsti artimus santykius su ES, ar užversti šį istorijos puslapį. Vis daugiau partiečių linksta prie pastarosios nuomonės.
Net narčiausi Jungtinės Karalystės kritikai ES negali patikėti, kaip sparčiai viskas klostosi. Europoje vis lengviau žiebiasi parlamentiniai sukilimai. Britų Konservatorių partijoje stiprėja euroskepticizmas, panašiai kaip socialinis konservatyvizmas, anksčiau buvęs stipria JAV Respublikonų partijos srove, virto nepakančia ortodoksija. Staiga populiarumo sulaukė iki šiol politikos pakraščiuose buvusi Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (JKNP), pasisakanti už šalies išstojimą iš ES. Atrodo, kad referendumas dėl šalies narystės ES tėra laiko klausimas.
Žemyninės Europos gyventojai irgi nustebę ir pasipiktinę. Juos glumina britų kalbos apie išstojimą iš klubo, kuris, daugelio manymu, per pastaruosius du dešimtmečius aiškiai pasislinko anglosaksiškos laisvosios prekybos kryptimi. Taip pat piktinamasi, kad JK naudoja grasinimus pasitraukti iš Bendrijos derėdamasi dėl palankesnių sąlygų, ypač dabar, kai euras išgyvena krizę. Manoma, kad Britanija siekia išskirtinės vietos Europos klube, kuri leistų šaliai naudotis laisvosios prekybos privalumais be jokių įsipareigojimų. Lyderių Berlyne ir Romoje nuomone, JK pagaliau turėtų apsispręsti, ar ji nori būti ES, ar ne.
Kryžkelė
Už liberalizmą ekonomikoje pasisakantis savaitraštis „The Economist“, skeptiškai vertinantis daugelį Briuselio veiksmų, JK išstojimą vertintų kaip dvigubą nelaimę. Britai nukentėtų gerokai labiau, nei šiuo metu mano. Šis žingsnis būtų žalingas ir Europai. JK visada kovojo už laisvą prekybą ir mažesnį reguliavimą, todėl be jos sąjunga apsnūstų ir vis labiau atsiliktų nuo JAV bei besivystančių pasaulio šalių.
Sparčiausias kelias iš ES Britanijai būtų referendumas dėl išstojimo, kurį galėtų inicijuoti ministras pirmininkas, pabūgęs parlamente ir visoje šalyje stiprėjančių antieuropinių nuotaikų. JK ministras pirmininkas Davidas Cameronas stengiasi tam pasipriešinti užsimindamas, kad vietoj to britams bus pasiūlyta rinktis tarp esamos padėties ir didesnio savarankiškumo. Tačiau tai tenkina nedaugelį. Konservatyvieji parlamento nariai per dešinįjį petį žvalgosi į JKNP ir reikalauja griežtesnės alternatyvos.
Kitas išėjimo kelias būtų diplomatinė klaida. Gudresni euroskeptikai, tarp jų ir D. Cameronas, nenori, kad JK išstotų iš sąjungos, o tiktai siekia susigrąžinti iš Briuselio tam tikrus įgaliojimus. Tačiau šios pastangos tik blogina padėtį. Praėjusiais metais beveik visos kitos ES valstybės narės pasipriešino D. Camerono bandymui užblokuoti fiskalinį susitarimą euro krizei spręsti. Dabar britai tikisi, kad stiprėjanti euro zonos integracija atvers D. Cameronui galimybę derėtis dėl laisvesnių santykių. Gali būti, kad jie klysta.
Kitas valstybes ima varginti JK reikalavimai. Daugelis, tarp jų Vokietija, norėtų, kad britai liktų sąjungoje, bet dėl to tikrai neketina daryti didelių nuolaidų socialinės apsaugos ir darbo rinkos srityse. O kai kurios šalys, kaip antai Prancūzija, netgi gali nudžiugti pasitraukus daugiausia keblumų keliančiai klubo narei. Irzlios derybos padidintų tikimybę, kad referendume britai pasirinks pasitraukti.
Mažas suverenumas, didelė žala
O kas, jei britai pasitrauks? Jie iš karto pajustų kelis privalumus. Valstybė kasmet sutaupytų maždaug 8 mlrd. svarų (34 mlrd. litų) biudžeto įmokų. Nebevaržant bendrajai žemės ūkio politikai, greičiausiai atpigtų maistas. Šaliai pasitraukus iš bendrosios rinkos, ji galėtų atšaukti darbo santykius reguliuojančias direktyvas. Nuo finansininkų pečių nukristų finansinių sandorių mokestis ir sumažėtų Europos finansų taisyklių našta.
Tačiau šią naudą reikšmingai nusvertų JK pasitraukimo iš sąjungos trūkumai. Pirmiausia, sumažėtų prekyba su rinka, į kurią eksportuojama pusė Britanijos prekių. Pamažu pasitrauktų automobilių gamintojai, Britanijoje įsteigę savo padalinius Europai, ir daug finansinių paslaugų teikėjų. JK tektų iš naujo derėtis dėl dešimčių dvišalių prekybos susitarimų užimant gerokai silpnesnę padėtį nei būnant ES nare. Pasaulinėje arenoje ji darytų kur kas menkesnį įspūdį. Šalis įgytų suverenumo, bet jo kaina Britanijai ir jos partneriams būtų labai didelė.
Kai kurie valstybės pasitraukimo šalininkai ragina siekti susitarimo, pagal kurį JK pasitrauktų iš ES, bet toliau galėtų laisvai su ja prekiauti, tačiau tai skamba panašiai kaip pageidavimas pasilinksminti klube, bet nemokėti už įėjimą. Kai kurie euroskeptikai siūlo Britanijai prisijungti prie Norvegijos Europos ekonominėje erdvėje. Šiuo atveju ją vis dar saistytų ES taisyklės, bet šalis neturėtų jokios įtakos jų formavimui, o to negalėtų pakęsti daugelis britų, ypač euroskeptikai. Kiti tikisi, kad JK gali išsiderėti šveicarišką susitarimą: šios valstybės ryšiai su ES dar silpnesni, bet ji turi neblogą prieigą prie bendrosios rinkos. Tačiau britams tai neišdegs, nes ES gailisi suteikusi šveicarams šias sąlygas ir vargu ar norės kartoti klaidą su didesne ir dar mažiau sukalbama JK. Taigi, nusivylimas ir referendumas tęsia savo viliotinį.
Ar įmanoma sustabdyti šią lėtai artėjančią nelaimę? Labai tikėtina, kad galima. Kad ir kaip keista, D. Cameronui reikėtų sekti baronienės M. Thatcher pėdomis. Šiandien prisimenama, kaip „geležinė ledi“, mosuodama rankinuku, privertė Briuselį trauktis, bet ji mokėjo susitarti ir su kitais Europos vadovais. Deja, pastaraisiais metais britų diplomatiniai gebėjimai kalbantis su ES suprastėjo. Atrodo, kad dabartiniai JK vadovai, apsėsti siekio susigrąžinti valdžią ir savo piliečiams pademonstruoti tvirtą poziciją, užmiršo derybų meną. D. Cameronas moka įtikinamai argumentuoti, ypač ragindamas išplėsti bendrąją rinką, ir taip paskatinti augimą. Europoje jis turi įtakingų šalininkų, tarp jų Angelą Merkel, bet jie retai tampa sąjungininkais, nes pastaruoju metu Britanija įgijo šantažuotojos ir fanatikės reputaciją.
Reikėtų nuolat aiškinti britams, kuo gresia JK pasitraukimas iš klubo. Į diskusiją turėtų įsitraukti stambusis verslas ir finansų sektorius, kuriems vienareikšmiškai naudingiau likti ES. Ciniškai ir pavojingai lošiančiai Leiboristų partijai irgi reikėtų pakeisti kursą. Spalio mėnesį leiboristų atstovai, parlamente balsuodami dėl ES biudžeto, palaikė antieuropietiškai nusiteikusius konservatorius ir sudavė vyriausybei pirmąjį triuškinamą smūgį. Prisijungdama prie norinčiųjų išeiti iš Europos, Leiboristų partija didina tikimybę, kad konservatorių vyriausybė bus priversta pažadėti referendumą dėl pasitraukimo. Jei taip nutiks, leiboristai taip pat greičiausiai turės duoti tokį patį pažadą.
Didžiausią darbą tiek namie, tiek Briuselyje teks atlikti D. Cameronui ir jo kancleriui George’ui Osborne’ui. Jie privalo priminti britams apie pergales, pasiektas įstojus į ES, ir apie pavojus, gresiančius pasitraukus iš šio klubo. Pirmiausia jiems teks iš naujo atrasti vilkinimo taktiką siekiant išsaugoti galimybę rinktis. Puikiausias pavyzdys – referendumas. Paprastas referendumas dėl išstojimo būtų aiškus ir lemiamas, bet daug išmintingiau būtų kurį laiką palūkėti. Vyriausybė turėtų atsispirti reikalavimams surengti balsavimą – bent jau kol paaiškės, dėl kokios Europos bus balsuojama. Toks atidėliojimas daugelio gali netenkinti, bet būtent jis iki šiol saugojo britus nuo euro.
Jei ekonomikos krizė glaudžiau susies euro zonos valstybes ir prie jų prisijungs likusios ES šalys, Britanijai gali būti nepakeliui su Europa. Tačiau tik ateitis parodys, ar šis scenarijus išsipildys ir ar valstybė pamažu pasitrauks į sąjungos pakraštį. Nors tokia padėtis sunki ir žeminanti, kol kas geriausia laikytis arčiau Europos ir stengtis palenkti ją į JK pusę.
