Praktiniai sumetimai ir šykštumas pakenks kukliems Afganistano strategijos tikslams.
Naujienos iš Afganistano vis niūresnės. Netrukus po to, kai sprogus pakelės bombai žuvo šeši britų kariai, JAV armijos seržantas, kuriam, matyt, pasimaišė protas, nužudė 16 civilių, iš jų – devynis vaikus. Šie įvykiai ėjo tuoj po karštų protestų, atnešusių 29 mirtis, įskaitant du nušautus karinius patarėjus amerikiečius, ir nuvilnijo po to, kai vienoje JAV bazėje buvo sudeginti keli Korano egzemplioriai. O šiek tiek anksčiau matėme filmuotus kadrus, kaip JAV kariai šlapinasi ant neseniai nukautų talibų lavonų.
Šie siaubingi įvykiai sustiprina NATO šalyse įsigalėjusį jausmą, kad Afganistanas – beviltiškas reikalas, kad būdami ten Vakarų kariai tik blogina padėtį ir kad kuo greičiau jie grįš namo, tuo geriau. JAV prezidentas Barackas Obama ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas pastarojo susitikimo metu nuo karo pavargusiems rinkėjams skubėjo pareikšti, kad pabaiga, galima sakyti, jau netoli. Abu vadovai kalba, kad iki 2013 m. vidurio amerikiečių ir britų kariai perleis pagrindines kovines funkcijas. Baigiantis šių metų vasarai B. Obama jau bus atšaukęs 33 tūkst. karių, kuriais pajėgas nurodė papildyti 2009-ųjų pabaigoje, o ištaikęs palankią progą prieš lapkritį vyksiančius prezidento rinkimus norėtų pranešti, jog pajėgos bus mažinamos toliau. Veiksmai bus pateikti kaip iš esmės atitinkantys NATO politiką, kuri numato, kad užsienio kovinės pajėgos bus išvestos iki 2014 m. pabaigos: po to, kai atsakomybę už saugumo palaikymą regionuose paeiliui perduos tinkamai paruoštoms afganistaniečių pajėgoms.
NATO turi aiškią strategiją, kuria siekiama, kad išvedus užsienio kovines pajėgas Afganistano vyriausybė sugebėtų tvarkytis, ir stengiamasi skatinti politinį susitaikymą su Talibanu. Tačiau įspūdis, kad jau suskubta trauktis išėjimo link, padrąsina priešą. Pradinis grafikas buvo intensyvus tikintis, kad vis daugiau kompetencijos įgyjančios, gerai parengtos Afganistano pajėgos sugebės imtis kovinių funkcijų, kurias anksčiau vykdė jas perduodantys NATO kariai. Aukščiausiems vadams jis atrodė realistiškas. Tačiau paspartinus tempą, iš Afganistano pajėgų, jų manymu, gali būti pareikalauta per daug ir per greitai.
Ne pergalė, bet ir ne pralaimėjimas
Stabiliai Afganistano ateičiai reikia, kad vyriausybė būtų gana tvirta, saugumo pajėgos – gana kompetentingos, o Talibanas įsitikinęs, jog vienintelis kelias į valdžią – per susitaikymą. Tam itin svarbus „strateginės partnerystės susitarimas“, dėl kurio JAV ir Afganistano vyriausybės derėjosi beveik metus. Jis nustatys, kokios karinės pagalbos iš JAV afganistaniečiai sulauks po 2014 m. Jie pageidautų stebėjimo ir žvalgybos, tiesioginės aviacijos paramos, oro transporto ir medicininės evakuacijos paslaugų. JAV mainais pasiliks bazes, iš kurių galės rengti kovos su terorizmu operacijas, „al Qaedos“ branduoliui neleisdamos vėl tapti grėsme Vakarams.
Abiem pusėms sutinkant dėl kompromisų, susitarimas atrodė ranka pasiekiamas – kol kovo viduryje pradėjo siautėti minėtasis seržantas. Nūnai problemų gali kilti dėl klausimo, ar JAV pajėgos apsaugotos nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn Afganistane. JAV reikalaus imuniteto (Afganistano ministrai puikiai žino, kad JAV verčiau išvedė pajėgas iš Irako nei sutiko su baudžiamojo persekiojimo galimybe), bet daugiau kantrybės ir dosnumo turėtų parodyti kitais klausimais.
Įtampa taip pat kyla dėl to, kiek ateityje kainuos Afganistano nacionalinės saugumo pajėgos. Numatoma, kad kariuomenę ir policiją vienijančias saugumo pajėgas sudarys 352 tūkst. žmonių – mažiau nei rekomendavo buvęs JAV pajėgų Afganistane vadas, generolas Davidas Petraeusas. Bet JAV ir jų sąjungininkės, kurioms teks apmokėti sąskaitas, tyliai nutarė, kad net ir toks skaičius, kainuosiantis 6 mlrd. JAV dolerių, yra per didelis. Po pradinio „pakilimo“ pajėgos turės būti sumažintos iki maždaug 230 tūkst., kurie atsieis apie 4 mlrd. JAV dolerių per metus.
Toks šykštumas – klaida. Įvykiai Afganistane pasitraukus sovietams perspėja, kad negalima išvykti staiga, palikus išteklių stokojančią vyriausybę. Šalyje atsinaujino pilietinis karas, kuris tūkstančiams civilių atnešė mirtį ir pagimdė Talibaną. NATO strategijos tikslas – neleisti šiai nelaimei pasikartoti, Afganistano vyriausybei parūpinant tinkamai parengtas saugumo pajėgas ir skatinant politinį vyriausybės susitaikymą su priešais.
Chaoso išvengimas nebūtų pergalė, bet nebūtų pralaimėjimas ir išdavystė. Tačiau net ir šiam kukliam tikslui kilo pavojus, nes B. Obamą ir jo sąjungininkus apima nenoras laikytis ankstesnio kurso. Afganistaniečiai verti geresnio elgesio.
