Scanpic nuotr.
Kadaise technologijos šnipams padėdavo. O dabar trukdo.
Priklausomai nuo to, kokios šnipo pareigos, technologijas jis mėgsta arba jų nekenčia. Renkantiems informaciją gyvenimas dar niekada nebuvo lengvesnis, jei jų darbas įrengti slaptą klausymosi įrangą ir ja naudotis. Įmantrias miniatiūrines kameras ir juostinius įrašymo įrenginius išstūmė nuotoliniu būdu maitinami smeigtuko galvutės dydžio prietaisai (seniau itin daug problemų kildavo prireikus pakeisti klausymosi įrangos baterijas).
Šifruoti elektroniniai pranešimai – lengvas grobis didžiuliams kompiuteriams, įrengtiems tokiose vietose kaip antai JAV Nacionalinio saugumo agentūra. Ateityje gali būti įveiktas netgi pranešimas, kuris šiandienos standartais užšifruotas neįveikiamai. Saugumui neabejingiems pareigūnams tai kelia šiurpą.
Bet ta pati pažanga gerokai apsunkina gyvenimą su žmonėmis, o ne informacijos baitais dirbantiems šnipams. Šnipinėjimo meno pagrindas – laužyti taisykles ir likti nepastebėtam. Kaip ir praėjusį mėnesį JAV areštuoti ir jau deportuoti rusai, tokie šnipai turi nepastebimai – paprastai prisidengę suklastota tapatybe – atsirasti įvairiose vietose ir perduoti bei priimti pinigus nesusekamais būdais. Pagautiems pasekmės gali būti katastrofiškos.
Didžiausią galvos skausmą kelia mobilieji telefonai. Šnipų medžiotojams jie yra ideali pasiklausymo ir sekimo įranga, kurios maitinimu atidžiai rūpinasi pats taikinys. Bet dėl to jie kelia pavojų šnipams (ir teroristams, kurių veiklą dažnai varžo tie patys dalykai). Išėmus akumuliatorių ir kartu su mobiliuoju telefonu sudėjus į šaldytuvą arba kitą metalinę dėžę, iš rikiuotės išvedamas bet koks pasiklausymo prietaisas, bet tai iškart sukelia įtarimą. Jei šią atsargos priemonę beveik vienoje vietoje tuo pačiu metu panaudoja du sekami žmonės, net nenuovokiausias seklys gali padaryti išvadą, kad rengiamas slaptas susitikimas.
Kadaise tapatybę suklastoti būdavo lengva: į užduotį vykstantis žvalgybos pareigūnas pasiimdavo apsitrynusį pasą, piniginę su keliomis kreditinėmis kortelėmis, vairuotojo pažymėjimą ir kelias šeimos nuotraukas. Atomais pagrįstame pasaulyje tai perkrimsti būdavo sunku.
O dėl elektronų lengva matyti, ar įtartino atvykėlio „šešėlyje“ viskas sutampa. Kitų šalių vizų antspaudus galima patikrinti pagal įrašus jų imigracijos tarnybų kompiuteriuose. Patikrinus kreditų istoriją iškart matoma kreditinių kortelių išdavimo data ir ar dažnai kortelės naudotos. Teiginius apie turėtas pareigas galima patikrinti „Google“ paieškos sistemoje. Ankstesnės mobiliojo telefono sąskaitos atskleidžia buvusius kontaktus (arba jų trūkumą).
Tiesą sakant, trūkstamos grandys ne ką geriau už klaidas. Nenaudotas mobiliojo telefono numeris kelia įtarimų (ypač drauge su naujomis kreditinėmis kortelėmis ir nauju e. pašto adresu, bet be paskyros „Facebook“ tinkle). Tyrimui, kuriam kadaise kontržvalgybos pareigūnų komanda būtų sugaišusi savaites, dabar tereikia kelių spragtelėjimų pele.
Įdėjus nemažai pastangų, kelias įtikinamas tapatybes palaikyti galima – šnipų pasaulyje veikia nedidelis verslas, kurio tikslas – palaikyti patikimą slaptam darbui skirtų kreditinių kortelių aktyvumą. Bet rimti šnipai tas legendas išeikvoja greičiau nei jas įmanoma kurti.
Pasmerktas žlugti
Dar blogiau pasirodžius biometriniams pasams. Kartą atvykus į JAV kaip užsieniečiui, jūsų pirštų atspaudai ir tuometis vardas vyriausybės kompiuteriuose susiejami visiems laikams. Duomenis gali patikrinti bet kuris iš kelių tuzinų artimų JAV sąjungininkų. Kompiuterizavus gyventojų registrus, vis rizikingiau gauti pasą, pasinaudojus kadaise mirusio vaiko gimimo liudijimu. Pavogti turisto pasą ir pakeisti nuotrauką (Izraelio „Mossad“ mėgstama taktika) nebėra lengva: ateityje turės sutapti ir luste esantys biometriniai duomenys. Tik ryžtingiausios ir sumaniausios šalys gali tai padaryti, o kaina vis kyla.
Technologijos sukuria kitų problemų. Imkime netiesioginį perdavimą (angl. dead-letter drop), kai galima ką nors nepastebimai ir saugiai palikti kitam asmeniui. Žvalgybos pareigūnai išmokyti tai pastebėti vietose, į kurias lengva patekti, bet sunku stebėti (pvz., klozeto bakeliai ir šiukšlinės viešuosiuose tualetuose arba šildymo grotelių apačia bažnyčios klaupte). Būta laikų, kai norint stebėti įtariamą netiesioginio perdavimo punktą reikėdavo sunkaus žmonių darbo. Dabar tai galima daryti nepastebimai, nuotoliniu būdu ir automatiškai. Kitąkart parke slėpdami pinigų prikištą alaus butelį pagalvokite, kokios kameros ir jutikliai gali būti paslėpti gretimuose medžiuose.
Daugybę metų užsienio šalyje su beveik nepažeidžiama suklastota tapatybe gyvenantys „nelegalai“ skaičiuoja paskutines dienas. Šnipų vadai vis dažniau vietoj jų renkasi „realius žmones“: dėl globalizacijos tokie asmenys, kaip antai viena iš dešimties iš JAV deportuotų rusų Anna Chapman (su savu, teisėtai Didžiojoje Britanijoje gautu vardu), studijuodami, tuokdamiesi, dirbdami ir gyvendami keliose skirtingose šalyse niekuo neišsiskiria. Kaip ir daugybė kitų kadaise solidžių profesijų, šnipinėjimas vis dažniau yra ne viso gyvenimo karjera, o darbas laisvai samdomiems specialistams.
