Bergždžios pastangos.
Dviejų blogiausių arabų pasaulio diktatorių žlugimas regionui būtų puikus postūmis.
Praėjo pusmetis, kai arabai pradėjo peikėtis iš slogaus snaudulio, o vaizdas fragmentiškas. Tunisas ir Egiptas, kurie pabudo pirmieji, žengia pirmyn – pirmasis įtikinamiau už antrąjį. Maroko ir Jordanijos karaliai apgraibomis traukia sąžiningesnės konstitucinės tvarkos link. Kuveito parlamentas šiek tiek pamankštino raumenis. Kita vertus, sukruvintam Irakui tebestinga institucijų ir tebereikia priprasti prie tolerancijos, kuri būtina, kad veiktų jauna šalies demokratija. Libaną, kuris prieš šešerius metus trumpai pasidžiaugė euforija po stiprios liaudies vėliava, drasko sektų konkurencija. Turtingos monarchijos iš Persijos įlankos ramybę užsitikrino papirkdamos piliečius – išskyrus Bahreiną, kuris numalšino sukilusią šiitų daugumą. Po to, kai buvo priverstas bėgti ilgalaikis šalies lyderis, Jemene – chaosas. Saudo Arabija stačiai priešinasi demokratijai, nors jai gresia karališkojo įpėdinio krizė.
Bet dabar arabų pavasario likimas priklauso nuo Libijos ir Sirijos, kurias abi kamuoja revoliucija. Jeigu bet kuri atsikratytų savo diktatoriaus, visam arabų siekiui pereiti prie demokratijos tai būtų didžiulis žingsnis pirmyn. Ir taip gali nutikti. Nuversti Libijos Muammarą Qaddafi ir negalėjo būti lengva. Jam padeda pinigai ir ginklai, taip pat suktumas, nuožmumas ir žūtbūtinis ryžtas. Bet jo dienos vis tiek suskaičiuotos. Kilpa veržiasi. Jam pradeda stigti naftos. Sukilėliai artinasi ir iš pietų, ir iš rytų. Tripolyje ginkluojami prieš M. Qaddafi nusiteikę žmonės.
Iš pradžių tinkama priežastis paremti Libijos sukilėlius buvo humanitarinė – užkirsti kelią žiauriems atsakomiesiems veiksmams prieš žmones iš Bengazio, kuriuos pulkininkas Qaddafi prisiekė sumedžioti kaip „žiurkes“ ir „tarakonus“. Bet visą laiką buvo ir pragmatiška priežastis: nors Libijos kaimynai iš Tuniso ir Egipto per silpni atvirai veltis į peštynes, jie ryžtingai remia sukilėlius ir svajoja apie demokratišką šiaurinę Afrikos dalį nuo Maroko iki Egipto. Tiek Tunisui, tiek Egiptui Libijos atgimimas didžiai pasitarnautų. Prekyba su daug naftos turinčia Libija ir atsinaujinusios perlaidos būtų laukiamas palengvėjimas. Pulkininko Qaddafi žlugimas pakeltų demokratiją ir jaunatvišką energiją visame arabų pasaulyje.
Prieš kokį mėnesį atrodė per daug tikėtis, kad pasitrauks ir Sirijos Basharas Assadas. Jis kurį laiką gali išsilaikyti, nes beveik nėra ženklų, kad skeldėja jo ginkluotųjų pajėgų ištikimybė. Bet atrodo, kad viskas netrukus apsivers. Opozicija nusileisti atsisako, ir revoliucija plinta. Trečiojo ir ketvirtojo svarbiausių Sirijos miestų Homso ir Hamos B. Assadas beveik nebekontroliuoja. Nors pavėluotą siūlymą tartis vietiniai komitetai atmetė su panieka, jis gali reikšti jo valdančiosios „Baath“ partijos monopolio valdžioje galą.
Žlugus ir Qaddafi, ir Assad šeimoms, arabų pavasaris virstų vasara. Būtų daug permainingų įvykių ir sąmyšio, nors žiaurūs ekstremistai, įskaitant islamistus, revoliucijose ne itin buvo matomi. Suprantama, mintis islamistams, tarp kurių yra priešiškų demokratijai, leisti dalyvauti rinkimuose žmones verčia nervintis. Bet daug geriau juos skatinti išeiti į šviesą, užuot laikiusis konspiraciniame nusikaltėlių pasaulyje, kur natūralus jų susiskaldymas užgniaužiamas, o mėgstamiausias politinis įrankis – smurtas.
Rusenimas
Menkai tikėtina, kad artimiausioje ateityje arabai visiškai atsivers į demokratiją. Labiau tikėtina, kad saujelė šalių anksti pasuks į tą pusę. Be abejo, pažanga nebus nuosekli. Patys arabai turi sukurti tą daugiau vilčių teikiantį pasaulį. Kai kuriais atvejais, kaip antai Libijoje, užsieniečiai gali daug padėti, o kitais, sudėtingesniais, kaip antai Sirijoje, jie tai gali daryti tik diplomatijos ribose, kaip neseniai Barackas Obama ir Hillary Clinton, pareikšdami, kad, JAV manymu, B. Assadas prarado bet kokį teisėtumą. Tačiau aišku kaip dieną, kad nuotaikos arabų pasaulyje pasikeitė negrąžinamai. Ar prireiks metų, ar dešimtmečių, akivaizdu, kad arabai, kaip kitų kraštų žmonės, nori tarti savo žodį pasirinkdami, kas vadovaus jų gyvenimui. Ir atrodo, kad bent kai kuriems pavyks – Libijoje ir netgi Sirijoje. Prisimenant, kas buvo prieš šešis mėnesius, tai atrodo tikras stebuklas.
