Pabandykime suskaičiuoti, kiek pasaulyje tinginių
Be jokios gėdos ištaikęs su olimpinėmis žaidynėmis sutampantį laiką žurnale „The Lancet“ pasirodė darbas, kuriame lyginami šalių fizinio aktyvumo rodikliai. Darbe aprašytas tyrimas, kuriam vadovavo Pedro Hallalas iš Pelotaso federalinio universiteto (Brazilija), pateikia kol kas labiausiai išbaigtą pasaulio guvuolių ir namisėdų portretą. Jis rodo, kad beveik trečdalis suaugusiųjų (31 proc.) mankštinasi nepakankamai.
Vargu ar tai atradimas, kad šiandien mankštinamasi rečiau. Nuo pat industrinės revoliucijos pradžios technologijos su ekonominiu augimu susimokė kurti pasaulį, kuriame raumenys vis dažniau mankštinami sava valia, o ne iš būtinybės. Bet tik neseniai iš pakankamai vietų buvo surinkta pakankamai gerų duomenų, kad būtų galima atlikti tokią analizę, kokios ėmėsi P. Hallalas su kolegomis.
Duomenis jiems pavyko surinkti iš 122 šalių, kurios apima 89 proc. pasaulio gyventojų. Jie tarė, kad pakankamas fizinis aktyvumas yra 30 minučių vidutinio intensyvumo mankštos penkias dienas per savaitę, 20 minučių intensyvios mankštos tris dienas per savaitę arba vienoks ar kitoks šiųdviejų derinys.
Skirtingos vietos turi bendrų aspektų. Nestebina, kad turtingose šalyse žmonės ne tokie aktyvūs kaip nepasiturinčiose, o senimas ne toks aktyvus kaip jaunimas. Mažiau akivaizdu, kad moterys linkusios mankštintis rečiau nei vyrai: neaktyvių moterų – 34 proc., o vyrų – 28 proc. Bet yra išimčių. Antai Kroatijoje, Suomijoje, Irake ir Liuksemburge moterys juda daugiau už tėvynainius vyrus.
Lenktynes dėl tingiausios šalies titulo laimi Malta: joje per mažai mankštinasi net 72 proc. suaugusiųjų. Visai iš paskos (69 proc.) kėblina Svazilandas ir Saudo Arabija. O Bangladeše – priešingai, tik 5 proc. suaugusiųjų nesimankština pakankamai. Stebėtina, bet JAV nepateisina vangumo reputacijos. Pagal P. Hallalo parametrus pakankamai aktyvūs – šeši amerikiečiai iš dešimties, palyginti su mažiau kaip keturiais britais.
Papildomai išanalizavęs žmonių įpročius, P. Hallalas aptiko tokių pat ryškių skirtumų. Pietryčių Azijoje kasdien sėdėdami bent keturias valandas praleidžia mažiau kaip ketvirtis, o Europoje – 64 proc. Skirtumų gali būti net kaimynystėje. Į darbą pėsčiomis eina tik 2 proc. šveicarų, o vokiečių – 23 proc.
Tokie aukšti nejudrumo rodikliai kelia nerimą. Paradoksalu, kad per evoliuciją mankšta, regis, pasidarė žmonėms naudinga, o šie jos vengia kaip galėdami. Laukinėje gamtoje būtų neįmanomas gyvenimas, kuris neužtikrintų tiek mankštos, kad ši būtų naudinga, tuo tarpu per daug judėjimo menkas kalorijas surytų be didelės naudos. Bet tai nebegalioja. Kitame „The Lancet“ paskelbtame darbe teigiama, kad šiais laikais nepakankamo judėjimo poveikis gyvenimo trukmei beveik toks pat, kaip rūkymo.
