D. Tuskas taiso formas.
Euro krizė pavojinga ir valiutų sąjungai nepriklausančioms narėms.
Kiekviena šalis „Europą“ laiko savo vilčių ir baimių projekcija. Vokietijai ji – atpirkimas, Prancūzijai – priemonė prancūzų galybei stiprinti, italams – ne Roma, belgams – ne Briuselis, Baltijos valstybėms – didelis atstumas nuo Maskvos, Rumunijai ir Bulgarijai – tvarka, Ispanijai – sprendimas, o didžiajai centrinės Europos daliai – namai.
Likęs pasaulis irgi suinteresuotas tuo, kas nutiks Europoje. Visa apimantis jausmas – susierzinimas, kad Europos lyderiai atrodo tokie bejėgiai. Andrew Ballsas iš PIMCO, kuri yra didžiausia pasaulio investuotoja į obligacijas, sako, kad krizes kylančiose rinkose nuo krizių G10 valstybėse visuomet skyrė tai, kad iš G10 vyriausybių tikiesi padėties kontroliavimo. Po daugybės pusinių euro gelbėjimo priemonių jis svarsto, ar taisyklė tebegalioja.
Be jokių abejonių kritiniais momentais po ranka bus JAV, kad europiečius veiksmų imtis įtikintų rūsčiais žodžiais. Federalinis rezervas bus pasiruošęs paremti Europos centrinį banką. Nei JAV, nei Federalinis rezervas nenori, kad apmaudžios europiečių klaidos pasaulio ekonomiką nutemptų į recesiją. Bet JAV nestinga savų bėdų.
Idėja, kad galbūt Kinija, it koks drakonas ex machina, puls už šimtus milijardų dolerių iš vargų prispaustų Europos vyriausybių pirkti obligacijas, tėra fantazija. Kinija padrąsins. Galbūt investuos į naujas euro zonos specialiosios paskirties įmones, idant galėtų pirkti skolą iš euro zonos vyriausybių, kurias kamuoja bėdos, o gavusi tinkamų politinių nuolaidų net gali būti dosni. Bet kiniškų pinigų kiekiai bus riboti, galbūt vien dėl to, kad kreditorės iš euro zonos nepanoro į katilą įdėti daugiau savo pinigų.
Priklausymo subtilybės
Pačioje Europos Sąjungoje krizė išbando euro zonai nepriklausančių šalių europietiškas svajones. Daugelis lengviau atsiduso išsisukusios nuo sumaišties. Bet jų padėtis dabar kebli. Jeigu vieną dieną jos atsisakys savo valiutų, kaip teoriškai pasižadėjo stodamos į ES, pertvarkytas euro valdymas jas stipriai paveiks.
Imkime Lenkiją, kuri tarp buvusių komunistinių šalių neabejotinai yra didžiausias ūkis, bet euro zonai iki šiol nepriklauso. Krizė jai buvo gera, nes ji vienintelė iš ES šalių išvengė recesijos – bent kol kas. Daugiausia dėl vidaus paklausos, bet iš dalies ir dėl gebėjimo devalvuoti zlotą.
Tačiau Varšuvoje neabejotinai vyrauja nuomonė, kad šalies likimas yra susietas su euru, ypač su Vokietija. Iš dalies dėl ekonominio išskaičiavimo. Vokietija Lenkijai – itin svarbi eksporto rinka. Komponentai ir dalys iš Lenkijos prisideda prie Vokietijos pramonės konkurencingumo. Ryszardas Petru iš idėjų kalvės „demosEUROPA“ tvirtina, kad prisijungimas prie euro padėtų užtikrinti nenutrūkstančius tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautus. Modernizuojant Lenkijos ūkį jos buvo labai svarbios, bet tebėra gana menkos.
Įtakingi Lenkijos sluoksniai taip pat mano, kad įsivesti eurą prasminga politiškai. Nors komunistų valdžiai sulaukus galo šalis narčiai palaikė atlantines struktūras, Jungtinėmis Valstijomis ji nūnai šiek tiek nusivylė. Kai Barackas Obama 2009-aisiais atšaukė Busho administracijos suplanuotą priešraketinį skydą (kuris būtų saugojęs Lenkiją), jis pasirinko ne pačią geriausią dieną: rugsėjo 17-ąją – 1939 m. sovietų invazijos į Lenkiją metines. Lenkai pasijuto paniekinti, nors paaiškėjo, kad sistemą pakeitė didesnis ir geresnis variantas. Be to, jie mano nesulaukę deramo atlygio už pagalbą JAV Irake.
Išryškėjus idėjai, kad euro zona gali sudaryti ES vidinį ratą, pati Europa Lenkijai irgi pasidarė svarbesnė. „Tai ne vien taktinis ėjimas, – sako Aleksanderis Smolaras iš idėjų kalvės Stepono Batoro fondo. – Tūkstantį metų mėginome patekti į tikrąją Europą, Karolio Didžiojo Europą. Daug kartų mums nepavyko.“
Politikai negaišuodami pasakys, kad Lenkijai „nekyla problemų dėl griežtesnės disciplinos ir biudžeto kontrolės“. Jie pažymi, kad Lenkijos konstitucijoje jau nurodyta, jog vyriausybės skola neturi viršyti 60 proc. BVP, kaip numato vienas iš kriterijų ES stabilumo ir augimo pakte, kurio taip dažnai nepaisoma. Lenkijos pareigūnai dar gerai prisimena šalies stojimą į ES, kai jiems įsakinėjo ir liepė pataisyti formas. Euro zonos disciplinos porcija po to gali nebeatrodyti per daug erzinanti.
Tačiau lenkams nerimą kelia bet kokios užuominos, kad jų šalis gali prarasti įtaką. Paprastai santūrus Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas vasarį įsiuto, kai atrodė, kad jo šalis ir kitos devynios euro neįsivedusios valstybės gali būti nepakviestos prisijungti prie „konkurencingumo pakto“, kurį sumanė Vokietija, siekdama padėti integruoti 17 euro zonai priklausančių ūkių. D. Tuskas gavo planų atidėjimą su pažadu, kad nepriklausančios šalys galėtų prisijungti prie specialios „euro plius“ grupės. Bet naudos iš to gali būti nedaug: tikėtina, kad realius sprendimus vis tiek priims 17 euro zonos narių. Galų gale, jeigu Lenkija nori garantijų būti išklausyta, jai turbūt teks žengti ryžtingą žingsnį ir siekti prisijungti prie zonos.
Didžiojoje Britanijoje, kuriai oficialiai taikoma išimtis dėl prisijungimo prie euro, į viską žiūrima kitaip. Danijoje, kuriai taikoma tokia pat išimtis, mažesniu mastu irgi, nors Danijos valiuta susieta su euru. Tarp euroskeptikų britų dominuoja ne atjauta pagrindiniams prekybos partneriams, o įsiūtis, kad Britaniją žemyn tempia tai, ką jie laiko kontinentinės Europos nesėkme.
Tėviškėlė ir piktos kalbos
Valdant Konservatorių partijai, kuri valdančiojoje koalicijoje su Europai palankiais liberalais demokratais yra vyresnioji partnerė, Didžioji Britanija sparčiai dreifuoja į Atlanto vandenyną. Nauja sutartimi dėl euro, kurią suderino visos 27 ES narės, daug konservatorių norėtų pasinaudoti kaip proga apsvarstyti kai kuriuos Britanijos reikalus. Viena parlamentarų torių grupė pasiūlė susigrąžinti įgaliojimus dėl baudžiamosios teisės, socialinės politikos, finansinio reguliavimo, ūkininkavimo ir žuvininkystės. Tai ne pavieniai balsai: bent 81 parlamentaras toris nepakluso partijai ir nagrinėjant referendumo klausimą neseniai balsavo ne taip, kaip norėjo vyriausybė. Europos vizijų knibždančiame kontinente nėra kartėlio pilnesnės vizijos už britų. Bet net tokiu atveju konservatorių intrigos glumina pasipūtimu.
Krizė gali rimtai paveikti britų interesus. Prekyba euro zonoje sudaro per 40 proc. britų prekybos. Londonas – didžiausias ES finansų centras. O aukšti Briuselio pareigūnai mano, kad euro zonos šalys tikrai gali tapti svarbių verslo susitarimų vieta aplenkiant jai nepriklausančius. „Matau realų pavojų, kad Europa susiskaldys“, – sako vienas. Didžioji Britanija, visą kontinentą piktinanti kaip blogas Europos pilietis, neturėtų tikėtis jokios užuojautos, jeigu darbotvarkė apsisuks prieš ją. Euro zonos politikų pasiteiravus apie britų interesus, jie sako: „Jeigu Britanija nerimauja, yra paprastas sprendimas. Ji turi prisijungti prie euro.“
Parlamentarai toriai mano turį visas kortas, nes įsivaizduoja, kad norint taisyti ES sutartis euro zonai reikia britų paramos. O iš tiesų Didžiosios Britanijos kortos prastos. Užuot nusileidusios britų reikalavimams grąžinti įgaliojimus, 17 euro zonos šalių gali tiesiog apeiti Londoną ir pasirašyti su ES nesusijusią sutartį.
Torių troškimas nutraukti ryšius su Europa, tarsi Didžioji Britanija galėtų tapti milžiniška klubui nepriklausančia Norvegija arba Šveicarija, irgi nelogiškas. Britanija per didelė, kad likusi ES ją paliktų ramybėje. Kyla pavojus bendrai rinkai. Ši ES institucija ne tik yra svarbiausia Britanijai, bet ir be liberalaus Britanijos balso ji gali nukrypti į protekcionizmą.
