(Hertos Matulionytės-Burbienės piešinys)
JAV santykių su Rusija „atnaujinimo“ vertinimas rodo, kad tai buvo kukli politinė strategija su kukliais laimėjimais.
Kariniai Rusijos laivai 1863 metų rugsėjį prisišvartavo Niujorko ir San Fransisko dokuose išreikšdami paramą Abrahamui Lincolnui. Po kelerių metų amerikiečiai Aleksandrą II pagyrė už prijautimą, „Jūsų Didenybės pareikštą per mūsų karą už Sąjungą“. Maskvoje neseniai vyko paroda apie baudžiauninkams laisvę suteikusį carą ir vergus išlaisvinusį prezidentą, kurioje puikavosi abiejų reformatorių skulptūra. Šiandien mėginant atversti naują santykių lapą jos simbolinė prasmė buvo akivaizdi. Tačiau skulptūra gipsinė, ir pasibaigus parodai apie abiejų šalių istorinius ryšius ji nebeeksponuojama. Ar santykių atnaujinimas irgi pasirodys esąs laikinas?
Abi šalys kol kas jį laikė sąlyginai sėkmingą. Prieš porą metų santykiai buvo visiškai pairę. Įdėmus George’o Busho žvilgsnis į buvusio (ir galbūt būsimo) Rusijos prezidento Vladimiro Putino akis baigėsi 2008 metų rugpjūčio karu su Gruzija, kurį Maskva traktavo kaip netiesioginę kovą su JAV. Siekiant atnaujinti santykius su V. Putino įpėdiniu Dmitrijumi Medvedevu, pagrindinis G. Busho įpėdinio Baracko Obamos koziris buvo tai, kad santykiai vargu ar galėjo pablogėti dar labiau. Taisant santykius siekta ne pakeisti Rusiją ir tikrai ne tapti jos šalininke, o atkurti detantą, siekiant JAV nacionalinių interesų. Ir šis kuklus tikslas didžia dalimi pasiektas.
Konfliktas Gruzijoje tebėra įšaldytas, tačiau karo atsinaujinimo rizika sumažėjo. Rusijos požiūriu NATO plėtra priimant Gruziją ir Ukrainą sustabdyta, atšilę santykiai su JAV sumažino įtampą santykiuose su Lenkija ir Baltijos šalimis, o viešas pamokslavimas apie žmogaus teises ir demokratiją iš esmės liovėsi. JAV požiūriu keliose Jungtinėms Valstijoms gyvybiškai svarbiose srityse Rusija mažiau linkusi kenkti, o labiau bendradarbiauti.
Imkime Afganistaną. Rusija ir Centrinės Azijos respublikos tapo pagrindiniais kanalais JAV karių atvykimui ir jų aprūpinimui atsargomis. Prieš dvejus metus, kai per Rusiją atkeliaudavo tik 5 proc. JAV atsargų, Rusijos bendradarbiavimas didžia dalimi buvo simbolinis. Pakistanui iš esmės užsidarius, Rusijos parama įgijo kritinę svarbą: 20 proc. JAV krovinių į Afganistaną gabenama per Rusiją, taip pat per Rusiją atskraidinama pusė JAV karių. JAV kariams galų gale pasitraukus iš Afganistano, namo jie keliaus per Rusiją.
Be to, Rusija dabar mieliau padeda ir taikant JT sankcijas Iranui. Ji nebepardavė raketų žemė–oras S-300. Mainais amerikiečiai nutraukė embargą Rusijos valstybinei ginklų eksporto agentūrai ir jos partnerėms, kaip įtariama, Iranui perdavinėjusioms slaptas technologijas.
Tačiau labiausiai dėmesio verta santykių atnaujinimo dalis – naujoji START sutartis dėl strateginės branduolinės ginkluotės mažinimo – tebuvo šaltojo karo palikimas, o ne nauja pradžia. Abi šalys viena kitą tebelaiko priešininkėmis, o ne partnerėmis. Tai akivaizdu ginče dėl priešraketinės gynybos Europoje. Rusija prieštarauja gaudomųjų raketų dislokavimui Lenkijoje tvirtindama, kad jas būtų galima nukreipti prieš Rusiją. Šia prasme ji taria, kad sistema bus didžiausio galingumo ir numatoma blogiausiems tikslams. JAV siūlo dalytis informacija apie išorines grėsmes, tačiau atmeta reikalavimus smulkiai išdėstyti raketų panaudojimo apribojimus, tvirtindama, kad tuo pasinaudojant būtų galima blokuoti priešraketinės gynybos sistemos plėtrą.
Vis dėlto rusai žino, kad naujos ginklavimosi varžybos su JAV jiems ne pagal kišenę. Grasinimai Kaliningrade dislokuoti branduolines raketas, kaip prieš porą metų pasielgė D. Medvedevas, atimtų bet kokias Vakarų technologijų perdavimo viltis. Rusai žino, kad nesutardami su JAV jie negali palaikyti gerų santykių su Europa.
Norėdama, kad santykius atnaujinti Rusija būtų suinteresuota ekonomiškai, Obamos administracija atkakliai spiria Rusiją priimti į Pasaulio prekybos organizaciją, su kuria deramasi beveik 20 metų. Ir JAV, ir ES dvišales savo problemas išsprendė. Paskutinis kliuvinys – Gruzija, kuri irgi turi ištarti „taip“. Tačiau Gruziją domina ne tiek galimybė atgauti 2006-aisiais prarastą prieigą prie Rusijos rinkos, kiek prekybos nuolaidos iš JAV arba ES mainais į leidimą Rusijai prisijungti.
Rusijai patekus į PPO, Obamos administracijai būtų lengviau atsikratyti pasenusios Jacksono–Vaniko pataisos, kuri Sovietų Sąjungą baudė už emigracijos ribojimą. B. Obamai teks aršiai kautis Kongrese, kuris turi patvirtinti nuolatinius normalius prekybos ryšius su Rusija. Kai kurie respublikonai kaltina, kad rusams jis per švelnus, nors Busho administracija iš esmės nekėlė triukšmo dėl brutalios Rusijos politikos Čečėnijoje, taip pat 2003 metais areštavus Michailą Chodorkovskį.
Administracija dėl Rusijos nėra naivi. Ji gerai žino apie neteisybes, korupciją ir šalies politinės sistemos trapumą. Ir beveik neturi iliuzijų, kad D. Medvedevas sugebės ją pertvarkyti. Ji žino, kad D. Medvedevas tik tarpininkas, o ne savarankiškai sprendimus priimantis asmuo. Tačiau ji mieliau bendrauja su juo, o ne su V. Putinu, ir pageidautų, kad kitais metais prezidento poste išliktų D. Medvedevas.
Amerikiečiai žino, kad negali ko nors keisti Rusijos viduje. Tačiau susitelkdami ties savos šalies interesais jie gali pasiekti daugiau nei gausybe kurstančių viešų pareiškimų. Rusijos elito interesai glaudžiai susiję su Vakarais. JAV negali uždrausti Rusijos pareigūnams savoje šalyje piktnaudžiauti teismų sistema, tačiau gali pamėginti užkirsti kelią korupcijos vaisiais pasinaudoti Vakaruose. Rusijos pareigūnų, kuriems draudžiama įvažiuoti į JAV, sąrašas neviešinamas, tačiau kai kurie valdžios asmenys verčiau neprašo vizos, idant išvengtų pažeminimo jos negavę.
Neabejotinai rimčiausia priemonė kovojant su kleptokratija Rusijoje buvo B. Obamos persvarstytas Korumpuotos veiklos užsienyje įstatymas (angl. Foreign Corruption Practices Act). Didžioji Britanija, kurioje daugelis Rusijos pareigūnų ir oligarchų laiko turtą, irgi netrukus ketina priimti naują griežtą kovos su kyšininkavimu įstatymą.
Užkirstas kelias užsienio įmonėms duoti arba gauti kyšius Rusijoje ir korumpuotų pareigūnų bei įmonių persekiojimas Vakaruose gali būti geriausias būdas Rusijoje siekti demokratijos pažangos. Santykių atnaujinimas pasiekė savo ribas, tačiau ateityje Rusijos santykių su JAV ir Vakarais kryptį lems ne tiek susitarimai dėl ginklų kontrolės, kiek pokyčiai pačioje Rusijoje.





