A. Sanikovas – tvirtas.
Brutalus režimas puola visą vidaus opoziciją.
Sėdę į automobilį ir pasukę į Rytus nuo Europos Sąjungos po kelių valandų sugrįšite į laikus prieš kelis dešimtmečius – rasite politinių kalinių, planinę ekonomiką ir šešėlines rinkas. Tai buvusi sovietinė respublika Baltarusija, kuriai vadovauja stalinistas Aliaksandras Lukašenka. Jos sostinėje Minske, prie pat ES slenksčio, vyksta parodomosios bylos, sukeliančios bejėgišką Vakarų pasipiktinimą ir tylų Rusijos pritarimą.
Gruodį, po taikaus protesto prieš suklastotus prezidento rinkimus, buvo areštuoti beveik visi kandidatai į prezidentus ir jų rėmėjai. Kai kurioms moterims paskirtas namų areštas, bet dauguma vyrų buvo laikomi kalėjime. Prasidėjo teismų konvejeris. Buvęs diplomatas Andrejus Sanikovas, kuris pasipriešino A. Lukašenkai, kaltinamas viešosios tvarkos pažeidimų organizavimu ir už tai gali būti nuteistas kalėti 15 metų. Gegužės 11 dieną prieš teismą stojo jo žmona, Rusijos laikraščio „Novaja Gazeta“ žurnalistė Irina Chalip, kuriai gresia treji metai kalėjimo. Tarptautinius stebėtojus išmetė – net atvykusius iš Rusijos ir Ukrainos.
Teismai priminė farsą. Pirmąją A. Sanikovo teismo dieną nepasirodė daugelis liudyti turėjusių policininkų, o vienas tvirtino, kad dėl sėdmenų sumušimo buvo trumpam papuolęs į ligoninę. Kita neva nukentėjusi šalis buvo „McDonald’s“, per neramumus patyrusi verslo nuostolių. Tačiau nuosprendžiai nejuokingi. Vienas A. Sanikovo padėjėjų, Dmitrijus Bondarenka, nuteistas dvejiems metams.
Regis, dėl „neramumų“ tikrovėje pasistengė A. Lukašenkos pakalikai, rinkimų vakarą surengę provokacijas, daužę vieno vyriausybinio pastato langus ir tai panaudoję kaip pretekstą areštams. Be to, prezidentas kaip dingstį apjuodinti savo oponentus panaudojo balandžio 11 dieną Minsko metro įvykusį sprogimą, per kurį žuvo 14 žmonių. „Prieš rinkimus buvo tiek vadinamosios demokratijos, kad net pykino“, – sakė jis.
Tikėtina, kad šiuo atveju daugiau reiškia Baltarusijos finansų krizė. Negalėdamas padidinti atlyginimų, kaip žadėjo, A. Lukašenka devalvavo valiutą. Jų rublio vertė smigo žemyn pasiglemždama žmonių santaupas ir iš A. Lukašenkos atimdama vyresnių kaimiečių paramą. A. Lukašenka, kaip įprasta, kaltina užsieniečius. „Šiandien Baltarusijai grasinama iš užsienio. Prieš ją rengiamas negailestingas informacinis ir politinis karas“, – kalbėjo jis per gegužės 9-osios paradą, pažymint sovietų pergalę prie nacistinę Vokietiją.
ES reakcija į A. Lukašenkos represijas, tiesą sakant, silpna. Atnaujintas draudimas išduoti vizas ir nusitaikyta į pareigūnų bankų sąskaitas, tačiau, skirtingai nuo JAV, neskubama imtis platesnio masto sankcijų. Bent A. Lukašenkos taktinis manevras politinius įkaitus iškeisti į nuolaidas nieko nedavė, nes tiek ES, tiek JAV reikalauja besąlygiško politinių kalinių paleidimo. Neseniai, minint Černobylio įvykių metines, Europos Komisijos prezidentas José Manuelis Barroso atsisakė būti vienoje patalpoje su A. Lukašenka. Pastarasis atsikirto užgaulėmis: „Nenoriu kalbėti apie visokius Barroso, kitus ožius, avinus ir panašiai.“
Kaip pastebi žurnalo „Russia in Global Affairs“ redaktorius Fiodoras Lukjanovas, padidindamas represijas A. Lukašenka sugriovė užsitęsusį savo žaidimą kiršinti Rusiją ir Vakarus. Dabar, kai yra izoliuotas, jis labiau priklauso nuo Rusijos, kuri gundo dosnia kredito linija (nors jos dar neduoda). A. Lukašenka per dažnai laužė pažadus, taigi Kremlius negali juo pasitikėti, tačiau nori Baltarusiją atskirti nuo Vakarų. Dabar Maskva gali sau leisti didinti spaudimą, kol jis atsisakys valstybinių įmonių kontrolės ir visapusiškai prisijungs prie muitų sąjungos su Rusija ir Kazachstanu. Gali būti, kad A. Lukašenka pervertino turimas kortas. Kol jis Minske kelia ieškinius oponentams, tarptautiniai žmogaus teisių specialistai rengia bylą prieš jį. Taigi, išskyrus Maskvą ir kelias kitas ne itin patrauklias sostines, jam nesaugu kur nors keliauti.
