Po misijos Afganistane Atlanto aljansui reikia naujo vaidmens. Kol kas svarstomas vienas iš senųjų.
Lenkijos šiaurėje per kalvotą, miglų klostomą lygumą iš gynybos pozicijų pajuda kontratakuojantys „Leopard II“ tankai ir šarvuočiai. Aplink aidi sunkiosios artilerijos šūviai ir kalena kulkosvaidžiai. Oro erdvę ginančios raketos švilpdamos skrodžia švininį dangų. Paskui priešakinius ešelonus bėga cheminio, biologinio, radiologinio ir branduolinio valymo specialistų iš Prancūzijos komandos. Netrukus ateina žinia, kad užpuolikų iš Botnijos pajėgos atsitraukė.
Tai buvo paskutinis „Steadfast Jazz 2013“ etapas. Tokio masto kovinės pratybos NATO surengtos pirmą kartą nuo 2006-ųjų. Lapkričio 8 d. pasibaigusiuose manevruose, kurie vyko Lenkijoje ir Baltijos valstybėse, dalyvavo apie 6 tūkst. žmonių iš NATO šalių, taip pat Švedijos, Suomijos ir Ukrainos. Maždaug pusė iš jų darbavosi imituojamuose kovos veiksmuose, o likusieji vadovavimo ir valdymo pratybose, integruodami sausumos, oro, jūrų ir specialiąsias pajėgas. Latvijoje buvo įsikūręs vadovybės štabas, o Estija buvo išgalvotos Botnijos puolimo auka.
Nors taktiškai tvirtinta, kad planuojant pratybas joks realus agresorius omenyje neturėtas (hipotetinė Botnija buvo prie Suomijos), „aukų“ tapatybė – ne sutapimas. „Steadfast Jazz“ pradėtos planuoti iškart po to, kai prieš ketverius metus Rusija surengė masines pratybas, per kurias repetuotas įsiveržimas į Baltijos valstybes, taip pat imituotas branduolinis puolimas prieš Lenkiją. Rugsėjį Rusijos ir Baltarusijos pajėgos surengė dar vienas masines pratybas, kuriose, neoficialiais vertinimais, dalyvavo iki 70 tūkst. vyrų (bet branduolinių užtaisų, kiek matė stebėtojai, nebuvo).
NATO išlaidos gynybai sparčiai mažėja, o štai Rusijos karinis biudžetas šiais metais išaugo 26 proc. Sunerimusios pasienio šalys taip pat mini agresyvų Kremliaus pareiškimų toną, įskaitant grasinimą prevencinėmis atakomis prieš dalį JAV ruošiamos Europos priešraketinės gynybos sistemos. Šių metų Didįjį penktadienį Rusijos karo lėktuvai surengė mokomąjį Švedijos puolimą. O prieš dvi savaites dar vieną, šį kartą prie taikinių pridėjo Lenkiją ir Lietuvą.
Formaliai toks nerimas tebėra antrame plane. NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas sakė, kad „Steadfast Jazz“ – tai „signalas bet kam, galinčiam turėti ketinimų pulti NATO sąjungininkę, bet nemanau, kad Rusija turi tokių planų <…>, tad galima sakyti, jog tai signalas suinteresuotiems asmenims“.
Visada pasitempę
Tai susiję su svarbiu klausimu, į kurį NATO dar neatsakė: kas laukia po to, kai kitų metų pabaigoje Afganistane bus nutrauktos kovinės operacijos. Per dvylika metų trukusią misiją (neabejotinai rimčiausią per visus 64 NATO gyvavimo metus) būta kraujo, frustracijos, kartais ir nesantaikos. Bet ji nemenkai padidino sąjungininkų pajėgų gebėjimą kartu dirbti ir kovoti. JAV oro pajėgų generolas ir naujasis vyriausiasis jungtinių pajėgų Europoje vadas Philipas Breedlove’as teigia, kad Aljansas yra mūsų tarpusavio ryšių viršūnė. Jis pabrėžia, kad 2007–2011 m. JAV pajėgų Europoje vadavietė dirbti Afganistane paruošė 42 tūkst. karių iš NATO ir šalių partnerių.
Nuo kitų metų tvirti ryšiai pradės trūkinėti. Afganistane likusios Aljanso pajėgos (turbūt apie 12 tūkst. iš dabartinių 100 tūkst., jei su valdžia Kabule pavyks susitarti dėl užsienio karių teisinio statuso) tik mokys, konsultuos ir afganistaniečių pajėgoms teiks pagalbą, nors JAV išlaikys dalį kovos su terorizmu funkcijų.
Lapkritį vykusios ir šiuo metu planuojamos kitos pratybos (2015 m. Pietų Europoje numatoma surengti 6–7 kartus didesnes „Trident Juncture“) buvo bandymas išsaugoti Afganistano laikų bendradarbiavimą, taikant vadinamąją bendradarbiaujančių pajėgų iniciatyvą. Svarbiausias jos aspektas, kad visų narių (ir dalies partnerių) pajėgos turi doktriną ir technologijas, kurias galima derinti mūšio lauke, ypač taikantis prie amerikiečių, nes jie nustato daugelį NATO standartų.
Visa tai paranku naujosioms NATO greitojo reagavimo pajėgoms (NGRP), turinčioms jungtinį štabą ir 13 tūkst. itin gerai paruoštų bei technologiškai pažengusių karių, kuriuos rotacine tvarka skiria narės. Šios pajėgos laikomos ieties smaigaliu, kalbant apie būsimas Aljanso misijas, kurios gali būti pačios įvairiausios: nuo pirmosios teritorinės gynybos linijos iki pagalbos po stichinių nelaimių. NGRP siekia veikti arba savarankiškai, arba būti tomis pajėgomis, kurios leidžia laimėti laiko, kol atvyks pastiprinimas.
Kaip pabrėžia JAV oro pajėgų generolas Ph. Breedlove’as, masinės kovinės NGRP pratybos padės nugludinti intensyvaus „kinetinio“ karo metodikas kovojant su įprastesniu, bet daugiau gebančiu priešu. Tai prioritetinė sritis, nes pastaraisiais metais Aljansas labai daug dėmesio skyrė veiksmams prieš sukilėlius.
Be to, dėl kasmečių pratybų amerikiečių kariai turėtų ir toliau lankytis Europoje, nors dėl „posūkio“ į Aziją ir apkarpyto Pentagono biudžeto nuolatinė jų bazė žemyne mažėja. Šiandien Europoje dislokuota vos 30 tūkst. amerikiečių karių, kai 1989 m. buvo 213 tūkst. Neramu, kad JAV į „Steadfast Jazz“ atsiuntė tik apie 300 žmonių (Prancūzija – 1 tūkst.). Galbūt pasibaigus Afganistano misijai Jungtinės Valstijos bus nusiteikusios noriau.
Pastangos išsaugoti glaudžius NATO ryšius ir gebėjimą prisitaikyti pagirtinos, bet ar padės? Prastai pasirengusias Europos pajėgas nebuvo lengva paruošti iki tinkamo lygio dirbti su amerikiečiais Afganistane, bet nuo to priklausė žmonių gyvybė. Pratybos tokios būtinybės nesukuria. Ir nors Rusija bando atrodyti pavojinga, realiai nei jos menami ketinimai, nei karinės galimybės (atmetus branduolines pajėgas) nėra ta grėsmė, kuri skatintų imtis veiksmų. O terorizmui ir kibernetinėms atakoms (šiuodu pavojai nurodyti NATO veiklos po Afganistano strateginėje koncepcijoje, 2010 m. suderintoje viršūnių susitikime Lisabonoje) reikia visai kitokio atsako.
Kad NATO neprarastų aktualumo, ji turi rūpintis saugumu ne tik Europoje. Generolas Ph. Breedlove’as pabrėžia tenykščių bazių vertę, nes iš jų JAV gali mesti pajėgas į nestabilius Afrikos ir Artimųjų Rytų regionus. Tokie „ilgalaikio pasitikėjimo santykiai <…> neabejotinai yra raktas į ateitį“.
Vargu ar tokioms misijoms gali būti taikomas 5-asis straipsnis dėl Aljanso kolektyvinės gynybos, o tokių veiksmų istorija gana fragmentiška. Operacijoms Libijoje JAV „vadovavo iš užnugario“, o Vokietija apskritai nesikišo. A. F. Rasmussenas tvirtina, kad NATO turi sugebėti reaguoti į bet kokius galimus atvejus. Tačiau tiksliau nežinant, kokie jie gali būti, užsitikrinti tokį gebėjimą bus sunku, nepaisant gerų ketinimų, net ir masinių pratybų keistai juokingais pavadinimais.
